Prisiminti negalima pamiršti

LIETUVOS ISTORIJA NE TIK IŠ KNYGŲ…

Algirdas VENCKUS

Rugsėjo viduryje Kauno Vytauto Didžiojo universitete vykęs 4-asis Lietuvos istorikų suvažiavimas, kaip ir galima buvo numatyti, dedikuotas Lietuvos valstybės šimtmečiui. Iš visos Lietuvos susirinkę istorikai profesionaliai nagrinėjo Lietuvos probleminius klausimus. Įspūdinga pranešimų gausa, per tris dienas jų buvo perskaityta daugiau kaip šimtas. Temos labai įvairios – nuo Lietuvos prieškario ūkio, gynybos, tarptautinių santykių problemų iki kultūros ir meno, gamtinių sąlygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Įsiminė Zenono Butkaus pranešimas ,,Baltijos valstybių tarptautinės politikos panašumai ir skirtumai 1919–1940 metais“, Bernardo Gailiaus ,,Partizanų valstybė demokratinės Europos kontekste“, Aivo Ragausko ,,Orai ir grūdų kainos 18 a. Vilniuje“ ir Vytauto Ališausko ,,Pranciškaus Skorinos misija: ką gali vaizduotė, kai ją žaboja faktai?“ Tokia pranešimų įvairovė ir gausa leido pasirinkti bet kurią iš keturių auditorijų, kur sinchroniškai skaityti pranešimai, bet kartu ir apribojo. Juk negali vienu metu būti keturiose vietose nepaisant, kad nagrinėjamos temos ir labai įdomios.

Nesu dažnas konferencijų dalyvis ar entuziastas, tačiau šį kartą turėjau progą pastebėti, kad pranešimų lygis ir teminė įvairovė viršijo lūkesčius ir davė pretekstą Lietuvos raidos per paskutinį šimtmetį apmąstymams. Reikia sutikti, kad istorinė perspektyva leidžia į šiandieną žvelgti kiek kitokiu žvilgsniu, kitaip sakant, ar dabartiniai visuomenės reiškiniai turi praeities analogus? Dažnai reikia atsakyti teigiamai – ir emigracija, ir žemės reforma, ir krašto gynyba – visi šie reiškiniai turi tas pačias priežastis. Deja, kaip dažniausiai būna, pasimokyti iš istorijos nesiseka – emigracija, auganti turtinė nelygybė, korupcija yra būdingos ir šiandienos Lietuvai. Gerai būtų šimtmečio proga kiek daugiau pasimokyti iš praeities klaidų.

Bernardas Gailius ir Aistė Petrauskaitė iš Vilniaus universiteto įtikinamais pavyzdžiais pagrindė partizanų valdžios teisėtumą. Jėga panaikintą valstybingumą galima ir net privaloma ginti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos valstybių vykę partizaniniai karai tarptautinės teisės požiūriu yra teisėti, kaip ir karo lauko teismų nuosprendžiai ir kiti karo veiksmai. Kaip pavyzdį pranešėjai pateikė buvusios Jugoslavijos, Lenkijos, Ispanijos ir kitų šalių pavyzdžius, kur partizanų veiksmai, kaip ir Lietuvoje, buvo remiami daugumos krašto gyventojų, veikė pogrindžio vyriausybės.

Be abejo, diskutuota ir švietimo klausimais – ar istorijos mokoma tinkamai, ar geros programos ir t. t. Žinoma, buvo daug kritikos. Dėl faktų pertekliaus, dėl mokytojų kompetencijos, dėl menko gebėjimo sudominti istorija.

Kauno bienalėje japonų menininkas Tatzu Nishi aplink daugiau nei 12 metrų aukštyje stovinčią „Laisvės statulą“ Kaune pastatė virtuvę. Simono Dariaus nuotraukos

Ir vis dėlto praėjus daugiau kaip mėnesiui po suvažiavimo atmintyje lieka ne istorikų pranešimai, diskusijos, nuomonės. Visa tai daugmaž girdėta, matyta, patirta. Šį kartą Kaune stipriausią įspūdį paliko šiuolaikinio meno kūrinys, kurio fotografiją matote. Tai, kaip Juozo Zikaro „Laisvės“ statulą parodė menininkas iš Japonijos. Statybininkų stelažais pakilus į sovietinio stiliaus komunalinę virtuvę, kurioje detaliai atkurtas visas tam laikui būdingas interjeras – medinė duoninė, elektrinis virdulys, radijo imtuvas „Vef“, šaldytuvas ,,Snaigė“ ir – virš stalo visu ūgiu stovinti gerai pažįstama „Laisvės“ statula. Juk iš tiesų, apie laisvę tuomet buvo kalbama tiktai virtuvėje. Ar tokia laisvės supratimo sovietiniais metais metafora įtikinama? Nesiimu spręsti, bet paveiki – neabejotinai. Manau, kad apie sovietinę eilinių Lietuvos žmonių gyvenimo patirtį tai kalba daugiau nei keli traktatai. Panardinimas į tos epochos aplinką daug tikresnis nei knyginė istorijos versija. Gal todėl kiek apmaudu žiūrėti Lietuvos televizijos serialą ,,,Laisvės kaina“ kur, deja, neatsakingai (šalia sėkmingų dokumentikos kadrų) vis ,,išlenda“ idealiai išlygintos karių uniformos, nebūdingos tam laikmečiui šukuosenos, mėgėjiškai prilipinti perukai ir t. t. Tad, kad ir kaip būtų liūdna, imi lyginti su lenkų televizijos serialu ,,Šlovės dienos“, kur tokių apmaudžių klaidų išvengta. Ne tik lenkai, bet ir latviai (filmas ,,Rygas sargi“) istorinę aplinką ir veikėjus sugebėjo tiksliau atkurti. Jei nerado savo aktoriaus, prezidento Ulmanio rolei pasikvietė lietuvį. O mes? Užklijavome peruką pirmam pasitaikiusiam aktoriui ir gerai?

Taip, savo krašto istoriją reikia gerbti ir jos neprofanuoti – deja…

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų