Žmogus turi pomėgių, kurie leidžia ne tik geriau save pažinti, bet ir iš arčiau prisiliesti prie gamtos. Kantrybė, valia ir ryžtas – tai neatskiriama nuo pasakojimų apie žvejus. Ne vienam šiurpuliukai pereina per nugarą, kai vėjuotą žiemą ar prasidedant pavasariui pamato per ledą su meškere žingsniuojantį žmogų.
Apie žvejybą kalbamės su jau daug metų meškerės iš rankų nepaleidžiančiu, daugelio žvejų varžybų nugalėtoju Jonu Pekarsku.
Pirmoji meškerė iš lazdyno
Pirmą kartą meškerę J. Pekarskas užmetė būdamas vaiku – penkerių ar šešerių metų. „Kokia ten meškerė – paprasčiausia lazdyno kartis, o kabliukas pasidarytas iš segtuko, – prisimena savo pirmuosius žvejo žingsnius Jonas. – Pats geriausias masalas buvo sliekai – pasikasu jų ir keliauju prie kūdros. Vėliau, kai truputį paaugau, kartu su draugais patraukėm prie Lėvens, netoli Palėvenėlės“.
Pasak J. Pekarsko, niekas žvejybos paslapčių nemokė – vaikai juk vienas iš kito mokosi, viską stebi, atsimena tas vietas, kur geriausiai kimba žuvys.
Vėliau, kai jau tapo suaugusiu, pradėjo dalyvauti varžybose, jam patarimų negailėjo Česlovas Majauskas ir Romas Semėnas. Pirmasis prizas – „Metų žuvis“ – iškovotas 1984 metais. Tada Pyragių ežerėlyje Jonui pavyko pagauti per 3 kilogramus sveriantį karšį.
Paslapčių turi visi
Pradėjus teirautis, kada ir kokios žuvys geriausiai kimba, J. Pekarskas tik nusijuokė: „Kimba visada, jeigu užmeti į jų mėgstamą vietą, jeigu jos alkanos. Žvejo sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų – tam turi reikšmės ir oro sąlygos, ir metų laikas, ir dar daug kitų, kartais net nenumatytų, dalykų“, – sakė žvejys.
Anot J. Pekarsko, kalbos, kad geriausiai žuvys kimba anksti ryte ir vėlai vakare, yra teisingos, tačiau gali nutikti ir taip, kad prasėdėjus valtyje visą dieną teks į namus grįžti tuščiomis.
Žvejų varžybose pakrantė yra suskirstoma į sektorius, ir laimės dalykas, kokį sektoriaus numerėlį pasiseks ištraukti – gal toje vietoje nėra nė vienos žuvies. Tada jokios gudrybės ar brangiausi pašarai nepadės.
Žinoma, norint pagauti gerą žuvį, reikia šiuolaikiškos žvejybos įrangos, pašarų, nes prieš tai bandoma prisivilioti žuvis jas pašeriant. „Sočios nekibs, kad ir kaip stengtumeisi. Štai lydeka, kai jau atplaukia, tai ir šaukštą pagriebtų. Neišrankiausias yra karosas – jį ir ant siūlo galima pagauti, – juokavo J. Pekarskas. – Stipriausia žuvis – karpis, nes jis niekada iki galo nepasiduoda. Kartą apie valandą su vienuolikos kilogramų karpiu teko galynėtis. Atrodo, jau pamažu prisitraukiu artyn, o jis vėl staigiai, su didžiule jėga kaip strėlė kokį šimtą metrų „šauna“ į priekį“.
Pasak J. Pekarsko, kai reikia pagalbos ištraukiant laimikį į krantą, mielai padeda ir kiti netoliese žvejojantys, tačiau vietų, kur geriausiai kimba žuvys, niekas nenori išduoti. „Pasakysi, kur pagavai daug žuvies – tuoj sulėks visas Kupiškis, nes tokios žinios greitai sklinda“, – juokėsi žvejys.
Žvejybos nuotykiai
Per tiek žvejybos metų buvo visko – daug įvykių išdilo iš atminties, o kai ko ir norėdamas nepamirši. Teko vieną žiemą J. Pekarskui pajusti, ką reiškia, kai iškyla realus pavojus atsidurti po ledu. Ėjo per marias žvejoti ir staiga pajuto, kad pamažu ledas linksta – spėjo kojomis atsispirti ir kuo toliau nučiuožti nuo pavojingos vietos. „Dabar visada kišenėje nešiojuosi aštrų kirstuvėlį, kad reikalui prispaudus turėčiau kuo įsikibti į ledą. Kai kuriose šalyse turėti tokį įrankį žvejams yra net privaloma“, – sakė J. Pekarskas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ