Skapiškis – Kupiškio rajono miestelis, turintis bene daugiausia į valstybinį registrą įrašytų ir saugomų architektūros statinių ir paminklų. Tai ir buvusi dominikonų vienuolyno Skapiškio bažnyčia, pastatyta 1826 m., ir paminklas Pirmosioms Misijoms 1387-1787 m. atminti, ir senoji, statyta 1841 m., varpinė, ir paminklas blaivybei, iškilęs 1862 m.
Daug įdomaus apie Skapiškio praeitį galime sužinoti perskaitę skapiškėnės pedagogės Aliutės Elenos Markevičiūtės sudarytą knygelę „Skapiškis“.
Šįkart per patį vidurvasarį pasižvalgėme po Skapiškį ir pasižiūrėjome, kaip šiuo metu atrodo patys seniausi statiniai.
Po praūžusios vėtros apgadintas bažnytėlės stogas jau buvo suremontuotas. Šiuo metu presbiterijoje, ties didžiuoju altoriumi, tvarkomos grindys.
Kiti čia paminėti paminklai taip pat nėra apleisti. Gyventojai, bažnyčia ir seniūnija rūpinasi, kad jų aplinka būtų nuolat tvarkoma, paminklai perdažomi. Bėda, kad dažai, veikiami lietaus ir drėgmės ima greitai luptis. Ir šiuo metu jau apsilaupęs paminklas Pirmosioms Misijoms atminti ir blaivybei skirtasis. Savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus specialistas paminklosaugai Vincas Dičkus sakė, kad norint profesionaliai atnaujinti tuos paminklus reikėtų samdyti restauratorius. Tačiau jie už vieno tokio paminklo restauravimą yra užsiprašę nuo 90 iki 100 tūkst. litų. Tokių lėšų Savivaldybė negali skirti. Tad kol kas belieka džiaugtis savo krašto istoriją gerbiančių ir puoselėjančių žmonių atliekamu kosmetiniu šių objektų gražinimu.
Skapiškėnė, buvusi istorijos mokytoja Stasė Mažeikytė irgi sakė, kad reikia remontuoti apsilaupiusį paminklą blaivybei, ir skilinėjantį Misijų paminklo kryžių. Iš paminklotvarkininkų išgirdusi, kad jie tam neturi pakankamai lėšų. Jie siūlė pabandyti kreiptis tuo klausimu į turtingesnius verslininkus. Kol kas taip ir liko ta šneka tik šneka.
S. Mažeikytė pirmaisiais Atgimimo metais yra organizavusi paminklo blaivybei atstatymą. Jai talkino skapiškėnas Bronius Bickus, kuris rūpinosi statybinėmis medžiagomis, atkūrė statulėles paminklo nišose, padirbdino paminklo metalinį kryžių su saulute. Paminklas atstatytas 1990 m. pagal išlikusias senas jo nuotraukas. Projekto autorius – S. Mažeikytės sūnėnas architektas Rimas Valeckas iš Vilniaus.
Pasak mokytojos, Lietuvoje nėra kito tokio paminklo. Jį buvo pašventinęs pats iškiliausias blaivybės sąjūdžio Lietuvoje puoselėtojas žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Anuomet Skapiškis priklausė tai vyskupijai.
Blaivybės paminklo atstatymui iš gyventojų buvo surinkta 15 tūkst. 579 rubliai. Imtis šios idėjos ją ir kitus skapiškėnus įkvėpė panevėžietis, išeivis iš Bajorų kaimo, Juozas Misiūnas. Šio žmogaus asmeninė auka paminklo atstatymui buvo pati didžiausia – 300 rublių.
S. Mažeikytė iš skapiškėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų surinko 8 tūkst. 671 rublį, Laičių k. gyventojai Irena Sliekienė, Algimantas Sakalauskas ir Kazimieras Čepukas surinko 1 tūkst. 156 rublius, Nijolė Kindurytė iš sostinės skapiškėnų – 1tūkst. 710 rublių, Panevėžyje gyvenantys skapiškėnai paaukojo – 2 tūkst. 585 rublius, Kazimieras Stančikas perdavė 487 rublius 41 kapeiką nuo Kupiškio ateitininkų organizacijos. Anot mokytojos, žmonės, išgirdę kam reikės pinigėlių, labai noriai aukojo. Visi sąrašų originalai su aukojusiųjų pavardėmis ir parašais yra saugomi Skapiškio bažnyčioje.
S. Mažeikytė pasakojo, kad šoninių akmenų išpjovimas kainavęs per 3 tūkst. rublių. Labai sunkiai sekėsi surasti meistrą paminklui statyti. Restauratoriai užsiprašė 25 tūkst. rublių. Tai buvo per brangu. Pagaliau buvo nusamdytas Povilas Maselis, su kuriuo sutarta, jog darbas prilygs vieno namo statybos kainai – 10 tūkst. rublių. Meistrui talkino jo sūnus Rimvydas ir skapiškėnas Antanas Survila. P. Maselis paminklą atstatė, anot mokytojos, neblogiau už restauratorius. Visos statybinės medžiagos (cementas, plytos) ir transportas nekainavo. Visa tai parūpino nemokamai tuometinis Skapiškio kolūkis, kuriam vadovavo Algirdas Notkus. Tašytų akmenų statyboms išardęs savo apgriuvusį tvartą Vainiškių k. atvežė ir Stasys Slėnys.
S. Mažeikytė prisiminė, kad žmonės norėjo paminklą blaivybei atstatyti kitoje vietoje, nes, anot jų, senoji vieta kryžkelėje gali trukdyti judėjimui. Tuo klausimu buvo gera proga pasitarti su architektu Algimantu Nasvyčiu, kuris tuo metu jų krašte kandidatavo į Aukščiausiosios Tarybos deputatus.
Jis, apžiūrėjęs tą vietą, pasakė, jog paminklą reikėtų ten pat atstatyti.Taip ir buvo padaryta.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ