Šiuo metu vienu populiariausių rajono žmonių tapo 73 metų Šiaudinių kaimo gyventoja Aldona Palmyra Navikienė. Apie ją kalba ir kaimynai bei pažįstami, diskutuoja teisininkai, o dabar išeičių iš susidariusios padėties žada ieškoti ir valdžia.
Buvusi pirmininkė tapo neveiksnia
A. P. Navikienę turbūt pažįsta visas rajonas. Vieniems ji atrodo kaip nepailstanti teisybės ieškotoja, kiti ja piktinasi, nes moteris norom nenorom pasidaro kone pagrindinė įvairiausių renginių veikėja ir sugadina jų rimtį ir tvarką, dar kitiems ji yra juokdarė, ir tiek.
Moteris anksčiau buvo kolūkio pirmininkė. Jos darbus prisimenantys sako, kad buvo visai nebloga vadovė. Tačiau vėliau gyvenimo smūgiai aktyvią moterį palaužė, o prieš gerą dešimtmetį ji buvo pripažinta neveiksnia.
Žinoma, su ja bendrauti nėra lengva. Moters minčių dėstymo būdas ir turinys yra daugiau nei originalus, bet susikalbėti su ja galima, tik tam reikia kantrybės ir išminties.
Žinant jos negalią, galima tikėtis bet kokių akibrokštų. „Kupiškėnų mintys“ stebėjo vieno teismo procesą, kuriame senolė visokiais žodžiais išvadino teisėją, nes ji buvo kitokios nuomonės nei į kompromisus nelinkusi moteris. Ypač ji mėgsta padiskutuoti su į rajoną atvykstančiais politikais, juos vadina tiesiog vardais, ir pateikia atsakymus į klausimus, kuriuos pati ir užduoda.
Kaip ten bebūtų, A. P. Navikienė yra žmogus, todėl tyčiotis iš jos vis tiek negalima, bet dabar susidariusi situacija, kai moteriai teko bėgti iš namų ir kažkur slapstytis, yra tikras pasityčiojimas iš žmogaus orumo.
Bėgti paskatino teismo sprendimas
Neveiksnios moters globėjas jau kelerius metus buvo kaimyninio kaimo gyventojas Gediminas Jėčius, tačiau šių metų pavasarį pagyvenęs žmogus šio įsipareigojimo atsisakė ir buvo atleistas iš tų visuomeninių pareigų.
Kai taip atsitiko, teismas nedelsiant turėjo paskirti naują globėją. Jis kreipėsi į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių, kad būtų pateikta globėjo ir turto administratoriaus kandidatūra. Mat A. P. Navikienė turi turto, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra.
Pagal įstatymus, išvadą dėl globos pateikia tik globos ir rūpybos institucija.
Socialinės paramos skyrius pasiūlė tik vieną kandidatūrą – Skemų pensionatą. Moteriai užuojautą jaučiantys žmonės sakė, kad Savivaldybė užsispyrė ir neieškojo kitų variantų, kaip globoti A. P. Navikienę. Jiems ši situacija primena socializmą, kai į „psichuškes“ privaloma tvarka būdavo uždaromi valdžiai neįtikę žmonės.
Per visą teismo procesą Socialinės paramos skyrius tvirtai laikėsi pozicijos, kad kitų globėjų nėra. Tuo tarpu žinoma, kad į minėtą instanciją kreipėsi net du žmonės, galintys globoti A. P. Navikienę, tačiau buvo atsakyta ir jaunesniajai moters seseriai Danutei Jurėnienei, ir anksčiau jos globėju buvusiam Antanui Vertelkai. Pastarajam neleista tapti globėju, nes jau buvo atleistas iš šių pareigų 1999 metais. Tačiau jokių pažeidimų nebuvo padaręs, išskyrus tai, kad dvi savaites negyveno kartu su globojamąja, nes buvo išvykęs į užsienį.
Pati A. P. Navikienė teisme nurodė žmogų, kuris sutinka ir galėtų tapti jos globėju, bet teismas negalėjo šio žmogaus „priimti į procesą“, nes jo nesiūlė Socialinės paramos skyrius. Į moters interesus nebuvo atsižvelgta ir nutarta ją deportuoti į kitame rajone esantį pensionatą.
Neatsižvelgta ir į tai, kad A. P. Navikienė turi nemažą ūkį. Augina dešimt raguočių, kitų gyvulių.
Išgirdusi tokį teismo sprendimą, protestuodama A. P. Navikienė pabėgo iš namų. Tenka pastebėti, kad teismas sprendimą priėmė tik todėl, kad neturėjo galimybės rinktis, nes buvo pasiūlyta tik viena globėjo kandidatūra.
Į pagalbą atėjo kaimynė
Moteriai pabėgus, visas ūkis – pastatai, žemė, galvijai – liko be jokios priežiūros. Nors turtą teismo sprendimu privalo prižiūrėti Skemų pensionatas, joks šios įstaigos atstovas nė karto nepasirodė A. P. Navikienės sodyboje. Iš esmės pensionatas net ir neturi jokių galimybių nuolat prižiūrėti turto, bet sprendimas buvo priimtas būtent toks.
Gerai, kad atsirado gera ne taip jau arti gyvenanti kaimynė Zita Skūpienė, kuri iš geros valios ėmėsi prižiūrėti gyvulius. Darbų moteriai pakako.
Pasirodo, kad per tą laiką, kai sodybos savininkė buvo priversta išvykti partizanų keliais, jos karvė susilaukė veršiuko. Z. Skūpienė rūpinosi, kad atvažiuotų veterinaras, leistų karvei ir veršiukui vaistus, nuolat prižiūrėdavo kitus galvijus.
Be šeimininkės likusiais galvijais susirūpino ir Kupiškio rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Rugpjūčio 6 dieną šios tarnybos žmonės atvyko į A. P. Navikienės ūkį pasidomėti, koks yra gyvulių likimas. Jie liko patenkinti gyvulių laikymo sąlygomis. Dėl to reikia dėkoti tik Z. Skūpienei.
Visgi kaimynė nėra joks policininkas, be to, saugoti sodybą jokių įgaliojimų ji neturi. A. P. Navikienės likimu susirūpinę žmonės „Kupiškėnų mintims“ sakė, kad neprižiūrima sodyba greitai gali būti visiškai suniokota. Jau dabar kažkas išdaužė kelis gyvenamojo namo langus, vakarais ten lūkuriuoja nepažįstami žmonės.
Netrukus gali būti išvogtas sodyboje esantis turtas. Įdomu, kas tada prisiims atsakomybę už visą tą bjaurią istoriją.
A. P. Navikienę užtariantys žmonės yra įsitikinę, kad Socialinės paramos skyrius netinkamai vykdė savo funkcijas, neįsigilino į problemos esmę. Gal net nežinojo, kad moteris turi galvijų, nes teisme buvo kalbama tik apie nekilnojamąjį turtą, kuriam reikia priežiūros, o apie galvijus net kalbos nebuvo. Gali būti, kad teismui net nebuvo pateikta duomenų apie tai. Dėl to ir galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS