Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ANT GYVASTINGOSIOS ŽEMĖS, PO PILKŠVUOJU DANGUMI

Šviesuliai

Justas JASĖNAS

Kilni užduotis, gal ir savotiška misija, kurios paprašytas su džiaugsmu imuosi – kunigui kunigo kūrybą pristatyti, dar sykį palaiminti, į žmonių rankas atiduoti. Taip norisi atsistoti ant vienos kunigo Petro Markevičiaus nutapytos Aukštaitijos kalvos ir sušukti: „Fiat lux!“

Pagaliau! Tai, kas dešimtmečiais matyta, atmintyje išsaugota, lapuose ar kartono lakštuose išlieta, tarsi tapyta tik sau, telkta, vis su viltimi, kad kažkada rasis proga, išauš šviesėlesnė diena, užgims noras vienoje vietoje šios Žemės spalvas, o ir žmogaus patirtis, jausenas, regėjimus, galvojimus, svarstymus pamatyti laisvai albume. Gerieji žmonės panoro iš visų pakraščių surinkti kunigo paveikslus, nusilenkti jam, o per jo žvilgsnį ir braižą Žemei ir Dangui. Rodoma, kad būtų pamatyta. Čia tiktų ir aliuzija į Rūtos Šepetys istorinį romaną „Tarp pilkų debesų“. Romano pabaigoje, kai nebėra ko laukti ir tikėtis, kai jau visa prarasta, kai visa išnaudota, išseka, kai belieka paskutinė stotelė – mirtis, pagrindinė veikėja Lina Vilkaitė horizonto tolumoje pamato brėkšmą – ženklą – saulė tikrai patekės, vadinasi, gyvensime.

Esame skirtingų epochų dvasininkai, o visgi sujungti to paties Kristaus mokymo, Aukštaitijos, jos mažų jaukių parapijų, tikinčiųjų, taip pat ir ilgesio – būti šviesiai – susitikus pasikalbėti, piešti, rašyti eilėraščius, stebėti ir stebėtis tekančiu vandeniu, vaikščioti pamiškėje, kopti kalvon, žvelgti, žvalgytis, iki kol akys užmato. Likimiška taip susitikti albume, netikėta, nenumatyta, bet būti drauge labai prasminga.
Kunigo šventimų liturgijoje šventieji tekstai bylodami susirinkusiesiems primena, kad Aukštybių Neregimasis, kurio kelių negali atpažinti, negali suprasti Jo minčių, gali tik justi, tik fragmentiškai patirti Jį esant… Iš jausenų, iš nerimstančios sielos, erdvių, horizontų, kraštovaizdžio, kuris visada šalia žmogaus, kalvynų ir jūros.

Neregimasis trokšta bičiuliautis su žmogumi, pasilenkia prie žmogaus prakaito, ašarų, nuovargio, susitikimų, džiaugsmo, švenčių, prie gimimo ir atradimo, mirimo ir praradimo, prie svarbiųjų, niekaip ir niekada neišvengiamų žmogiškosios egzistencijos patirčių. Neregimasis sumano, sudaigina, augina, pažymi, išrenka, pašventina ir skiria žmogų žmonėms.

Dovanoja talentą labiau pastebėti, labiau pamatyti, labiau pajausti, labiau patirti, jautriau būti, dalytis. Išrinkti, gebantys sielų atbrailomis liudyti ir susikalbėti, atpažinti, savaip uždari, savaip vieniši, savaip keistoki, bet ir vieninteliai, unikalūs, nesumaišomi, neapibrėžiami… Nevykusiems laikams, nevykusiems laukams dovanojami jautresni žmonės, kad patys išliktų, kad kitiems išlikti padėtų. Daugeliui jų taip Aukštybių ir nelemta pamatyti tai, ką kūrė gyvendami, ką bandė kurti, kas kadaise pasėta po daugelio dešimtmečių ar net šimtmečių ėmė ir sudygo, suvešėjo, žaliuoja, ramina, atgaivą teikia. Jau po kunigo P. Markevičiaus mirties išleistos jo eilėraščių knygos, organizuotos jo paveikslų parodos, dabar pasirodo albumas.

Kunigo P. Markevičius misija krikščionišku elgesiu, kūrybingumu dera prie didžiųjų. Pirmiausia prie tėvo Stanislovo. Išbuvo kelyje, iškentėjo, išlaukė kantriai ir nuolankiai melsdamasis, būdamas su žmonėmis, dirbdamas, naujai atgaivindamas sakralinius reikmenis ir buities rakandus, versdamas ir garsiai skaitydamas R. M. Rilkę, giedodamas grigališkąjį choralą. Dera ir prie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kelio. Kunigo P. Markevičiaus gyvenimą būtų galima pamatyti ir per literatūrologės Viktorijos Daujotytės knygos apie monsinjorą K. Vasiliauską „Žmogus ir jo kalnas“ prizmę. Gausu tos pačios vienijančios patirties. Paprasti, kasdieniški užsiėmimai, bet ir knygos, laiškai, eilėraščiai, vėl buvimas su žmonėmis, taikingi pamokslai, pasikalbėjimai, paguodos žodžiai pasiremiant Jurgiu Baltrušaičiu ir Vytautu Mačerniu. Kunigą Petrą reikėtų pamatyti ir šalia kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kuris net savo vyskupiškame herbe įrašė programinį troškimą – „Fac mecum signum in bonum“. Ištremtas į Žagarę ir Nemunėlio Radviliškį, negalėjo viešai atlikti kunigiškų pareigų, ribotas, sektas, spaustas, bet kalbėjęs be pykčio, ramiai, tiesiai, neatstūmęs žmogaus, išklausęs, pataręs, laiminęs, tiesęs tiltus, kai tiesti buvo neįmanoma. Kunigas P. Markevičius ėjo panašiu keliu. Savo pasaulėžvalga priklausęs humanistinei, humanitarinei tradicijai, gyveno kukliai, tenkinosi tuo, kas yra (tik tiek, kiek reikia išgyvenimui), nuolankiai priėmė tai, kas yra, nežinia, kiek dar bus, kantriai vykdė kasdienines dvasininko pareigas, rūpinosi taip, kaip tuomet rūpintis galėjo, mylėjo, kiek mylėti įmanoma buvo.

Gyveno, buvimu buvo gyvas vienovėje su gamta, su kraštovaizdžiu, leidusiu ir sielai skleistis, alsuoti. Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas yra sakęs, jog žmogui gerai, kai pati gamta atitinka jo sielos mastelį. Domėjosi krašto kultūra, genius loci, praeitimi, pastebėjo ir glaudėsi prie kartų paliktų gyvenimo reliktų. Žinoma, rašė eilėraščius, domėjosi daile, literatūra, kultūra, tautosaka. Turiu paminėti kunigą Alfonsą Kadžių – asketiškos gyvensenos Avilių parapijos kleboną. Domėjosi žodžiais, kalba, rinko Avilių apylinkėse vietovardžius, rašė dienoraštį, fiksavo žmonių prisiminimus apie patirtas malones meldžiantis prie Ilgio ežero, kur 1967 m. birželio 30 d. stebuklingai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tai vis būdas įsitverti į gyvenimą, šitaip būti, šitaip išbūti. Ir skleistis kad ir labai nepalankioje dirvoje, nepalankiomis sąlygomis.

Kunigas P. Markevičius jautė, o ir suprato, kad jo vykdoma misija dažniau užvers, uždarys, užblokuos, nutrauks nei padės plisti ir skleistis. Nebus išleista eilėraščių knyga, nebus pastebėtas ar įvertintas literatūros lauke, nebus progų suorganizuoti parodą. Prisiminiau poetą Antaną Kalanavičių, gyvenusį tolybėje, buvusį nuošalėje. Gyvas būdamas rašė, o savosios knygos taip ir nesulaukė.

Kunigas P. Markevičius taip pat rašė, tikėjosi, vylėsi, bet savosios knygos irgi nebuvo lemta pamatyti… Gyveno toli nuo katedrų iš iškilmių blizgesio, toli nuo sostų ir triukšmo. Gyveno labai arti prie žemės, su žeme, su jos artumu. Galėjo atsiremti. Gyveno arti žmonių, savo parapijiečių, gyveno kartu su jais, galėjo pasiremti. Radosi būdų, leidusių išsiveržti, kad ir netoli, kad ir vien artimų žmonių bendrijoje. Taip plito paveikslai, taip sklido eilėraščių posmai. Vis augo, plėtėsi gėrio, grožio, harmonijos ir darnos paieškos. Tik sau, tik stalčiui, tik klebonijos sienoms, bet ne vien. Jokie draudimai, varžymai negalėjo nuslopinti to, kas atsimenama, kas dabar regima. Tad natiurmortuose matome gėles – trapias, laikinas, bet ar tuo trapumu jos nepaliudija amžinumo? Ar jomis nenusilenkiama Mamai ir vaikystės namų išpuoselėtam darželiui? Ar tuo gležnu žiedeliu nepasakoma ir apie save – kas esu, kaip jaučiuosi dabar? Gėlė, kalbanti apie žmogų…

Čia, man regis, tiktų paminėti ir režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) danų rašytojo Holgerio Drachmanno novelės „Romanas kopose“ motyvais. Pas tris žvejus atvykstanti moteris atsiveža tik skrynią, o rankose laiko, prie krūtinės glaudžia vazonėlį su kambarine gėle. Su ja svetimoje aplinkoje bus lengviau būti, gėlė dovanoja harmoniją, atkuria gyvastį.

Kunigas P. Markevičius liejo akvareles, tapė aliejiniais dažais ant to, ką turėjo namuose po ranka (nebuvo palankesnių sąlygų, galimybės rinktis kitaip), fiksavo tai, ką matė kasdien, buvo įpratęs matyti, pats į kraštovaizdį įaugęs, prisijaukinęs. Poetas Marcelijus Martinaitis savo patirtį atsimena, užrašo, kad būtų galima perskaityti (biografiniai užrašai „Mes gyvenome“).

Kunigas P. Markevičius savo patirtį atsimena, perkelia į popierių, kad būtų galima matyti. Jungė, dokumentavo aplinkos dabartį, kasdien tolstančią, vis labiau virstančią praeitimi, istorija. Labai fragmentiškai tenka užsiminti ir apie jo paties sielos kelionę, kuri vos vos įlieta paveiksluose, asmeninė patirtis, išgyvenimai neabsoliutinami. Esama peizažuose kryžių, bažnyčių, tai nežymu. Kas užfiksuota, ką norėta pasakyti, o sakant ir apsaugoti, ką visa tai reiškia – tuo metu reikėjo suprasti ir nepasakant, neaiškinant, nekomentuojant. Užginta, slopinama tai, kas kyla iš tikėjimo. Pasakoma tyliai triūsiant, pasakoma dirbant, rašant eilėraščius, piešiant. Stebima iš toliau, stebima pastebint, galiausiai įsileidžiant, susitinkant. Paveikslai – būdas perduoti žinią, susikalbėti, perkelti gyvenimą iš vieno laiko į kitą, liudyti buvusį laiką ir tai, kas gyvenant matyta, patirta.

Piešta tik sau. Bet ar vien sau? Viltasi, tikėta, kad kažkada bus sutelkta, parodyta, žiūrima, perskaitoma, susitinkama. Siela išliejama paveiksluose. Juose galia parodyti, atskleisti, paslėpti, palikti save. Kartu paliudyti, parodyti savo gyventąjį laiką, kad nebūtų užmiršta, kad neprapultų. Fiksuoti, įamžinti, pratęsti, perkelti, palikti, kad kažkada vėl būtų galima susitikti su jau kitu ir kitokiu laiku, kitų kartų žmonėmis ir kalbėtis. Kūryba teigia gyvenimą, viltingai teigia, kad išgyvenama, išbūnama, ištveriama… Gyventa prieš mus, gyvenama dabar, gyvensima ir ateityje, kai nebematysime, kai mūsų jau nebebus. Šį įsitikinimą patvirtina V. Daujotytės, Vidmantės Jasukaitytės, Vandos Juknaitės knygos „Prilenktas prie gyvenimo“, „Po mūsų nebebus mūsų“ ir „Šermenys“. Žmogus prilenktas prie Žemės, laiko, kartos, kraštovaizdžio, bet apdovanotas gyvenimu, galia alsuoti. Kūryba iš Žemės, iš patiriamo, juntamo, matomo, atsimenamo gyvenimo.

Ką vertėtų šiuose paveiksluose pamatyti? Pirmiausia dangus – pilkos spalvos variacijos, bet pilkšvasis – su galimybe pasirodyti šviesai, brėkšti. Dangus patirtas Pumpėnuose, Vabalninke, Kamajuose. Dangus atsimenamas ir regėtas Daunoriuose, Anciškyje, Dambavoje, Upytėje. Dažniausias dangus iš Biliakiemio ir jo apylinkių. Dangus lietuviškas, įprastas, savas, su juo ir po juo gyvenama. Šventraščio pranašų knygos dažnokai kalba apie užsivėrusį, užvertą, pasitraukusį ir nutolusį, neprabylantį dangų. Rarotų (ankstyvųjų, verksmingųjų advento šv. Mišių) liturgija liudija tą patį – būti laukiant gimimo, laukiant brėkšmos, nors tamsu ir ankstyva, bet kažkada vis tiek išauš. Ir advento giesmė „O, Kristau, dangų atdaryk“. Prašymas suplėšyti debesis, išsklaidyti rūškanas ir tamsą, laukimas pasirodant teisingumo lietaus, kuris atgaivins sielą ir žemę.

Kita svarbi tema – Žemė. Ji patiriama, apčiuopiama, artimesnė, joje įsikuriama, įsišaknijama, gyvenama, galima atsiremti, pasisemti, tvirtai atsistoti, vaikštinėti. Žemė gyvastinga ir gyvybinga, savyje sauganti gyvybę, gebanti atsikurti, atsinaujinti, keistis ir išlikti nepakitusi. Paveiksluose nerasime žmogaus. Jį esant, gyvenant, būnant liudija gyvenamieji namai ir ūkio pastatai, nupjauta, sudžiūvusi, sukrauta žolė, javai gubose. P. Markevičius panteistas, Žemės, kuri ir artima, o kartu ir slėpininga, žmogus. Su gamta sugyvenama vieningai, iš jos gyvenama ir išgyvenama, bet ji nealinama, neeikvojama. Paveiksluose atsispindi prigimtinė tvarka, troškimas sugyventi, darna, aplinka rami ir nesujaukta. Čia jauku būti. Nerasime jokios technikos, jokių aliuzijų į tuometinį socializmą, komunistinės santvarkos statybas. Gamta egzistuoja pati sau, jai nieko papildomo nereikia. Žmogus be gamtos – vienišas ir nelaimingas. Artimų vaizdų nedaug, daugiau to, kas keri akis, – tolumų, peizažų, kalvų… Platumos, atsiveriantys reginiai padeda pailsinti akis. Reginčios akys pagelbėja sielai. Nerasime čia ir jokių daiktų, buities daiktų, sukrauto turto… Gamtos artybėje žmogui lemta būti, jis jos dalis.

Kraštovaizdis kasdieniškas, įprastas, visada matomas. Geltonumo, giedrumo artuma, šviesus būties atsivėrimas. Laukai gyvi, juose yra, visaip egzistuoja įvairios gyvenimo formos – žolės, javai, medžiai, krūmai, obelys. Vietos, kuriose auga ir veši. Žaluma su atspalviais, žaižaruojanti. Žmogaus gyvenimą liudija vienkiemiai, ūkiai, bet ir kita artima gyvenimo forma – gyventi su kitais kaime ar mažame miestelyje. Esama vandens, dažniausiai upės – gyvybės, kaitos, amžinumo simbolio. Kur esama vandens, ten įsikuriama ir gyvenama. Atrasime ir jūrą. Jos nėra literatūroje, tautiniame pasakojime, nors galime sutikti dainose, bet žmogus žino ją esant, žino, kad bent kartą per gyvenimą (kaip ir išpažįstantiems islamą svarbu kartą nukeliauti į Meką) reikia prie jos nuvažiuoti, pamatyti, pabūti, toji jūra, nors labai tolima, bet žmogui taip pat priklauso, priklauso mūsų valstybei, mūsų gyvenimui lygumose ar kalvų aukštumose. Paveikslų siužetuose kalvos, aukštumos – su galimybe priartėti, būti arčiau Dangaus, su galimybe matyti iš aukščiau, matyti toli, plačiai. Žvilgsnis laisvas ir nesuvaržytas, norėtųsi, kad ir gyvenimas toks būtų… Tuomet žmogus ramiai alsuoja. Paveikslai teigia popiečio ramybę, poilsį, atokvėpį, kai prigulama pailsėti, pasislėpti nuo dienos karščio ir tvankos. Kaime tai įprasta.

Pamatoma, egzistuoja ir pilis, ją norisi piešti, piešiniu išsaugoti. Ji taip pat toli – Kaune, Trakuose, Medininkuose… Pilis ateina iš pasakojimų, prisiminimų, gali būti jos ir nematęs, bet žinai esant. Pilis simbolizuoja valstybingumą, savą kalbą, papročius, žemę. Pilis liudija mūsų valstybės žmonių istoriją – nepaprastą, sunkią, bet ištvermingą, pasiryžusią krauju ginti tai, kas paties Dangaus mums duota ir patikėta.

Ir koplytstulpis… Be jo neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos, jos laukų, neįmanoma suprasti ilgesingojo, graudaus, bet tvirto lietuvio gyvenimo. Rūpintojėlis žymi ne pasmerktą, suluošintą, bejėgį, beviltišką Dievą, bet savą, mūsų žemių Dievą – susimąsčiusį, romų, praktišką, bet ir poetišką, darbų ir kovų užgrūdintą, tvirtą. Toks Dievas lengvai prieinamas, pasiekiamas, su juo susitinkama prie namų arba kryžkelėse, lauko gale, šventoriuje, kapinėse… Jis sutinkamas kasdienybėje, žemiškas, žmogiškas, į žmogų taip panašus. Kryžius – dviejų tiesių lemtingasis susitikimas Kristuje. Dviejų pasaulių, dviejų skirtingų tikrovių jungtis, savaip baugi ir nepažįstama, patiriama ir neišvengiama… O kas gi ten, Aukštybėse? Mąstyta M. K. Čiurlionio, mąstyta – amžina šitoji tema – ir P. Markevičiaus. Mąstant ir piešiant tikrai susitikta…

Sekdami krikščioniškų vertybių trejetu – tikėjimu, viltimi, meile, turėkime kitą trejetą, padėsiantį gyvai būti Aukštaitijoje. Tekalba mūsų sieloms kasdienybėje fotografo Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumas „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, poeto, vertėjo, prozininko ir publicisto Antano Miškinio pasakojimai „Žaliaduonių gegužė“. Dar sykį teapkabina, tevainikuoja žvilgsnius kunigo Petro Markevičiaus paveikslų albumas. Tesklinda šio albumo paveikslų gyvybingumas per rankas, teužkalbina, tepaliečia ir dar sykį sutaurina tai, kas bendra ir vienija, tegaivina darbus ir žingsnius, tegul teikia šviesos ir prasmės mūsų akims. Pabūkime dar, būtinai dar pabūkime ant gyvastingosios mūsų Žemės, po pilkšvuoju mūsų Dangumi. Susitinka trys spalvos – žalia, geltona ir mėlyna… Gyvenimas liudijamas jį gyvenant. Gyvenimui besąlygiškai pasirašoma…

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų