Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

GEIMINIŲ DVASIA SKLANDO IR ŽALGIRIO MŪŠIO LAUKE

Geiminiai – kaimas Šimonių seniūnijoje, Adomynės parapijoje, 1,5 kilometro į šiaurę nuo Adomynės, 11 kilometrų į šiaurę nuo Šimonių. Gretimi kaimai Adomynė, Naujikai, Punkiškiai, Ruzgai.

2003 metais buvo dvi sodybos ir šeši gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien kaime gyvenamąją vietą yra deklaravęs vienas žmogus, nors gyventojų yra ir daugiau.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Sodyboje trys šuliniai

Važiuojant į Geiminius svarbiausias orientyras yra Adomynės kaimo kapinės. Tuoj už jų geltonuoja ir pirmas šio kaimo vienkiemis.

Čia ir stabtelėjome. Tai buvusi Šukių sodyba. Dabar joje gyvena jų proanūkis Alfredas Aidukas. Jis papasakojo, kad prosenelis buvo Juozas Šukys, o prosenelės vardo nebepamena. Močiutė buvo Julė Šukytė, netekėjusi. Jo mama Ona Aidukienė mokė pradinukus. Tėvas Kazys Aidukas dirbo melioracijoje ir kitur. Iš mamos pusės jį giminystės ryšiai sieja su buvusiu Adomynės dvarininku Vilėniškiu.

Proseneliai turėjo per 13 hektarų žemės, iš jų 1 hektarą miško. Beveik visi sodybos trobesiai statyti prieškario metais, tik tvartelis plytinis, jau kolūkinių laikų pastatas. Akmenimis grįstą smetonišką šulinį kieme užteršė kolūkiniais laikais jų buvusiame tvarte laikytos kolūkio trąšos.

Teko tėvui kasti naują šulinį arčiau namo. Prie klėties yra dar ir trečias šulinys, anot Alfredo, dabartinės laisvos Lietuvos laikų.

Aidukų šeimoje užaugo 5 vaikai – Alfredas, Kazys (žuvo 1976 metais), Valdas (gyvena Panevėžyje,) Regina ir Laima (abi įsikūrusios Utenoje).

Alfredas Geiminiuose dabar gyvena vienas. Čia persikėlė prieš 11 metų. Mama mirė prieš devynerius metus, o tėvas – prieš septynerius. Anksčiau nuo 1969 metų buvo įsikūręs Utenoje.

Su žmona Birute susilaukė sūnaus Manto ir dukros Sigutės. Sūnus beisbolininkas. Yra tapęs net Norvegijos vicečempionu, kai toje šalyje gyveno, dirbo ir sportavo. Dukra medikė. Dirba Utenos ligoninėje. Šiame mieste abu vaikai ir gyvena.

Alfredas Aidukas su dovanotu paveikslu.

Garbinga akmens misija

Akmuo iš Geiminių kaimo, iš Alfredo tėviškės laukų, stovi Lenkijoje, Žalgirio mūšio vietoje. Pastatyti paminklą mūšio vietoje, Griunvalde, sugalvojo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, norėdama taip paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį.

Apie tai „Kupiškėnų mintys“ yra rašiusios. O buvo taip. Alfredo draugas skulptorius Valentinas Šimonėlis prieš 30 metų lankydamasis Geiminiuose tą akmenį pamatė, kai jam tokio akmens prireikė, jį prisiminė ir paskambino. Sudėtinga buvo 2 m aukščio ir 12 t sveriantį akmenį iš Geiminių išgabenti, bet viskas pavyko. Tame akmenyje skulptorius iškalė Vytį ir užrašą.

„Labai didžiuojuosi, kad ten akmuo iš mano tėviškės stovi. Ta intencija buvau sulaukęs garbingų svečių, tuometinio Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio ir Vilniaus karininkų ramovės įgulos vedėjo ats. plk. Romo Žibo. Man ir V. Šimonėliui buvo įteikta po paveikslą su Žalgirio mūšio vaizdu ir po suvenyrinį akmenį su užrašu: „Už reikšmingą indėlį statant Paminklinį akmenį Griunvalde. Pergalės Žalgirio mūšyje atminties įamžinimui. Projekto rengėjai“, – džiaugėsi Alfredas.

Jis pridūrė, kad tą akmenį jo tėvukas, kai dirbo melioracijoje, buvo nustūmęs į beržyno pakraštį, kad gal kam nors pravers. Ir pravertė!

Alfredas Aidukas savo kieme su suvenyriniu akmeniu, kuris jam primena apie dovanotą akmenį Žalgirio mūšio vietai įamžinti.

Iš gyvenimo patirties

Alfredas sovietiniais metais privalomą karinę trejų metų tarnybą atliko povandeniniame laive. Vyrui teko ir skęsti, ir degti, bet liko gyvas. Tarnavo be atostogų, nes jo vadas neišleisdavo. Nemėgo Alfredo dėl to, kad šis buvo ne komjaunuolis, sakė, kad tiki Dievu, bet ne komjaunimu.

„Karinę tarnybą pradėjau Baltijos jūroje Kronštadte. Vėliau tarnavau Šiaurės jūros laivyne Murmanske, o baigiau tarnauti Vladivostoke, Ramiojo vandenyno laivyne. Mačiau tuo metu patį galingiausią pasaulyje atominį ledlaužį „Leninas“. Jis vedė mūsų laivą iki sąsiaurio per Aliaską. Po kelerių metų išvydau ir patį didžiausią pasaulyje ledlaužį „Jarmak“. Mėnesį teko praleisti prie Baikalo ežero, Ust Kamčiatske prisižiūrėjau gražių gamtos vaizdų su ugnikalniais.

Iš karinės tarnybos į Lietuvą važiavau traukiniu iš Vladivostoko per Maskvą. Norėjau pamatyti Rusiją.
Už Uralo, Sibire, labai geri žmonės gyvena. Europinėje Rusijos dalyje jie jau kitokie. Daug visko ten mačiau, bet Lietuvoje man geriausia, ji gražiausia. Atvažiavę užsieniečiai iš Vokietijos, Kanados giria (teko ir pačiam girdėti, ir pažįstami pasakojo), kad tiek daug mes per 30 Nepriklausomybės metų pasiekėme. Reikia didžiuotis Lietuva ir savo tauta“, – kalbėjo pašnekovas.

Buvusi Šukių, o dabar Alfredo Aiduko sodyba Geiminių kaime.

Apie pomėgius, stirnas ir voverytę

Alfredas su meile prisimena savo tėvus, ypač motiną, kuri buvo labai gera mokytoja, vienodai reikli visiems mokiniams.

„Mama dirbo buvusioje Vėderiškių kaimo pradinėje mokykloje, kurioje ir aš mokiausi. Namie sakydavo, kad mokyčiausi, nes kitą dieną mane būtinai paklaus. Aš kartais numodavau ranka. Buvo svarbiau po lauką palakstyti, pažaisti su vaikais.

Kitą dieną taip ir nutikdavo, mane patį pirmą iškviesdavo pamokos atsakinėti. Jei būdavau nepasiruošęs, suraitydavo dvejetą. Jokių nuolaidų, kad esu jos vaikas, nesulaukdavau. Gavus prastą pažymį, kuriam laikui ir visi vaikiški žaidimai pasibaigdavo, kol neatlikdavau visų užduočių.

Mėgstu skaityti. Dviračiu numinu į Adomynės biblioteką. Mamai esu dėkingas už įskiepytą šį pomėgį. Būtų jau nei šis, nei tas, jei mokytojos vaikas neskaitytų.

Mama grodavo septyniastyge gitara. Savarankiškai ir aš išmokau brazdinti gitarą. Nesu baigęs jokių muzikos mokslų. Pats kuriu dainas ir groju. Su broliu Kaziu septyniastygę gitarą buvome perdarę į šešiastygę. Skiriasi tų gitarų akordai. Mėgstu pagroti gitara per giminių, draugų susibūrimus“, – pasakojo Alfredas.

Prieškario laikų klėtis Geiminiuose, Alfredo Aiduko sodyboje.
Autorės nuotraukos

Žvejyba – dar vienas jo pomėgis. Žvejoti nuvažiuoja prie Aluotų užtvankos arba prie Jaros upės, kuri čia pat, už dviejų kilometrų.

Alfredas yra baigęs tuometinį Utenos politechnikumą ir ten įgijęs techniko-mechaniko (trikotažo mašinų ir įrenginių) specialybę. Paskutinė jo darbovietė iki užtarnauto poilsio buvo vienoje statybos organizacijoje. Ten dirbo mūrininku, linoleumo klojėju.

„Dabar gyvenu laisvai. Turiu šešias stirnas, voverytę, lapę ir kiškį. Užeina dar kačių. Pievas išnuomojau kitiems“, – taip su humoru kalbėjo Alfredas, paklaustas apie ūkį.

Nudžiūvusi obelis Alfredo Aiduko namų kieme yra originalus dekoratyvinis akcentas.

Vyras mano, kad susirgus labiausiai žmogui gali padėti ne vaistai, bet psichologija. Su visokiomis savo sveikatos negandomis jis bando kovoti ir savitaiga. Be to, prisirenka, prisidžiovina žiemai arbatai visokių žolelių.

„Mėgstu įvairius prieskonius. Svarbu išmanyti, kas nuo ko ir kaip vartoti. Mano sesės juokiasi, kad esu pusė daktaro, ir manęs dažnai klausia visokių patarimų.

Antai kavą geriu su cinamonu ir ciberžole. Šaukštelis medaus su cinamonu nepakenks norintiems mesti svorį. Košę gardinu ciberžole ir česnaku. Vertingas ir žalias ar keptas svogūnas. Tie dalykai man padeda stiprinti sveikatą“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.

Aplankius senas kapines

Iš A. Aiduko sodybos kaimo keliuku patraukėme tolyn Geiminių miškelio kryptimi. Tas miškelis su gausybe vėjovartų priminė sengirę. Už miškelio privažiavome nedidelę sankryžą.

Vienas keliukas vedė ūkininkų sodybos link, o kitu buvo galima pasiekti arimų apsuptas senąsias Geiminių kaimo kapines, saugomas valstybės.

Sunkiai pasiekiamos senosios Geiminių kapinės tarp arimų, prie miškelio.

Kaskart, kai pamatau prie senų kapinių lentelę su užrašu, kad ši vieta saugoma valstybės, apima prieštaringi jausmai. Ar tikrai čia kažkas saugoma, nes geriausiai išsilaikęs būna tik tas užrašas.
Tiesa, dar seniūnijos prie tokių kapinių nupjauna žolę, iškerta krūmus, surenka šiukšles, per Mirusiųjų pagerbimo dieną kažkas ten uždega vieną kitą žvakelę.

Tokių darbų, tokios veiklos ženklų buvo matyti ir senosiose Geiminių kapinėse. Gal kitaip su visagaliu laiku ir nebegalima kariauti, telieka tik tyliai žiūrėti, kaip užmaršties žalsvos samanos baigia uždengti akmeninę apirusią kapinių tvorą, čia palaidotų žmonių bevardžius kapų kauburėlius, kurie jau beveik susilyginę su žeme.

Žmonių palaidojimo konkrečias vietas težymi pora aplūžusių akmeninių kryžių su nebeįskaitomais užrašais ar viena kita suklypusi metalinė tvorelė.

Žinoma, nuo aparimo senąsias kapines šis valstybės statusas dar apsaugo. Tai ir krislas pagarbos mirusiesiems, kaimo istorijai. Tai ir savotiškas bendras paminklas jų atminimui.

Dabar jau tikriausiai sunku nustatyti palaidotų Geiminių kapinėse žmonių pavardes, bet galima lengvai spėti, kad čia kadaise buvusio didelio kaimo gyventojų amžinojo poilsio vieta. Ten tikriausiai atgulė dauguma iš „Kupiškėnų enciklopedijoje“ paminėtų pirmųjų šio kaimo valstiečių. Tegul jie ilsisi ramybėje.

Senuosius Geiminius mena baigianti griūti pirtelė.

Užaugusi pas senelius, čia ir liko

Iš Geiminių kapinių pasukome ūkininkų sodybos link pro dar šalnų nenuvirintoje pievoje besiganančius galvijus.

Gaila, bet tą dieną sodybos šeimininkės Miglos Juknevičienės namuose neradome. Jos dukra davė mamos telefono numerį ir beliko sukti atgalios.

Taigi su šia moterimi kitą dieną ir pasikalbėjome telefonu.

„Gyvenu buvusioje senelių Janinos ir Vlado Jančių sodyboje. Čia ir užaugau. Seneliai dirbo kolūkyje, laukininkystės brigadoje. Visą gyvenimą laikė arklį. Mano mama Vida Špokienė buvo gavusi darbą Vilniuje ir ten apsigyveno. Aš likau pas senelius. Mama mane aplankydavo kiekvieną savaitgalį.

Baigiau Šimonių vidurinę mokyklą. Dirbau Adomynėje buvusioje taupomojoje kasoje. Neakivaizdžiai mokiausi tuometiniame Vilniaus finansų ir kredito technikume, įgijau buhalterės specialybę. Vėliau pradėjau dirbti laiškininke Adomynėje veikusiame pašto skyriuje. Šioje darbovietėje prabėgo net dvidešimt penkeri metai.

Šį darbą turėjau palikti, nes po pašto pertvarkos, kai buvo panaikintas jo skyrius Adomynėje, korespondencijos teko labai anksti važiuoti pasiimti į Kupiškio paštą, nebesuderinau to darbo su ūkininkavimu.

Dabar esu socialinio darbuotojo padėjėja. Globoju septynis garbaus amžiaus žmones.
Šis darbas man dėl laisvesnio grafiko įveikiamas ir suderinamas su ūkininkavimu.
Turime limuzinų ir šarolė veislės galvijų. Su veršeliais iš viso bus 28 galvijų banda.

Kai jie ganosi lauke, svarbiausia, kad turėtų vandens atsigerti, kad aptvarai būtų tvarkingi. Su mėsiniais galvijais mažiau vargo nei su karvių banda, nes nereikia melžti, bet jau pagalvoju ir apie ūkio atsisakymą.
Su metais nuovargio daugiau atsiranda. Ūkyje padeda sūnus Lukas ir dukra Skaiva. Sūnus jau suaugęs, dirba Adomynėje vienoje įmonėje, o dukra gimnazistė.

Geiminiuose, senelių sodyboje, gyvenu penkiasdešimt metų. Nesigailiu, kad likau kaime. Šis kraštas man labai mielas“, – tvirtino pašnekovė.

Paklausta, kieno buvo baigiantys griūti trobesiai, kažkokio didesnio pastato pamatai netoli jų sodybos, Migla papasakojo, kad čia gyveno artimiausi senelių kaimynai Matulevičiai, Galvonai. Tie pamatai buvusios kolūkio daržinės. Jose laikyta ir salietra. Prie kelio, priešais Geiminių kapines, tebėra išlikęs buvęs Galvonų sodas.

„Didelio Geiminių kaimo nebeliko ir dėl praūžusios melioracijos, ir dėl tuometinės kolūkio vadovybės įsakmių raginimų iš vienkiemių persikelti į centrinę kolūkio gyvenvietę Adomynę.
Išsikelti nesutiko mano seneliai ir dar keli Geiminių gyventojai. Tik jų dėka kaimas iš žemėlapio neišnyko.

Senosiose Geiminių kaimo kapinėse yra palaidoti mano senelių du vaikiukai, mamos broliukas ir sesutė, mirę labai maži.

Jų kapelių vietą man buvo parodžiusi močiutė. Per Mirusių pagerbimo dieną ten nunešu ir uždegu žvakutę. Mama užaugo viena. Daugiau vaikų seneliai neturėjo. Aš irgi neturiu nei brolio, nei sesers“, – pasakojo Migla.

Pasidomėjus, kas davė jai tokį retą vardą, moteris sakė, kad tikriausiai jį sugalvojo močiutė. Tik aplinkiniai ją dažniausiai vadina ne Migla, bet Migle.

Ankstesniais metais Geiminiuose buvo kolūkio daržinės ir salietros sandėlis.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Broniaus Kurkulio parengtame straipsnyje rašoma, kad Geiminių kaimas nuo seno priklausė Aluotų dvarui.

Bene seniausias paminėjimas iš 1662 metų, kai Geiminiai kartu su Beregiais ir Ruzgais iš Čapskių atiteko Elžbietai Jadvygai Pliaterienei.

1777–1820 metais Geiminiuose buvo 10 dūmų (ūkių), 1833 metais kaime gyveno 91 žmogus.
1861–1919 metais Geiminiai priklausė Ukmergės apskrities, Aluotų valsčiaus Jonavos seniūnijai. Pirmi liustraciniai žemės savininkai buvo Jurgis Grucė, Kazimieras Stukas, Napoleonas Jančys, Pranas Šimkūnas, Zigmas Janulis, Tadas Tūbius, Juozas Skemundris, Juozas Galvonas, Juozas Šinkūnas, Aleksandras Šukys, Kostas Jančys, Viktoras Šlapelis, našlė Galvonienė. Skirtinė žemė sudarė 225,53 dešimtinių. 10 deš. užėmė ganyklos.

1870 metais valstietis Mikalojus Grucė su kitais dvylika kaimynų iš Jonavos dvaro savininko Jono Žurauskio nusipirko 27 deš. žemės Beržynėje (šalia Ruzgų). Kiek vėliau kaimo ūkininkai nusipirko dar 17 deš. žemės iš naujo Jonavos dvaro savininko Adomo Vilėniškio.

1903 metais Geiminiuose buvo 96 gyventojai. 1913 metų rugpjūtį susirinkę į kaimo sueigą ūkininkai nusprendė skirstytis į vienkiemius. Matininkas M. Gorbatovas 1914 metais kaimo žemę išdalijo 19 savininkų. Bendrai nuosavybei palikti kapai, žvyrynas ir 9,53 ha ganyklų. Didžiausi buvo Kazimiero Stuko (33,04 ha), Juozo Skemundrio (30,68 ha), Kosto Jančio (28,85 ha) ūkiai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kaimo išskirstymo darbai liko nebaigti. Jie atnaujinti jau nepriklausomybės metais.

1927–1929 metais atlikti patikrinimai, suprojektuoti nauji keliai į sklypus. Projektas patvirtintas tik 1930 metais. 1923 metais kaime buvo 20 sodybų, 103 gyventojai.

1941 metų Birželio sukilime dalyvavo Geiminių gyventojai Juozas Šukys, Jonas Grucė, Jonas Skemundris. Sukilėliai K. Stuko miškelyje susikovė su 3 besitraukiančiais sovietų pasieniečiais. Visi jie buvo nukauti, žuvo sukilėlis Grucė.

1941 metais kaime buvo 21 ūkis. Luciaus Galvono, Prano Galvono, Jono Jančio (Petro s.), Jono Jančio (Antano s.), Napalio Jančio, Jono Jančio (Jono s.), Juozo Jančio (Kosto s.), Juozo Šukio, Juozo Šinkūno I, Juozo Šinkūno II, Domicėlės Jančienės, Jono Tūbiaus, Jurgio Grucės, Barboros Pranskūnaitės, Izabelės Žvirblienės, Balio Matulevičiaus, Nikodemo Bumblio, Petro Šlapelio, Juozo Skemundrio, Petro Meškausko, Kazio Stuko. Iš viso 89 gyventojai.

Sengirę primenantis Geiminių miškelis.

Pokario metais partizanaudami žuvo Jonas Tūbius ir Bronius Tūbius. Partizanus aktyviai rėmė Pranas Galvonas ir Jonas Meškauskas. Jų ūkiuose buvo bunkeriai, kuriuose partizanai gana ilgai slėpėsi. 1949 metais sovietų saugumas suėmė Birželio sukilimo dalyvį J. Šukį, kuris po ilgų tardymų buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 1952 metais mirė Minlage (Komijoje). K. Stukas buvo ištremtas į Sibirą.

1959 metais kaime buvo Jono Indriūno, Antano Šinkūno, Anelės Jančienės, Luciaus Galvono, Vlado Skemundrio, Kazio Jančio, Petro Janiulio, Barboros Pranskūnaitės, Prano Galvono, Uršulės Matulevičienės, Vlado Jančio, Nikodemo Bumblio, Liudos Bumblienės, Adolfo Meidaus, Juozo Jančio, Jono Jančio, Petro Pranskūno, Marės Meškauskaitės, Kostės Šukytės ūkiai, 71 gyventojas.

Prie kaimo išlikę seni kapeliai. Iš Geiminių kilęs ilgametis Kupiškio vaistininkas Jonas Stukas.
1936 metais čia užrašyti tokie vietovardžiai: Akmenio valka (duburys), Akmenynės beržynas (miškelis), Aukštasis kalnelis, Drūčkalnis, Galinis kalnas, Pabedrio kalnas, Petrakės kalnas (kalnai), Ažusieniai, Karklynė, Pogilioja, Povoviškio pievelė, Pabedrio pieva, Seila, Samanynė, Užalėlio pieva, Vidupievis (pievos), Balelė, Baltakartis akmuo, Graužės (ariamoji žemė ir dirvonas), Kastinė, Rybnikas (kūdros), Plunksniškis (ganykla).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų