Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

GIMTINĖS MITOLOGIJA

Ramūnas ČIČELIS

XX amžiaus filosofas Karl’as Raimund’as Popper’is yra apibrėžęs mito sąvoką. Pasak mąstytojo, mitas – tai universalus, žmones vienijantis pasakojimas, kurio neįmanoma paneigti jokiomis loginėmis ar empirinėmis operacijomis. Kitaip sakant, mito tiesa yra beribė ir nepasiduoda jokiam prieštaravimui – nei vidiniam, nei išoriniam. Atvirkščiai – mito paskirtis nuo senovės graikų laikų yra sutaikyti priešpriešas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiamos ir negalimos sujungti jokiu kitu būdu.

Šiandien toks laikas, kai televizija ir internetas kasdien transliuoja siužetus, kuriuose „paneigiami mitai“. Tai daroma, skatinant galvoti, kad mitas yra neteisingas pasakojimas, prietaras ir dažnai netgi melas, tačiau labai paplitęs tarp žmonių. Paradoksalu, bet, nagrinėjant šių dienų žmogaus ir žmonių bendrijų situacijas ir konfliktus, mitas tebegali būti gelbėjanti priemonė, leidžianti išvengti asmens solipsizmo, vienatvės ir uždarumo absurdo. Taigi, viena vertus, žmonės priešinasi mitams, o, antra, tų mitų labai reikia. Netikėta, bet, jei sunaikinami ir paneigiami visi mitai, prarandamas bet koks tikrovės kaip žmogaus ryšio su kitu asmeniu ar daiktais teisingumas – apsigyvenama pasaulyje, kur kiekvienas žino tik pačiam sau įdomias tiesas.

Gimtinė ir jos mitas yra vienas iš nedaugelio buvimo modusų, kurie dar gali suteikti prasmę, priežastį ir tikslą su kitais bendraujančiam, tačiau kartu ir individualiam, žmogui. Lietuvių išeiviai po Antrojo pasaulinio karo, sukūrę už Atlanto didžiulę lietuvišką kultūrą, literatūrą, teatrą, filosofiją, kartojo ne vieną kartą: pats kūrybingiausias ir žmogui tikriausias būvis yra gyvenimas gimtinėje – kvėpuojant tos vietos oru, vaikštant gimtąja žeme ir geriant vandenį iš jos šaltinių. Šiandienėje Lietuvoje gimtinės mitas nepopuliarus ir neskatinamas, nors galėtų tapti, kaip reta, stipriai vienijančiu šalies žmones ir emigrantus pasakojimu. Televizijos laida „Kelias į namus“, buvusi viena iš retų galimybių viešai mąstyti apie gimtąsias meno kūrėjų vietas, uždaryta ir, kaip nusprendė LRT vadovai, nereikalinga, nes mūsų mitai – tai ne kūryba, ne žmogaus ryšys su žmogumi, ne gimtųjų vietų atmintį turintys daiktai, o krepšinio sirgalių riaumojimas prie televizijos ekranų arba sporto arenose. Net fizinė sporto veikla Lietuvoje nepasiekia visam pasauliui būdingo socialinio vienijimo bendram gėriui – aistros per rungtynes baigiasi, ir liekame vienas kitam tiek pat svetimi, kokie buvome ir iki rungtynių.

Gimtinės mitas šiandien netampa kūrybos sąlyga todėl, kad mums įkalta į galvas, kad gyvename globalizacijos laikais, kuriems nebūdingas joks įsivietinimas – globalus žmogus į aplinką, daiktus ir įvairiuose miestuose sutinkamus žmones žvelgia neįpareigojamai ir beveik be jokios atsakomybės. Pastaroji prabunda tik tuomet, kai tai reikalinga asmeniniams poreikiams tenkinti. Tuo tarpu po nepriklausomybės atkūrimo likusieji Lietuvoje ir neretas išvažiavusysis gali labai aiškiai ir tvirtai liudyti: komfortiškas ir nesukuriantis vidinio disonanso yra toks gyvenimas, kai iki smulkmenų pažįsti savo kiemą, gatvę, kaimą ar miestelį, sveikiniesi ir bendrauji su kaimynais, esi bendruomenėje.
Filosofas Arvydas Juozaitis, pastaruoju metu tampantis politiku, prabyla apie kalbą kaip tvirčiausią valstybės sieną. Mintis skamba gražiai, tačiau iš tiesų kelia susirūpinimą dėl galimo atsiribojimo nuo pasaulio. Dar labai neaišku, ar filosofas ir jam pritariantieji už tos lietuvių kalbos sienos mato kitų tautų kalbas. Tikroji laisvė – tai apsiribojimas gimtine (nes ji žmogui rodo, kad gimtoji vieta talpina savyje visą pasaulį), tačiau ne užsitvėrimas siena. Kai gimtinė tampa monolitinė, vienoda, uždara, apie laisvę laikas nustoti kalbėti. Gimtinės svarba, viena vertus, rodo mūsų sąsajas su Vakarų civilizacijos ištakomis, Antikos laikais, tačiau kartu ir primena apie pavojų, kuris labai aiškiai matomas, nagrinėjant europietiško fašizmo istoriją, prasidedančią tarpukario Vokietijoje gimtinės kulto pavidalu.

Mitas neturi, nors ir gali, pakeisti loginį mąstymą, mitologija neturėtų reikšti savęs uždarymo į kalbos, istorijos ir teritorijos kalėjimą, tačiau gimtinės mitologija lieka vienas iš tų retų būdų dar kažkaip susieti lyg Grigo bitės pasklidusius žmones, siekiant atvirumo pasauliui ir, pirmiausia, vidinės laisvės. Nes tik gimtinės pasakojimą ir nepaneigtą buvimą joje (nesvarbu, ar praeityje, ar dabar) patyrę žmonės turi teisę į kitokios rūšies nei mitas pasakojimus – savo asmenines biografijas ir pasaulio istorinę praeitį, kurios nepraryja virtualioji pseudoamžinybė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų