Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DVI KNYGOS – DU BANDYMAI RASTI ATSAKYMĄ Į VIENĄ IR TĄ PATĮ KLAUSIMĄ

Spalio 2 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje viešėjo ypatingi svečiai.
Knygas pristatė du autoriai – rašytoja Sandra Bernotaitė ir istorikas Norbertas Černiauskas, kuriuos, kaip jie patys teigė, matyt, aplankė atbulai skrendantis istorijos angelas, į ausį pakuždėjęs rašyti apie vieną ir tą patį laikmetį – Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje priešaušrį.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Abu rašė apie tarpukario Lietuvą

„Tai du nepažįstamieji, patekę į bendrą aistros lauką. Sandros knygoje rašoma apie 1939 metų liepos 25 dieną, Lietuvos rašytojų sąjungą ir su ja susijusius nuotykius, o Norberto knygoje kalbama apie dvi 1940 metų birželio savaites. Tai du šaunūs žmonės, kurių rezultatas yra aistringa tendencija, pasibaigusi romanu“, – šitaip trumpai renginio dalyviams autorius pristatė juos kalbinęs psichologas Juras Eidukas.

Romano „Akys chimeros“ autorė S. Bernotaitė atvirai kalbėjo, kad užbaigti rašyti romaną yra tas pats, kas pribaigti patį artimiausią, mylimiausią žmogų, mat kiekvienas kūrėjas su savo kūriniu tiek susitapatina, kad tampa vienas nuo kito sunkiai atskiriami.

„Buvau konceptualiai nusiteikusi, kad „keliausiu“ rašydama. Ne Norbertas, o kitas istorikas – Arvydas Anušauskas man padėjo. Kai nuėjau į jo knygos apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą pristatymą, jis pasakė, kad rinko medžiagą rašydamas, tai yra žinodavo, apie ką rašys. O mano knyga buvo detektyvas, kuris vyko rašymo metu. Ieškojau, kaip nepaskęsti tarp dalykų, kuriuos matau. Supratau, kad tai bus kelionė. Jei manęs kas klausdavo, kaip sekasi rašyti romaną, pasakydavau, pajuokaudavau, kad iki Gelgaudiškio dar nespėjau“, – pasakojo S. Bernotaitė.

Gelgaudiškis minimas ne šiaip sau. Mat romane pasakojama, kaip tarpukario literatūros pasaulio atstovai ten plaukė garlaiviu Nemuno upe.

Antai dokumentinės knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius N. Černiauskas savęs teigė rašytoju nelaikantis.

Spalio 2 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje lankėsi romano „Akys chimeros“ autorė, rašytoja Sandra Bernotaitė ir dokumentinę knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ parašęs istorikas Norbertas Černiauskas. Autorius kalbino psichologas Juras Eidukas (kairėje).
Autorės nuotraukos

„Esu tik istorikas, kuris bando rašyti. Aš rašydamas irgi keliavau, tik kiek kitaip. Mano knygoje irgi yra lavonas, Ganibalas Butajevas, žymusis raudonarmietis, kuris pabėgo iš sovietinių bazių, jo kūnas buvo rastas Naujininkuose, tad teko vaikščioti Vilniaus priemiesčiais, ten, kur ir jis vaikščiojo.

Apibendrinant ne metafora, buvo taip: vaikystėje ant aukšto pas senelį vartant knygas, spaudą, dažnai kildavo klausimas, kodėl kažkada vienas laikotarpis baigiasi ir ateina kitokie laikai. Mudviejų su Sandra knygos kalba apie vieną ir tą patį laikotarpį. Tai bandymai permąstyti, kodėl tuo metu taip nutiko, kad nebeliko Lietuvos? Vyresnė karta bando aiškinti vienaip, o jaunesnioji karta bando rasti kitus atsakymus“, – sakė N. Černiauskas.

Apie veikėjų prisijaukinimą ir teisę kalbėti

Istoriko teigimu, maždaug prieš dešimtmetį atlikta apklausa parodė, kad viena gėdingiausių datų lietuviams yra būtent 1940 metų birželio vidurys, kai Lietuvą okupavo rusai. Apklausa taip pat atskleidė, kad viena asmenybių, kuria tauta didžiuojasi, yra žemaičių plėšikų vadas Tadas Blinda. Tai, anot N. Černiausko, rodo ne pačias geriausias lietuvių savybes.

S. Bernotaitė tikino mananti, kad Tadas Blinda įstrigęs į daugumos pasąmones todėl, kad apie šį veikėją pastatyti du kino filmai ir parašytas romanas.

Pasak jos, neįmanoma šimtu procentu tiksliai perteikti istorinių asmenybių. Autoriai pateikia savo požiūrį, savo interpretacijas, padeda skaitytojui tą asmenybę apčiuopti, pajausti jos buvimą. Ar sutikti su kūrėjo interpretacija ar ne, čia jau diskutuotinas dalykas.

„Kai rašiau knygą, „keliavau“ su veikėjais ir netgi įdėjau jiems pravardes. Viena mano knygos veikėjų yra Salomėja Nėris, ją įvardijau kaip „moterį su praeitimi“. Tik susitapatinusi su S. Nėrimi galiu kalbėti apie ją. Šis portretas mane slėgė, nes ji turi kūrėjo statusą. Bet aš rašytoja, man reikia viso žmogaus. Tai buvo jos ir kitų veikėjų pavertimas tiesiog žmonėmis, su kuriais galėčiau keliauti“, – dėstė rašytoja.

N. Černiauskas taip pat pritarė jos minčiai. Ano meto rašytojai atrodo tartum pakilę virš žemės, šventenybės, tačiau pasigilinus į jų biografiją paaiškėja, kad jie tokie pat kaip eiliniai žmonės, su savo „pliusais ir minusais“.

S. Bernotaitės knygos veikėjų – tarpukario rašytojų – likimai susiklostė sudėtingai. Pasak autorės, tikrai egzistuoja prakeiksmo ženklas. Pavyzdžiui, komuniste buvusi Salomėja Nėris svajojo apie senatvę, bet jos nesulaukė, poetės mirties aplinkybės iki šiol iki galo neišaiškintos.

„Mano intencija nebuvo nei jos aukštinti, nei jos žeminti. Ieškoti, kas buvo iš tiesų. Kas būtų, jei mes patektume į tokią situaciją, ką mes rinktumės, ar tuo tikėtume“, – teigė S. Nėries biografiją tyrinėjusi rašytoja.

Anot J. Eiduko, abi knygos yra tikra drąsa be kaukių kalbėti apie tai, kas tuo metu vyko. Tam pritarė ir S. Bernotaitė. Pasak jos, keistas sutapimas, ryšys, kad juodu su N. Černiausku lyg tyčia vienu metu aplankė noras pajausti, aprašyti tarpukario dvasią, lyg žmonės gyventų čia ir dabar – lyg niekur nieko planuodami ateitį, nežinodami, kokie graudūs įvykiai laukia.

„Manau, esu tos kartos rašytoja, kuri turi teisę apie tai kalbėti. Esu patyrusi abu laikmečius. Nesu prisirišusi prie ano laikmečio, neturiu tokių nuodėmių, kokias turi vyresnioji karta. Todėl labai skatinu vyresnius žmones rašyti apie savo nuodėmes. Pasakokite, kas buvo, kaip jūs gebėjote su savo sąžine tvarkytis, kokia tamsa jus užgulė, ką jūs sužinojote apie savo baisųjį žmogiškumą“, – retoriškai kreipėsi S. Bernotaitė.

Autorės romaną skaitytojai vertina kaip linksmų plaučių ir gilių įžvalgų kūrinį. Rašytoja netgi atkūrė unikalią ano meto kalbą, kuri padeda geriau įsijausti į romano herojų pokalbius.

Istoriko knygoje minimas Kupiškis

J. Eidukas pateikė savo įžvalgas apie N. Černiausko knygą. Pasak jo, čia slypi kasdienybės pranašiškumas. Tai iššalo sodai, tai vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį link Paryžiaus, tai laikraščiai pranešė, kad švietimo ministras Jokantas mokslo metų pabaigtuvių proga turės išskubėti į gimtąjį Kupiškį. Ta tragiška gaidelė – lyg tarp kitko.

„Ministras turėjo atvykti į Kupiškį, o kaip tik tą dieną, birželio 15-ąją, įvyko garsusis posėdis. Sąmoningai nerašiau, kad įvyko, ir nemanau, kad jis atvyko į Kupiškį, nes visi iki paryčių sprendė, ką daryti.

Natūraliai pradedu galvoti: ką žmonės veikia tuo metu Kupiškyje, tad ne veltui knygoje šis miestas minimas.

Kupiškio punktas knygoje atsirado dėl to, kad apskritai sveikatos punktai, mano nuomone, buvo vienas tokių revoliucingų pokyčių Lietuvoje. Buvo išleistas įsakymas, kad Lietuvoje turi atsirasti 200 sveikatos punktų. O kas gi galėjo vykti 1940 metais sveikatos punkte? Jie buvo skirti gimdyvėms ir venerinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Tuo metu lytiškai plintančiomis ligomis sirgo tūkstančiai. Vilniaus universiteto rankraštyne kaip tik radau Kupiškio sveikatos punkto duomenų. Suregistruota, kas atėjo, kuo skundžiasi. Daugelis istorikų sakytų, kad čia šlamštas, nevertinga, o man labai patiko. Parašyta, kiek gimdyvės sumokėjo litų, kokia gimdyvės profesija, kiek žemės turi, gali visą sumą ar tik dalį sumokėti. Beje, Kupiškio punkte dirbo Mikalinos Glemžaitės sesuo, Sofija Glemžaitė“, – įdomias detales atskleidė N. Černiauskas.

Istorikas, knygoje rašęs apie Kupiškį ir kitus nedidelius miestelius, norėjo paneigti mitą, kad istorija vyksta tik Vilniuje ar Kaune. N. Černiauskas ragino kupiškėnus susiimti ir dėl menininkės iš Viktariškių Veronikos Šleivytės asmenybės, daugiau ir garsiau apie ją kalbėti, nes ji – Kupiškio akcentas.

Kupiškio krašte N. Černiauskas lankosi nebe pirmą kartą. Prieš keletą metų jis yra dalyvavęs kūrybinėse dirbtuvėse „Migruojantys paukščiai“ ir teikė siūlymus, ko trūksta miestui. Istorikas pajuokavo, kad visa tai, ką jis siūlė, išsipildė.

„Tąsyk sakiau, kad Kupiškyje nėra kur išgerti kavos, o dabar buvau užsukęs į kavinę, tai sunku gauti laisvą staliuką. Anuomet ir buvau prasitaręs, kodėl gi Kupiškyje negalėtų būti vandens motorlaivių varžybų, o štai jos jau vyksta“, – nusijuokė svečias.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų