Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ŠOKIŲ MOKYTOJA SANDRA ĮSITIKINUSI – GALI ŠOKTI KIEKVIENAS VAIKAS

Choreografė Sandra Jakšienė jau 16 metų moko šokti Kupiškio vaikų lopšelio-darželio „Saulutė“ ugdytinius.

Vaikai ją vadina tiesiog Sandra arba Sandrute. Dvimečiai, trimečiai, dar nemokantys ištarti vardo, – Sale, taip neretai eidama mieste išgirsta šaukiant.
Kupiškio vaikų lopšelio-darželio „Saulutė“ šokių mokytoja Sandra Jakšienė tarp pačių mažiausių – darželinukų – jau 16 metų. Sulaukusi savo buvusios šokių vadovės Irinos Bubnovos siūlymo ją pakeisti, neatsisakė. O dabar savęs kitur tikino jau neįsivaizduojanti.
Darbas su vaikais Sandrai suteikia daug teigiamų emocijų, nors reikalauja ir išties didelės kantrybės.

Jurga BANIONIENĖ

Vadovės pakviesta

„Savo darbo pradžią atsimenu puikiai, man paskambino šokių vadovė I. Bubnova (tuo metu jau buvau bebaigianti choreografijos studijas Klaipėdos universitete) ir paklausė, ar nenorėčiau po mokslų ateiti dirbti vietoje jos į darželį.
Tada laukiausi, bet labai norėjau pradėti dirbti pagal specialybę. Nusprendėme palaukti, kol tris mėnesius paauginsiu savo pirmagimį Matuką, ir buvau priimta.

Aišku, pradžioje valandų buvo nedaug, dirbau 0,25 etato, bet džiaugiuosi iki šiol, kad esu čia, kitur savęs neįsivaizduoju“, – sakė neformalaus švietimo (šokių) mokytoja S. Jakšienė.
Buvo metas, kai ji dirbo choreografe ir Kupiškio kultūros centre, turėjo mergaičių, mažesnių vaikų grupę, bet suderinti šeimos, darbo keliose įstaigose nepavyko.

„Pamačiau, kad nebespėju, likau tik darželyje, esu toks žmogus – manęs turi užtekti ir mano vaikams, namams, negaliu viso savo laiko skirti tik darbui“, – šypsojosi pašnekovė.

Nuo pradinių žingsnelių iki pirmo valso

Per darželio šventes tenka įsikūnyti į įvairius personažus.
Nuotraukos iš asmeninio Sandros Jakšienės albumo

Į šokių pamokas pas S. Jakšienę ateina tik pradėję lankyti darželį vaikai. Netgi besiruošiantys tapti darželinukais, kai pavasarį vyksta „Saulutės kraitele“ vadinamas ankstyvasis meninis ugdymas, kurio metu susipažįstama su muzika, šokiu, mokytojomis.
Darbo specifika su skirtingo amžiaus vaikais, pasak choreografės, skiriasi.

„Šokyje vaikų amžius yra pats pagrindas. Patys mažiausi, dvejų, trejų, kartais ir ketverių metų, vaikai dažnai improvizuoja darbo proceso, gamtos reiškinius ar lengvas temines daineles.
Tai būna tarsi vaikų pažaidinimai kamuoliukais, žaisliukais ir kitomis įvairiomis priemonėmis, kad jie išmoktų stebėti, atkartoti, patys išdrįstų savo judesį atlikti, parodyti, ar tiesiog atsipalaiduoti. Einant didyn, viskas keičiasi.

Vyresnieji jau žino, kad su Sandra reikia šokti. Tada pradedame mokytis rimtesnių žingsnelių, žingsnių sekų, jas jungti į derinį, šokti juos poromis ir pavieniui, stengtis atlikti su muzika ir su laikysena.

Darbas tikrai rimtas ir nelengvas. Taip vis kylame.
Su priešmokyklinukais praktiškai visa tai jau puikiai pavyksta – ir išleistuvių valsą sušokame“, – džiaugėsi šokių mokytoja.

Paklausta, ar kiekvienas vaikas gali šokti, S. Jakšienė tvirtino, kad tikrai taip. Per darbo praktiką yra buvę, kad tėvai sakė, jog namuose vaikas labai šoka, jam patinka, įsijungęs atkartoja per televiziją matomus judesius, bet darželyje, draugų būryje, jis juda, tačiau ne taip, kaip norėtųsi, ko reikalauja programa pagal vaiko amžių.

„Bet negali sakyti, kad vaikas nešoka, tai gali daryti kiekvienas, tik savaip. Pavyzdžiui, žaidžiame tokį žaidimą apie krintantį rudeninį lapą, snaigę žiemą – vienas šlept ir krenta, o kitas, pasitelkęs vaizduotę, skriete nuskrieja per visą salę ir nusileidžia“, – pasakojo Sandra.

Nuo vaikystės Sandra šoko pas choreografę Iriną Bubnovą. Nuotraukoje – su šokių partneriu Deividu.

Jos, kaip choreografės, nuomone, muzikos, ritmo, pajautimą vieni atsineša gimdami, kiti – ne.
„Tai – Dievo dovana, kaip ir balsas. Jei jis neduotas, negaliu pasakyti, ar jį galima išlavinti, kad galėtų būti dainininkas, o šokėju gali tapti kiekvienas, viskas priklauso nuo pastangų. Daug metų šokau pas I. Bubnovą, negirdėdavau muzikos, vis sakydavo, kad dramblys man ant ausies užlipo, bet laikui bėgant išmokau.

Atrodo, kartais rodai paprastą judesį, vienam vaikui jokių pastangų nereikia, viskas išeina puikiai, o kitam reikia ir mėnesio padirbėti, kad išeitų keli žingsneliai. Bet vaikams viskas normalu, kuo natūraliau, tuo gražiau“, – mintis dėstė pašnekovė.
Kalbėdama apie savo darbą, S. Jakšienė pabrėžė, kad būnant su mažesniais vaikais svarbiausia nepamiršti šypsenos.

Reikia nebijoti ir apkabinti, prisiglausti. Su jais dirbti netgi lengviau, o didesnius vaikus sudominti gana sunku. Vaikai būna pasikeitę, juntama kompiuterių, telefonų įtaka, jiems nebeįdomios paprastos vaikiškos dainelės. Tada tenka rinktis kitokį repertuarą.
„Prieš porą metų ėmiausi tokio bandymo – prisirinkau iš „Tik Tok“ programėlės populiarių dainų, kurių klauso dabartiniai vaikai, su tokia muzika didesnius labiau pavyko įtraukti į veiklą. Mažesniems dar vaikiškos dainelės patinka.

Su mažaisiais šokėjais tenka ir kiškiu, ir lapute pabūti, keliauti kaip lokiui ar drambliui aplink salę, ropoti kaip šuniukui ar straksėti kaip varliukui, bet labai smagu, kai visa tai su tavimi daro ir vaikai“, – su šypsena kalbėjo šokių mokytoja.

Geriausia tarp vaikų

S. Jakšienė sakė, kad darbas darželyje jai – labai mielas. Ryte atsikėlusi pagalvoja, kuriuos savo ugdytinius šiandien pamatys, kuri grupė ateis šokti.

„Žinau, šitas – įbėgs, apsikabins, šitas mos ranka vos tik pamatęs, kitas dovanos plačią šypseną…
Kalbu ir graudinuosi. Kitokio darbo nedirbau, kitoje vietoje savęs ir neįsivaizduoju.
Net sunku pasakyti, kuo vaikai taip sužavi.

Kurį laiką Sandra Jakšienė choreografe dirbo ir Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Sėdi antra iš kairės.

Jie aktyvūs, nori ne tik pašokti, bet ir viską papasakoti, parodyti, pasikalbėti.
Sekasi įvairiai, bet šimtu procentų džiaugiuosi darydama tai, ką darau dabar.
Mane supa tokie žmonės, be kurių jau neįsivaizduoju savo gyvenimo, darbo kolektyvas, jis – nuostabus“, – pasakojo S. Jakšienė.
Per tiek metų šokių ji mokė išties daug vaikų, tarp jų yra ir nemažai tokių, kurie darželyje pamėgę šokius sėkmingai šoka ir toliau, skina pergales konkursuose. Galėtų išvardyti ne vieną.

Sandrai išties smagu, kad jiems sekasi, kad nepamiršo šio pomėgio, pirmų darželyje išmoktų šokių žingsnių.
Paklausta, ar buvo tokių įvykių, kurie iki šiol šildo, sukelia jautrių emocijų, ji teigė, kad nėra meilesnių nei patys mažiausi „Nykštukų“ grupės vaikai.

„Iš choreografinės pusės vaikai labiausiai atsiskleidžia priešmokyklinėje grupėje. Kažkas įvyksta tais paskutiniais metais, jie taip užauga, kad galima tikrai daug padaryti.
Pamenu, viena grupė buvo tokia gabi ir aktyvi, kad mes per išleistuves padarėme tėčių ir dukrų valso kompoziciją. Tėčiai papuolė šokantys, mergaitės irgi. Sukūrėme puikų šokį, kurį prisiminus ir dabar kaupiasi ašaros“, – prisiminė S. Jakšienė.

Išlieto prakaito negaila

Pačios Sandros atėjimas į šokių pasaulį nebuvo labai ankstyvas. Antroje klasėje mama nuvedė pas choreografę I. Bubnovą, čia šoko iki dešimtos klasės. Darbas buvo rimtas – kasdienės repeticijos, seminarai, šokių stovyklos. Vėliau atėjo dvejų metų pertrauka.
„Rodos, dvyliktoje klasėje pajutau, kad negaliu žiūrėti šokių konkursų. Žiūriu ir verkiu.

Nutariau savo gyvenimą susieti su šokiais, įstojau į Klaipėdos universiteto menų fakultetą mokytis choreografijos (sportinių šokių).
Pertrauka man padėjo apsispręsti, nes tikrai nežinojau, kuo norėčiau būti, supratau, kad nieko kito nesirinksiu.
Pamenu, kaip bijojau, kas bus, jei manęs nepriims, ką darysiu toliau. Bet taip nenutiko. Studijų metai buvo patys gražiausi, nors ir kupini juodo darbo.

Tačiau viską prisiminus, nesigailiu nė dienos, nė valandos, išlieto prakaito, buvo labai gera šokti“, – pasakojo Sandra.
S. Jakšienė sakė, kad stodama neturėjo tokių gerų duomenų, kuriais galėjo didžiuotis kiti šokėjai, tad įdirbio reikėjo labai daug, norint išlavinti šokio techniką.

Nors teko šokti pačius įvairiausius šokius, nuo Lotynų Amerikos, standartinių, baleto iki liaudies, ji prisipažino, kad arčiausiai širdies liko pramoginiai, ypač – rumba.

Tai lėtas, romantiškas meilės šokis, kurį gali neskubėdamas atlikti, labai graži ir jo muzika. Nedaug jam nusileidžia bačiata. O labiausiai nepatiko tautiniai šokiai, ne tik ji, bet ir kiti bendrakursiai į juos žiūrėdavo suraukę nosis.
Daug metų buvusi sportinių šokių šokėja dabar ant parketo nebesisuka.

„Gal nepasitaikė progos, norėčiau dar pašokti ir šokių suknelę apsirengti, bet nebelieka laiko. Tikriausiai tas noras dar per mažas, arba jau užsisėdėjau per daug“, – šypsojosi choreografė.

S. Jakšienės dukra Liepa dabar antrokė, lanko šokių būrelį mokykloje, o sūnus Matas šokiais nesižavi.
Nuo pat mažų dienų mama ragino pabandyti, būtų norėjusi, kad taptų šokėju, tačiau nepavyko prikalbinti ateiti nė į vieną repeticiją.
Ypatingų pomėgių S. Jakšienė sakė neturinti. Prisipažino, kad yra tikra namisėda, mėgsta leisti laiką namie, pyragą iškepti. Klauso muzikos, ypač šokių – salsos, bačiatos, jų galėtų klausytis kasdien. O daugiausia laiko stengiasi skirti bendravimui su savo vaikais.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų