Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

DARNUS RAITELIO IR ŽIRGO DUETAS – VARŽYBŲ SĖKMĖS RAKTAS

Austėja ir jos žirgas Orkas.

Nuo šio rugsėjo kupiškėnė Austėja Žilinskaitė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarinės medicinos trečio kurso studentė. Kad bus veterinarijos gydytoja, Austėja svajojo jau nuo pirmos klasės ir kryptingai to siekė. Šį pasirinkimą lėmė meilė gyvūnams, o ypač – žirgams. Užgimusi draugystė su jais Austėją atvedė į žirgų sportą, ji gali didžiuotis ne vienu svariu pasiekimu.

Jurga BANIONIENĖ

Senelio dėka

A. Žilinskaitė nuo pat mažų dienų labai mėgo gyvūnų draugiją. Šviesaus atminimo senelis Jonas Žilinskas turėjo karvių ūkį. Nuo penkerių ar šešerių metų Austėja su juo visur būdavo kartu, stebėdavo, kaip jis eina prie gyvulių, kaip atlieka visas veterinarines procedūras.

„Pirma prilėkdavau kuo arčiau, kad tik viską matyčiau, klausinėdavau, ką čia daro. Manęs vis teiraudavosi, ar nebaisu, atsakydavau, kad man įdomu ir viską stebėsiu. Gyvuliai buvo labai artimi. Gal nuo pirmos klasės jau žinojau, kad noriu būti veterinare, ir nebuvo daugiau jokių tikslų. Po truputį siekiau to ir dabar esu ten, kur norėjau“, – kalbėjo pašnekovė.

Austėja puikiai suprato, kad norint įstoti į veterinarinę mediciną, reikia daug ir gerai mokytis. To visada ir siekė. Rinkdamasi specialybę, įrašė šią vienintelę, pavyko įstoti iš karto.

Pašnekovė mokykloje turėjo įvairių pomėgių – lankė dramos būrelį, sportinius šokius, Kupiškio meno mokyklos dailės skyrių. Kartais kildavo pamąstymų toliau mokytis meno dalykų, bet vis dėlto noras tapti veterinarijos gydytoja buvo stipresnis.

Studijos ilgos – šešeri metai. A. Žilinskaitė apgailestavo, kad mokslus smarkiai sujaukė karantinas.

„Arklio muziejaus taurė 2019“.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

„Normaliai pasimokiau tik gerą pusmetį pirmame kurse, paskui prasidėjo nuotolinis mokymas. Yra nemažai šių studijų praktikos, buvo šiek tiek liūdna, kad netekome daug praktinių užsiėmimų. Aišku, dėstytojai stengėsi viską perteikti nuotoliniu būdu, bet tai ne tas pats. Daug universiteto studentų, apie 80 proc., yra pasiskiepiję, manau, jog bus bandoma ištempti, kad nuotolinio mokymosi šiemet nebūtų“, – mintis dėstė pašnekovė.

Veterinarinės medicinos studijos Austėjai patinka. Pirmame kurse visus metus gilinosi į gyvūnų anatomiją. Pasak studentės, nelengva, nes gyvūnų daugybė, visų anatomija skirtinga, bet jai labai įdomu.

Įgijusi veterinarijos gydytojo kvalifikaciją ir veterinarijos mokslų magistrantūros kvalifikacinį laipsnį, A. Žilinskaitė tikisi mokslus tęsti rezidentūroje ir specializuotis – rinktis darbą su smulkiais arba stambiais gyvūnais. Kol kas dar neapsisprendė. Kadangi seniai draugauja su arkliais, mąstė, kad užsiims būtent jų gydymu, bet šiame kurse laukia praktika su smulkiais gyvūnais (katėmis, šunimis, egzotiniais gyvūnais ir kt.), tad nuomonė gali pasikeisti. „

Reikia kuo daugiau praktiškai išbandyti, kad suprasčiau, ko noriu“, – pabrėžė būsima specialistė.

Konkūrų varžybos „Bistrampolio taurė“ su pirmu žirgu Orku.

Pirmas žirgas

Jau septintus metus gyvuoja Austėjos meilė žirgams. Jais susižavėjo žiūrėdama vieną filmą.

„Man jie atrodė labai gražūs, kartu protingi gyvūnai. Senelis ūkyje prie karvių irgi laikė vieną arklį, Žibutę, darbinuką, ne jojimui skirtą. Jį prižiūrėdavau, šerdavau. Kartais mane ant jo užsodindavo, bandydavau joti, tik nelabai mokėjau. Kai buvau gal trylikos metų, nusprendėme, kad man reikia nupirkti žirgą. Jau vyresnio amžiaus, kad būtų išmokytas, ir galėčiau pradėti rimčiau joti. Tai buvo senelio iniciatyva, jam patiko, kad aš mėgstu žirgus ir jais domiuosi“, – prisiminė A. Žilinskaitė.

Austėja gavo dovanų žirgą Orką. Mokėsi savarankiškai, be niekieno pagalbos, todėl patirties ir įgūdžių jojant labai trūko, taip pat ir žinių apie sportinių žirgų priežiūrą. Šeima nutarė, kad reikia rimtai pradėti sportuoti.

Konkūrų varžybos „Navickų taurė“ su „Vilarto“ žirgyno žirgu Saulė.

Mergina ėmė lankyti žirginio sporto klubą „Vilartas“ Anykščių rajone, Niūronyse.

„Pabandžiusi susidomėjau, ten nusivežiau ir savo žirgą, kad mus kartu mokytų. Abu pirmą kartą dalyvavome konkūrų varžybose „Bėk bėk, žirgeli“ Anykščiuose, jos nebuvo labai sėkmingos, antrose jau pavyko laimėti dvi trečias vietas. Buvo smagu, kai pasisekė, nes reikėjo įdėti išties daug darbo. Dabar mano žirgas jau pensininkas, leidžia savo dienas ganykloje Kupiškio rajone su kitu draugės žirgu, su Orku nebesportuoju“, – pasakojo Austėja.

Orkas – Amerikos ristūnų veislės žirgas, o ristūnai per kliūtis nešokinėja. Jie bėga lenktynėse, todėl šis sportas nėra jų prigimtinis. „Kiek galėjau, tiek su juo pasiekiau, o toliau jau reikėjo rimtesnių žirgų“, – aiškino raitelė.

Į žirgyną – tik su gera nuotaika

Daugiausia įvairiose varžybose A. Žilinskaitė dalyvavo su „Vilarto“ žirgyno arkliais. Labiausiai patyrusi Baltijos hanoverių veislės kumelė Saulė ne tik dovanojo Austėjai rimtas pergales, bet ir daug ko išmokė.
Svariausias jojikės pasiekimas yra 2016 m. atvirame Lietuvos konkūrų čempionate jaunučių grupėje pelnytas šalies vicečempionės titulas. Dar vienas labai svarbus laimėjimas – tarptautinėse varžybose Šiaulių arenoje nacionaliniuose konkūruose iškovotos prizinės antra ir trečia vietos.

Pradėjus startuoti jaunių grupėje, Lietuvos žiemos konkūrų čempionato etapuose dažnai pavykdavo patekti į prizininkų penketuką, o 2017 m. Lietuvos žiemos konkūrų čempionato finale iškovota 6 vieta. Labai įsimintinos varžybos Austėjai buvo 2018 m. Atviras Lietuvos konkūrų čempionatas.

Jame pirmą dieną atviroje klasėje pavyko užimti trečią vietą, o kitas dvi dienas su Saule tapo rungties nugalėtojomis.

Prienų miesto mero taurės konkūrų varžybos 2017. Čia su žirgu Saulė Austėja laimėjo pirmą vietą.

Prakalbus apie treniruotes, Austėja pabrėžė, kad tai išties sunkus darbas. Norint pasiekti aukštų rezultatų, neužtenka poros treniruočių per savaitę, tą reikia daryti mažiausiai šešis kartus, joti kuo daugiau ir su kuo įvairesniais arkliais, kad būtum ne tik fiziškai stiprus, bet ir emociškai sugebėtum susitvarkyti su žirgu, savo paties nuotaika.

„Jeigu tu ateini pas žirgą piktas, įsitempęs, jis viską jaučia, viskas persiduoda, tai dažnai pakiša koją ir per varžybas, ir per treniruotes. Svarbu viską, kas negerai, palikti namie, stalčiuje, ateiti ramiam, susikaupusiam ir daryti savo darbą. Jei nesiseka per varžybas, dažniausiai tai būna raitelio, ne žirgo kaltė, nors žmonės galvoja atvirkščiai. Svarbu mokėti sutarti su žirgu. Yra žirgų, kurie labai ramūs, patyrę ir perneša raitelį per visas kliūtis, bet būna ir jautrių, tačiau su kiekvienu įmanoma susitvarkyti, reikia tik išlaikyti šaltus nervus. Todėl varžybose geriausia dalyvauti su savo žirgu, kurį pažįsti, kad rezultatas būtų geresnis. Raitelis ir žirgas – tai duetas, turi padėti žirgui viską įveikti, jei netrukdysi, jis atsilygins tuo pačiu, šoks švariai“, – pabrėžė A. Žilinskaitė.

Ryšį su žirgu, kuris labai praverčia varžybų aikštėje, kurti padeda ne tik jodinėjimas, bet ir žirgo priežiūra – svarbu jį šukuoti, vedžioti, po treniruočių šaldyti kojas, tepant įvairiais tepalais.

Skausmingų traumų išvengė

Užsiminus, kad žirgų sportas pavojingas, gresia įvairios traumos, Austėja džiaugėsi, kad jai per tiek metų pavyko jų išvengti. Žinoma, kritimų būta, ir ne vieno, bet visi baigėsi gana sėkmingai. Ji papasakojo vieną nutikimą, kai su drauge nusprendė fotoaparatu įamžinti ganykloje besiganančius žirgus. Dėl gražesnio kadro įlipus į vieną iš ten augusių obelų, šaka lūžo, kritimas buvo skaudus, Austėjai lūžo koja. Vasaros atostogas teko pradėti su gipsuota koja. Bet nuėmus gipsą, su įtvaru ji jau sėdo ant savo žirgo. Joti buvo lengviau nei vaikščioti. O po dviejų savaičių dalyvavo ir varžybose.

Dabar linksma prisiminti, kai per treniruotes prieš pat kliūtį žirgas staiga sustoja, o neišsilaikius balne, tenka kristi. Tokių atvejų irgi yra buvę nemažai. Netgi pirmose varžybose su Orku. Pasak raitelės, labai svarbu stipriai laikytis keliais, norint to išvengti.

Mergina džiaugėsi, kad sportuodama sulaukia tėvų palaikymo. Mama pradžioje kiek bijojo, nors baimės stengėsi niekada nerodyti, tiesiog ragindavo būti atsargiai. Visada jautė jos palaikymą ir skatinimą, lygiai kaip ir senelių. „Bet turiu pažįstamų, kuriems po rimtesnių traumų tėvai tiesiog nebeleisdavo sportuoti“, – sakė Austėja.

Jojimas vandeniu – atgaiva ne tik žirgams, neišdildomų įspūdžių patiria ir žmonės.

Su žirgais – ir į vandenį

Šiuo metu ji yra padariusi pertrauką ir varžybose nedalyvauja, visą savo laiką skiria studijoms. Tik baigusi mokslus turi vieną didelę svajonę – įsigyti jauną žirgą, jį išmokyti ir kartu dalyvauti varžybose. Norėtų geresnės, galbūt nelietuviškos kilmės ristūno.

Pasiteiravus, kiek kainuoja įsigyti norimą žirgą, ji sakė, kad kaina gali svyruoti atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą ir kitas savybes. Bet vidutiniškai jis galėtų kainuoti apie 20 tūkst. eurų. Dar papildomai kainuoja inventorius, raitelio apranga. Pridėjus ir treniruotes, kurių viena gali atsieiti nuo 20 iki 30 eurų, akivaizdu, kad tai brangus sportas.

Austėja juokavo, kad visa ši jos vasara praplaukė upe. Mat ji darbavosi „Vilarto“ žirgyne, vedė norinčių jodinėti žirgais žmonių ekskursijas. Čia vyksta pramoginis jojimas Šventosios upe. Anot pašnekovės, įspūdžiai jojant vandeniu neišdildomi.

„Žirgams vanduo patinka, jie atsigaivina, atsigeria, taškosi, vienas žirgas netgi mėgdavo atsigulti į upę, jie čia laimingi. Tokiu būdu žirgai ir mankštinasi. Įvairiose jų reabilitacijos klinikose būna įrengti specialūs baseinai, kur žirgai žingsniuoja. Toks jodinėjimas gerai ir žirgams, ir žmonėms“, – kalbėjo A. Žilinskaitė.

Ji džiaugėsi, kad pavyko suderinti du dalykus – progą užsidirbti ir kartu pasitreniruoti, kad nepamirštų savo įgūdžių.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų