2024/05/19

 

RAŠYTOJUI KUPIŠKIS LYG PIRMA MEILĖ – ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI

Rašytojas Stanislovas Abromavičius susitikime su Prezidentu Valdu Adamkumi 2017 metais.

Likimo keliai keleliai nežinomi. Banali frazė, bet gyvenime taip nutinka, kad ją galime išplėtoti labai įdomiu ir netikėtu turiniu.

Paaiškėjo, kad poetas, prozininkas, publicistas Stanislovas Abromavičius, kilęs iš Kaišiadorių rajono, gyvenantis Kaune, turi sąsajų ir su Kupiškiu.

Tiesa, visa tai nutiko daugiau nei prieš šešiasdešimt metų ir truko neilgai. Vis dėlto pats rašytojas šį savo jaunystės laikotarpį, dovanojusį visą gyvenimą trukusių ir besitęsiančių draugysčių, pamena iki šiol.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Lemtinga praktika

Su S. Abromavičiumi pasikalbėjome telefonu. Jis prisipažino, kad su Kupiškiu yra susiję malonūs jo jaunystės prisiminimai.

Stanislovas Abromavičius 1964 metais, kai gyveno Kupiškyje.
Juozo Karazijos nuotrauka

„Buvo 1962 metai. Tada mokiausi Kauno politechnikume. Reikėjo atlikti praktiką prieš diplomą. Buvau sugalvojęs teorinį variantą, kad parengsiu projektą „Kupiškio kultūros namai“. Taigi buvau paskirtas praktikos atlikti tuometinėje Kupiškio tarpkolūkinėje statybos organizacijoje.

Atvažiavau autobusu. Kupiškio centras pasirodė panašus į tikro didmiesčio – su aikšte, didžiule bažnyčia. Eidamas Vytauto gatve pamačiau ir naują didelį mokyklos pastatą.

Paėjėjus gal šimtą metrų Tarpkolūkinės statybos organizacijos link, staiga didmiestis baigėsi. Priėjęs tiltuką per Kupą, patekau į būsimą savo praktikos vietą“, – toks buvo pirmas S. Abromavičiaus įspūdis apie Kupiškį.

Rašytojas sakė, kad nebepamena, kas tuo metu vadovavo Tarpkolūkinei statybos organizacijai. Kažkas iš administracijos paprašė, kad jį pas save apgyvendintų tos darbovietės vairuotojas Jonas Baranauskas.

Tai ir apsigyvenęs beveik miesto centre, name ant Kupos upės kranto, pas Baranauskus. Ten jam šeimininkai davė kampelį bendrame kambaryje su lova.

„Buvau pradedantis literatas. Tad nuėjau į tuometinio rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ redakciją ir susipažinau su ten veikusio literatų būrelio nariais Rimgaudu Greibumi, Eugenija Stančikaite (Urboniene), Irena Volčackaite, Jonu Janilioniu ir šio būrelio vadove Elena Mezginaite, literatūrine laikraščio darbuotoja. Vėliau ji tapo žinoma Lietuvos poete.

Tada redakcijai vadovavo iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto atsiųstas redaktorius Arvydas Budbergis.

Iš redakcijos darbuotojų dar pamenu Vytautą Lititauską, Vladą Jasinską, redaktoriaus pavaduotoją. Jis prie jaunųjų literatų būrelio nesišliejo. Jau buvo išleidęs ideologizuotą knygelę apie stribus „Ramonas pakėlė ginklą“.

Šiaip redakcijos kolektyvas atrodė draugiškas ir geranoriškas jaunųjų kūrėjų atžvilgiu. Į literatų būrelio susitikimus ateidavo tik kūrėjai iš Kupiškio. Ar bandančių plunksną buvo ir rajono kaimiškose vietovėse, nežinau.

E. Mezginaitės eilėraščiai tuo metu pasirodė respublikinėje spaudoje, „Švyturio“ žurnale, o keletas J. Janilionio eilėraščių publikuota žurnale „Jaunimo gretos“, – pasakojo S. Abromavičius.

Jis pacitavo vieno savo eilėraščio „IX fortas“, tada spausdinto Kupiškio rajono laikraštyje, posmelį: „Slenka sienom mūrinėm / Plieno storosios grotos. / Čia krauju ir kankyne / Visas kelias nuklotas.“

Be to, šiame laikraštyje spausdinta ir keletas jo straipsnelių, prozos tekstų.

Dar rašytojas prisiminė, kad redakcijos literatų būrelis dažnai rinkdavosi aptarti kūrybos. Tie aptarimai vykdavo ir slėnyje prie Kupos upelio, prie Lėvens. Prisijungdavo ir visas redakcijos kolektyvas.

Jis apgailestavo, kad J. Janilionio, talentingo dvidešimtmečio jaunuolio, gyvenimas buvo trumpas. Baigęs vidurinę mokyklą jis dirbo redakcijos kurjeriu. Tris kartus pakeleivingomis mašinomis veždavo rašomąja mašinėle atspausdintus tekstus į spaustuvę Panevėžyje. Kartą stovint šalikelėje jį mirtinai sužalojo sunkvežimis. Apie tai sužinojo iš E. Mezginaitės. Pats tuo metu jau buvo išvykęs iš Kupiškio.

Apie darbinę praktiką S. Abromavičius nieko įdomaus negalėjo papasakoti. Ji nebuvo susijusi su Kupiškio kultūros namų projekto įgyvendinimu. Kaip minėta, tas projektas buvo tik teorinis. Praktikantui teko statyti gaisrinę kaime, Alizavos fermą.

Antrą kartą į tą pačią upę

Pasibaigus kelių mėnesių praktikai S. Abromavičius grįžo į Kauną, kur tęsė mokslus politechnikume. Antrą kartą į Kupiškį jis atkako baigęs politechnikumą, po gerų dvejų metų.

„Mokslus baigiau neblogais pažymiais. Tad galėjau laisvai rinktis, kur norėčiau gauti paskyrimą dirbti. Ilgai nesvarstęs pasakiau, kad noriu važiuoti į Kupiškį. 1964 metų sausį vėl čia atvykau dirbti iki šaukimo į privalomą karinę tarnybą. Dirbau Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje darbų vykdytoju.

Darbovietėje išleidau sienlaikraštį, parašiau apie kelis darbo pirmūnus. Tokia buvo tvarka. Tokius darbuotojus reikėdavo aprašyti, nušviesti jų gyvenimą.

Pamenu, kad Kupiškyje tuo metu buvo fotografas Juozas Karazija. Pas jį ėjau fotografuotis.

Vėl apsigyvenau pas Baranauskus. Jie buvo labai geri, įdomūs žmonės. Už kambario nuomą mokėjau tik simbolinį mokestį“, – pasakojo rašytojas.

Su E. Mezginaite jį siejo ypatingas bendravimas visą gyvenimą iki pat jos tragiškos žūties. Su Eugenija Stančikaite (Urboniene), tuo metu taip pat dirbusia redakcijoje, nelabai bendravo. Apie I. Volčackaitę pamena, kad ji dirbo lyg rajkooperatyve, rašė eilėraščius. R. Greibus tuometinėje Žemės ūkio akademijoje buvo baigęs agronomiją, bet Kupiškyje keletą metų dirbo komjaunimo sekretoriumi. Nebuvo labai idėjinis. Rašė eilėraščius. Tapo poetu ir yra išleidęs ne vieną eilėraščių knygą. Dirbo žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijoje, buvo tapęs ir šio leidinio redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1979 metų. Su juo ir iki šiol pabendrauja. Anuomet jo prašymu su Elena yra važiavęs į kelis rajono miestelius pasižiūrėti, ar per jaunimo šokius nėra girtaujančių, pažeidinėjančių viešąją tvarką žmonių.

Pašnekesiai redakcijoje. Iš kairės: korektorius Bronius Januška, atsakingasis sekretorius Vladas Jasinskas, Elena Mezginaitė, laiškų skyriaus vedėjas Vytautas Lititauskas, buhalterė Valerija Kutrienė. 1963 m. gruodis.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo

„Kupiškyje dirbau ir gyvenau iki 1964 metų spalio, kol buvau pašauktas atlikti privalomos karinės tarnybos sovietinėje armijoje. Į ją liūdnai buvau išlydėtas iš tuometinio Anykščių karinio komisariato.

Elena irgi netrukus 1965 metais paliko Kupiškį ir išvažiavo dirbti į Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“ redakciją. Bet ryšiai su ja nenutrūko. Ji 1966 metų spalio 1 d. buvo atvykusi į Vilnių, kur tarnavau, manęs pasveikinti su gimtadieniu. Vėliau su ja, kai jau tapo žinoma poete, Rašytojų sąjungos nare, išleidusia kelias eilėraščių knygas, susitikdavome įvairiose poezijos šventėse, renginiuose.

Dovanų kaskart gaudavau jos knygų su autografais, kur būdavo ir priminimų apie Kupiškį, ir palinkėjimų man ir mano šeimai.
Su Elena dažniau pradėjau susitikti 2004 metais, kai ir aš tapau Rašytojų sąjungos nariu.

Kartu teko dalyvauti įvairiuose renginiuose, stovyklose iki pat 2005 metų nelaimingo įvykio, kai poetė nukrito nuo griozdiškų Rašytojų sąjungos rūmų laiptų ir nebeatsigavo nuo patirtų traumų“, – prisiminė S. Abromavičius ilgametę draugystę su E. Mezginaite.

Apie darbą, kūrybą ir prieraišumą

Rašytojas Stanislovas Abromavičius su poetu Justinu Marcinkevičiumi 2017 metais Rumšiškėse.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Vėliau S. Abromavičius baigė tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Gedimino technikos universitetas). 1968–1970 m. dirbo Kaišiadorių rajono žemės ūkio valdyboje, 1990–2003 m. Valstybės kontrolėje, 2003–2005 m. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, nuo 2005 m. dirba tik kūrybinį darbą.

Iki 1996 m. gyveno Kaišiadoryse. Buvo vienas iš Kaišiadorių Sąjūdžio aktyvistų, su bendražygiais leido laikraštį „Sąjūdis“. Rinko žinias apie rezistentus, užrašinėjo liudininkų atsiminimus, studijavo archyvinę medžiagą, rengė knygas ir publikacijas spaudai apie pokario partizanus, tremtinius.

Gausybė straipsnių istorine, kraštotyrine, literatūrine, muzikine tema, recenzijos, poezija, vertimai, jo užrašyti pokalbiai ir atsiminimai publikuoti rajoninėje, respublikinėje periodinėje spaudoje. Šiuo metu gyvena Kaune.

S. Abromavičius yra išleidęs 53 knygas. Naujausia – „Atminties verpetuose“. Ją sudaro dvidešimt penkios istorijos iš prieškario ir pokario laikų.
S. Abromavičiui 2019 m. įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

Jis ne kartą yra tapęs įvairių literatūrinių premijų laureatu.

Paklaustas, ar vėliau buvo apsilankęs Kupiškyje, S. Abromavičius papasakojo, kad buvo atvažiavęs gal prieš dvidešimt metų. Tada aplankė Baranauskus, susitiko su Eugenija Urboniene. Su ja retkarčiais bendravo telefonu. Šiandien Kupiškyje nebėra nė vieno jo pažįstamo žmogaus. Nebėra pas ką važiuoti.
„Iš Kupiškio geri prisiminimai. Ta aikštė, suoliukas, bažnyčia, didelis gimnazijos pastatas tebestovi akyse. Tai buvo tikro miesto centro akcentai. Negaliu užmiršti ir Kupos upelio. Jis primena Nedėjos upelį iš mano gimtųjų Rumšiškių, kurios liko Kauno marių dugne. Dabar Kupiškį stebiu, juo domiuosi iš tolo. Jis man yra savas“, – atvirai kalbėjo rašytojas.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video