2024/05/11

Suglamžytas etiketas

Amerikiečių milijonierių šeima pakvietė į australiškų patiekalų restoraną. Tai vienas labiausiai lankomų restoranų Niujorke. Visą valandą verčiu savo skurdų garderobą – juk važiavau ne į restoranus vaikščioti – ir vos neverkiu. Prisižiūrėjusi filmų apie etiketą Holivude, net galvoju atsisakyti ir išvis neiti.

Draugė leipsta juokais ir siūlo savo nutrintus šortus.

– Renkis taip, kad tau būtų patogu, ir nekreipk į nieką dėmesio, – sako ji.

Velkuosi vienintelį kostiumą, kurį tik paskutinę akimirką įsimečiau į lagaminą Kupiškyje. Laimei, vakaras gana vėsus ir su švarku neatrodau juokingai (pačiai sau, žinoma).

Septintą vakaro prie draugės laiptinės pričiuožia 2000-ųjų mersedesas. Prie vairo pats šeimos galva Džyn, šalia žalia drobine suknele ponia Eilyn. Nepriekaištingas manikiūras, makiažas, šukuosena. Bene labiausiai pasipuošusi dukra paaugle Rašel (juodos blizgančios kelnės ir panašūs trikotažiniai marškinėliai), dvidešimtmetis sūnus Baby mūvi šortus ir vilki sportinius marškinėlius.

Jaučiuosi tarsi patekusi ne į tą traukinį, tačiau vos įėjusi į restoraną suprantu, kad tikrai čia viskas savo vietoje. Visi apsirengę, kaip kam patogu. Žmonės ėjo ilsėtis, tai reiškia gerai praleisti laiką. Čia gimtadienį šventė ir pagyvenusi dama su stambia tatuiruote ant kojos. Jos peršviečiama, vos dengianti kelius suknelė visai netraukė aplinkinių dėmesio ir jai tas nerūpėjo. Kiekvienas buvo užsiėmęs savimi ir savo draugais.

Beklykaujantiems kas dera ir kas ne lietuviams būtinai reikia nueiti į tokį restoraną. Suvalgyti daugiau negu vieną patiekalą praktiškai neįmanoma, tačiau šeima linksmintis atėjo ne dėl to, todėl tėtis užsako visiems po tris. Padavėjas ant stalo dėlioja įvairiausius padažus bei kelių rūšių fri bulvytes, kurios visai nepanašios skoniu į lietuviškas. Jas reikia imti rankomis ir mirkyti bet kuriame padaže. Kiekvienas indelis naudojamas bendrai. Į jį savo bulvytes merkia visi. Siaubas kostiumuotam lietuviui.

Visi valgo kartu, apsitaško ir garsiai kvatojasi. Pono Džyn marškinėliai vieni pirmųjų pasipuošia dėmėmis, bet tai tik sukelia visų juoką ir žmonos šypseną: “Kaip visada, kaip visada„.

Antrojo patiekalo aš neįveikiu.

– Jokių problemų, – sako ponas Džyn, – padavėjau, suvyniokite damai.

Gaunu mažiausiai 50 dolerių kainuojančius kažkokio gyvūno šonkauliukus gražioje dėžutėje ir esu parvežama namo.

Taip smulkiai aprašinėju ne todėl, kad papasakočiau, kaip skaniai valgiau Amerikoje.

Noriu pasakyti, kad mūsų lietuviškas santūrumas užmuša mumyse pačiuose sugebėjimą linksmintis, gerai leisti laiką. Lietuvis panašiai pasielgtų nebent po keleto taurelių, amerikietis toks visada. Lietuvis nužvelgs kiekvieną apsirengusį ne pagal, jo manymu, etiketą, o pagyvenusi dama su tatuiruote ant kojos bijotų ir nuo stalo pakilti. Taip mūsų tautiečiams rūpi svetimas gyvenimas. Gal dėl to ir rūpi, kad savo neturi.

– Piktas žmogus – neturtingas žmogus, – sako ponas Džyn, – jeigu žmogui nestinga pinigų, jeigu jam nereikia galvoti, ką jo vaikai valgys rytoj, jeigu jis gali nuvažiuoti pailsėti į kitą pasaulio kraštą, jis linksmas. Jam nieko netrūksta.

Tokia milijonieriaus teorija iš tiesų daug pasako ir priverčia pamąstyti apie mūsų lietuvišką prigimtį. Kodėl mums taip rūpi, ką veikia kaimynai, kodėl nuolat sklando įvairiausios apkalbos, kodėl keikiam vieną ir kitą valdžią. Ir apskritai dėl ko lietuviai nuolat kuo nors nepatenkinti?

Amerikietis išsakė aiškiai: “Jeigu “biednas„, tai ir piktas„.

Mano naujieji pažįstami neskaito laikraščių – naujienoms 10 minučių internete. Visa kita jiems neįdomu, kaip ir daugeliui, nes jie dirba ir daro pinigus, už kuriuos maloniai leidžia laiką.

Klausiu pono Džyn apie buvusį prezidentą Klintoną.

Jis sako, kad tai smulkus niekšelis ir avantiūristas. Amerikiečius labiausiai papiktino tai, kad jis paėmė 50 tūkst. dolerių kyšį už darbo vietą Prezidentūroje iš vieno asmens, o skandalą su Monika Levinski jie vadina smulkmenėle.

– Jeigu esi prezidentas, ir skandalai turi būti prezidentiški, o ne kompromituotis už kokius 50 tūkst. Apskritai nesusitepusių žmonių nėra, bet jeigu tave pagavo, sugebėk išeiti susirinkęs daiktus, – svarsto milijonierius.

Mano naujųjų pažįstamų šeima valdo stambią statybų bendrovę ir politika užsiimti jiems nėra reikalo – jie dirba svarbesnius darbus.

Štai taip, o mes, lietuviai, net dantis pakabinę graibstėm laikraščius.

Dar išvykstant iš Lietuvos daugelis sakė, kad mano kelionių patirtis Skandinavijos šalyse ir Vakarų Europoje nieko nereiškia, amerikiečiai visai kitokie. Negalėjau patikėti – juk visi žmonės esame. Tačiau pabuvus čia kasdien matau vis didesnius skirtumus tarp Europos ir Amerikos. To papasakoti neįmanona, o palyginti gana įdomu.

Kiek sutikau amerikiečių, jie visi tokie patenkinti gyvenimu, kad net nesitiki, jog taip gali būti.

Štai oro uoste, laukdama taksi, stebėjau tokią scenelę. Į mašinų stovėjimo aikštelę atvažiavo meksikietiško gymio vyras su labai gražiu automobiliu. Daugelis lietuvių, pamatę kaimyno kieme tokį automobilį, numirtų iš pavydo arba imtų svarstyti, iš kur jis galėjo gauti pinigų. O čia atbėgo vienas oro uosto tarnautojas, matyt, automobilio savininko draugas, ir kad ims džiaugtis. Šokinėja apie mašiną, paspardo ratus, lenda po kapotu ir vis giria: “O yes„. Galų gale neiškentęs net manęs paklausė: “Mem, juk puiki mašina?„

Pagyros ir džiugesys truko gerą pusvalandį. Vyrui nuvažiuojant draugas iškėlė aukštyn abiejų rankų nykščius ir garsiai suriko.

O mes?

Kada baigsim rietis? Kada dalysimės vieni kitų džiaugsmais, kada galvosim, kaip patiems pagerinti savo gyvenimą, ir nustosim laukti, kada jį pagerins kiti?

Treji rinkimai čia pat ir nieko jie nepakeis, jei nepasikeisime patys.

Na ir pabaigai patenkinsiu lietuvišką smalsumą, iš kur staiga nei iš šio, nei iš to mano pažįstamų sąraše atsirado milijonierių šeima.

Kalbėdama su viena iš hauskiperiu (house – namas, keeper – saugoti), dirbančia išeivių iš Ukrainos žydų šeimoje, papasakojau apie Kupiškio žydus. Grįžusi namo, ji visa tai persakė savo šeimininkams, o šie labai susidomėjo: “Ir Lietuvoje gyveno žydai?„

Štai taip ir gavau pakvietimą į australišką restoraną. Žinoma, neiškenčiau nepasigyrusi, kad už straipsnį apie Kupiškio žydus gavau ir respublikinę premiją iš Žurnalistų sąjungos. Ta proga ponia Eilyn man dar įteikė apyrankę.

Tokia maloni pažintis atrodo lyg sapnas, nes šie žmonės visai nepanašūs į milijonierius su kostiumais iš kino filmų.

O tikrieji milijonierių vardai Genadijus, Ilana, Rašele ir Robertas.

——-
Autorius: Nijolė Stulgienė

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video