Mažosios architektūros gausa mieste jau skatina kurti ne tik dekoratyvinės paskirties darbus, bet gilintis į pačią aktualiausią žmogui temą – žemės ir dangaus, dvasios ir materijos.
Menininko pašaukime jau yra užkoduota būtinybė ieškoti erdvių, tinkančių jo idėjoms realizuoti. Šalia judrios gatvės suformuotas tvenkinys suteikia puikią galimybę įgyvendinti Medžio idėją.
Kūrybos eigoje ji transformavosi iš daugiau atraktyvaus “Stebuklų medžio’, kuriame pakeltas vanduo išjudintų, suktų personažus ar išorinį efektą darančius įtaisus, į simbolinį ir metaforų prisotintą Baltų Gyvybės Medį.
Medžio šaknys maitinasi žemės syvais – tai materialios stiprybės šaltinis. Visuomeninėje plotmėje tai praeities lygmuo.
Kamienu auga į viršų ir savo šakomis aprėpia gyvenimą esantį čia ir dabar.
Sulapojęs ir pražydęs Medis pasiekia jau kitas erdves ir tampa jungtimi tarp žemės, žmogaus ir Dievo. Čia yra projektuojama Ateitis ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Mūsų medis pasiekiamas dainose apdainuotu “jievaro tiltu„. Jo šerdimi tekės šios žemės vanduo ir džiugins stebinčius savo universalumu.
Jame yra pakankamai poetinių metaforų, kurios neleis Medį suvokti tik kaip dekoratyvinį-meninį miesto akcentą. Kūrinyje eksponuojami simboliai ir grafiniai ženklai turėtų skatinti Kupiškio jaunimą domėtis savo krašto istorija. Ieškant baltiškų ornamentų ištakų, neišvengiamai tenka pradėti jau nuo bendresnių, ne regioninės plotmės amžių bėgyje suformuotų kosminių ženklų ir įvaizdinių simbolių. Baltų Gyvybės Medis – bandymas jau ne tik daina, išausta juosta, bet remiantis sukaupta gausia rašytine medžiaga tai įprasminti vidurio Lietuvos miestelyje Kupiškyje.
——-
Autorius: Henrikas ORAKAUSKAS