Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

MIKIŠKIUS ŽENKLINA MOBILIOJO RYŠIO BOKŠTAS

Mikiškiai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 2,5 km į pietus nuo Skapiškio. Gretimos vietovės Cegelnė, Dailiūnai, Laukeliai, Mirabelėlis, Skapiškio geležinkelio stotis, Šimiškiai.

2002 metais buvo 7 sodybos ir 13 gyventojų.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 11 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Moteris, pažinojusi senuosius gyventojus

Žvalgydamiesi į kelio ženklus nerasime Mikiškių rodyklės. Pasak vietinių žmonių, geriausias šio kaimo orientyras keliaujant nuo geležinkelio Skapiškio link yra netoli kelio iškilęs mobiliojo ryšio bokštas. Tad ir važiavome dairydamiesi to bokšto, o jį pamatę, stabtelėjome prie keliuko į pirmą vienkiemį. Čia jau burzgė kažkokį krovinį vežantis traktorius. Šalia jo sukiojosi vyras. Jis patvirtino, kad tikrai atvažiavome į Mikiškius ir kad šios sodybos šeimininkė nuo seno čia gyvena ir gali apie kaimo praeitį daug žinoti.
Taip ir buvo. Mielai pasikalbėti sutikusi Regina Aleinikovienė pakvietė į vidų. Moteris Mikiškiuose gyvena nuo 1962 metų. Seniau šioje vietoje yra buvusi Balčiūnų sodyba. Kai su savo vyru Trifilijumi Aleinikovu čia atsikraustė, tebuvo likusi nedidelė medinė trobelytė, kurioje jau kiek laiko niekas negyveno.

Mikiškių gyventoja Regina Aleinikovienė savo namų kieme.

„Patys remontavome, pertvarkėme namą. Pasistatėme ūkinių pastatų, sutvarkėme aplinką, pasodinome obelų ir kitokių medžių, augalų. Vyras labai mėgo tvarką ir grožį. Man irgi patinka puoselėti aplinką. Šiuo metu pjauti žolei kieme samdau žmogų. Šiomis dienomis nepalankūs tam orai. Vis lyja ir lyja, o žolė gerokai ūgtelėjo. Sunku bus žoliapjove tokią įveikti.

Mano vyro tėvai gyveno Skapiškio miestelyje. Vyras buvo kilęs iš septynių vaikų šeimos. Man teko gyventi įvairiose Lietuvos vietose. Mano tėvas Petras Stundžia buvo vargonininkas, liaudies menininkas medžio drožėjas, gražiai piešė, tapė paveikslus. Mokėjo groti ir akordeonu, klarnetu. Buvo kilęs iš Utenos krašto.

Mamos Konstancijos Stundžienės (Kalnietytės) gimtinė netoli Kamajų, Rokiškio rajone. Ji buvo kilusi iš stambaus ūkininko šeimos. Jos tėvas, broliai, kai kurios seserys skaudžiai nukentėjo nuo sovietinės sistemos. Vieni buvo kalinti ir nukankinti, kiti ilgai priversti slapstytis.

Aš baigusi vidurinę mokyklą iškart pradėjau dirbti. Toliau nesimokiau, nors buvau gabi literatūrai. Studijuoti neturėjau sąlygų. Norėjau padėti mamai, kuri viena mus, tris vaikus, augino tėvui palikus šeimą.

Anuomet vidurinis išsilavinimas irgi daug reiškė. Ne visi tokį turėjo. Man teko apie septyniolika metų darbuotis tuometinėje Skapiškio apylinkėje sekretore. Buvau porą kartų siųsta pasitobulinti pusmetį tuomet veikusiuose tarybinių darbuotojų kursuose. Vėliau aštuonerius metus dirbau Skapiškio kultūros namų direktore ir tiek pat metų – Skapiškio kolūkio sekretore“, – pasakojo Regina.

Ji pažinojo visus senuosius savo apylinkės gyventojus. Čia yra daug mažų, 4–5 namų, kaimelių greta vienas kito. Antai pro langą lauko gale matyti vienkiemis, kuris jau priklauso Šimiškių kaimui.

O Mikiškiuose šiandien telikusios trys gyvenamos sodybos ir viena negyvenama. Daug jų išnyko einant melioracijai. Jų sodyba išliko dėl to, kad buvo iškėlę sąlygą – persikels kitur, jei kolūkis skirs namą. Tuo metu kolūkinės gyvenvietės plėtra dar nebuvo prasidėjusi ir jie liko savo sodyboje.

Regina papasakojo, kad toje pačioje kelio pusėje, labiau link Skapiškio, gyveno Povilas ir Stasė Puronai. Šios sodybos šeimininkas buvo plačiai apylinkėse žinomas aludaris. Šiuo metu čia gyvena ūkininkė Kristina Kazlauskaitė, puoselėjanti ekologinį ūkininkavimą.

Kitoje kelio pusėje gyveno Povilas ir Marytė Armonai. Dabar tuose namuose įsikūrusi jų anūkė Asta su šeima. Toliau už šios sodybos tebėra seniūnijos tvarkomos senosios Mikiškių kaimo kapinaitės, kuriose jau gal nuo prieškario nebelaidojama.

Negyvenamoje sodyboje gyveno Jonušiai, o vėliau Jakštai. Netoliese buvo ir Greibų kiemas. Gyveno netoli ir Emilija Mačionytė, ir Vizbarienė. Pastarąsias sodybas nušlavė melioracija.

Su visais kaimynais, anot Reginos, bendrauta, ypač su Armonais, Puronais, kurie arčiausiai gyveno. Dabar esanti dėkinga Armonų anūkės Astos šeimai, kuri labai padeda, pasiteirauja, kaip jaučiasi. Asta dirba Skapiškyje parduotuvėje, tai pagelbsti, kai reikia nupirkti maisto. Jų visuomet prisiprašanti, jei reikia pavėžėti pas gydytojus ar kitokiais reikalais. Dviračiu važiuoti iki Skapiškio privengianti, nes kelias siaurokas, o judėjimas ten gana intensyvus.

Reginos Aleinikovienės portretas, tapytas jos tėvo, kai mergina mokėsi dešimtoje klasėje.

Apie bėdas ir džiaugsmus

„Labai šiuo metu suprastėjęs susisiekimas iš Skapiškio į Kupiškį. Buvo laikai, kai iš čia ir į Panevėžį tiesiai galėdavai nuvažiuoti ryte ir vakare sugrįžti. Kursuoja dabar pro šalį tik vienintelis tolimojo susisiekimo autobusas Biržai–Kaunas. Per mokslo metus labai anksti ryte važiuoja ir vienas rajoninis autobusas. Vasarą praktiškai jokio susisiekimo autobusu su rajono centru neturime. Ar taip turi būti? Juk dar yra čia pensininkų, kurie nevažinėja automobiliais. Gal parašus rinkti reikėtų, kad mažas koks autobusiukas reguliariau kursuotų. Gal nebūtų labai nuostolinga? Dabar nuolat reikia pačiai samdyti žmogų, kad nuvežtų, parvežtų“, – pasibėdojo pašnekovė.

Ji sakė, kad po vyro mirties, prieš dešimt metų, buvo kilusi mintis sodybą parduoti ir kraustytis į miestą, bet tam nepasiryžusi. Gaila buvo abiejų puoselėtus namus palikti. Tuo metu ir jaunesnė buvo. Pakūrenti palyginti nemažą namą daug pastangų nereikėdavo. Šiuo metu jau darosi sunkiau ir pasigailinti, kad nenusipirko buto Kupiškyje.

„Mėgstu skaityti, megzti. Viskas man įdomu. Žiūriu rimtus filmus, patinka psichologinės, politinės pakraipos laidos, domiuosi, kokius naujus įstatymus Seimas priima. Kurdama krosnį, gamindama valgį visuomet klausausi radijo.

Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Žiemą būna ilgi vakarai. Kartais ir savaitėmis žmonių nematau. Bendravimas telefonu gyvo ryšio su žmogumi neatstoja. Be karantino gyvenu savotiškame karantine. Ta vienuma nelengvai pakeliama.

Pavasarį, vasarą daug lengviau. Turiu darbo darže. Pati užsiauginu užtektinai daržovių, prieskoninių žolelių, prisirenku vaistažolių. Šių dalykų man beveik nereikia pirkti parduotuvėje. Patinka ruošti valgį. Tai daržo gėrybes visur panaudoju.

Šiuo metu labiausiai gaila, kad tapau tokia namisėda, kad stinga sveikatos pačiai, kad ir pėsčiomis, sukarti tuos tris kilometrus iki Skapiškio.

Reginos Aleinikovienės sodybos kampelis.

Labai mėgome su vyru lankytis renginiuose, koncertuose, spektakliuose. Kai pastatė naujus kultūros namus Skapiškyje, ypač daug sulaukdavome atlikėjų, artistų atvažiuojant. Išėję į pensiją, abu dar pavažinėjome po Lietuvą, aplankėme gražesnius jos kampelius. Aš pati už savo pinigus buvau toliau išvykusi tik kartą į mėnesio trukmės kruizą po Juodąją jūrą. Tuomet užsukome į Rumuniją, Bulgariją. Vyras už gerą darbą buvo iš kolūkio gavęs kelialapį į tuometinę Čekoslovakiją ir Jugoslaviją“, – prisiminė keliones pašnekovė.

Kieme su Regina apžiūrėjome jos prižiūrimus augalus ir atsisveikinome.

Kur gyveno aludaris

Buvusioje Armonų sodyboje tą dieną nieko neradome, o trečiame Mikiškių kieme pasikalbėjome su dešimt metų čia gyvenančia ekologinio ūkio savininke Kristina Kazlauskaite. Pasikalbėti ji pakvietė į buvusią viralinę, kur šiuo metu įrengtas nedidelis ūkio biuras, kuriame su dokumentais dirba ji pati ir samdyta buhalterė.

Kristina Kazlauskaitė prie savo namų Mikiškių kaime.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

„Šitą sodybą įsigijau kartu su žeme. Svarbiausias interesas buvo žemė. Visa ekologinio ūkio kartu su broliais bazė yra Kandrėnuose. Ten laikoma visa technika, sandėliai, vištos. Turime nedidelę jų skerdyklą. Vištas skerdžiame kartą per savaitę. Produkciją vežame į Vilnių, Kauną užsakovams. Parduodame ir pavieniams klientams.

Man pasirodė patraukli ir ši šimtametė sodybėlė. Nesigailiu, kad su žeme ją įsigijau. Vienkiemyje daug privačios erdvės. Geras atstumas nuo kelio. Dar daug remonto čia reikia, kad būtų gražu. Anksčiau čia gyveno Puronai. Kai pasakau, kur esu įsikūrusi, tai vietiniai iškart žino, kad buvusio aludario namuose“, – pasakojo moteris.

Paklausus, kaip sekasi ekologinis ūkininkavimas, Kristina atsakė, kad teoriškai viskas gražu. Realybė ne visai tokia pat. Ekologišką ūkį plėtoja nuo 2005 metų. Kartais nusvyra rankos ir norisi viską mesti. Po kiek laiko vėl gimsta naujų strategijų ir pasilieka. Daug vilčių ekologiškai ūkininkaujantys šiuo metu deda į žaliąją Vyriausybės politiką. Vis dėlto chemizuoto ūkio konkurenciją atlaikyti labai sunku. Antai šiemet už antros klasės grūdų toną ekologiškiems ūkiams moka 270 eurų, o neekologiškiems – 250 eurų. Kainos skirtumas išties mažas.

Keliukas į buvusią Puronų, o dabar į Kristinos Kazlauskaitės sodybą.

„Gerai, kad dalis produkcijos išvežama į Vokietiją. Vokiečiai iš mūsų perka, kai pristinga savos ekologiškos produkcijos. Viską realizuoti vien Lietuvoje būtų nerealu. Dabar didžiausias rūpestis, kaip pavyks nukulti sėklinius dobilus, kanapes, linus, soras, grikius. Dalis tų kultūrų dar bręsta, bet nuolat merkiantis lietus augalams ne į sveikatą“, – išsakė savo nuogąstavimus pašnekovė.

Kristina yra Žemės ūkio akademijoje baigusi agronomijos su ekonomikos pakraipa studijas. Užsiima projektų rengimu, rinkos paieškomis, ūkio sertifikavimo reikalais, veterinarijos dokumentų gavimu. Kurį laiką yra gyvenusi Kaune ir Utenoje. Jos darbas visada buvo susijęs su žemės ūkiu. Antai Utenoje vadovavo Žemės ūkio sertifikavimo įstaigos filialui. Į kaimą sugrįžo susilaukusi sūnaus, kai broliai pradėjo ūkininkauti.

Ji apgailestavo, kad sūnui nebeliko mokyklos Skapiškyje. Dėl dviejų būsimų penktokų čia nebeformuota penkta klasė. Sūnaus laukia naujas išbandymas – mokslai Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje.
„Gera buvo Skapiškio mokykla. Žavėjo labai geri mokytojų, techninio personalo santykiai su mokiniais. Kokie įspūdingi būdavo jų visų kartu rengti karnavalai! Nepakartojamas bendrystės jausmas. Kiekvienas vaikas ten matomas, pažįstamas. Gal jau nebeilgai ši mokykla gyvuos. Gaila atnaujinto pastato, jei stovės tuščias“, – išsakė savo nuomonę Kristina.

Sena klėtis dar mena senuosius Mikiškių kaimo gyventojus Puronus.

Su ja pasikalbėjome ir apie kaimo žmonių tarpusavio ryšį, bendravimą. Priėjome prie išvados, kad šiais laikais bendravimas labai pasikeitęs. Rečiau su kaimynais susitinkama. Kitoks gyvenimo ritmas. Ji žinanti, kas yra jos kaimynai, bet artimiau bendraujanti su broliais, jų šeimomis. Mama Kandrėnuose gyvena. Taigi tas kraštas jai savesnis. Antra vertus, Skapiškio apylinkės irgi žinomos, nes šiame miestelyje baigė vidurinė mokyklą.

„Kai važiuodavau anksčiau į Skapiškį, atrodė, kad tarp Skapiškio geležinkelio stoties ir Skapiškio miestelio nėra jokio kaimo. Tik atsikrausčiusi sužinojau, kad čia Mikiškiai, kelių vienkiemių kaimelis. Įdomus tas pavadinimas Mikiškiai-Kiškiai. O kiškių pas mus tai yra. Laikome aptvėrę keletą dekoratyvinių triušių, kurie gyvena urvuose žiemą vasarą“, – sakė su šypsena veide pašnekovė.

Paklausta, ar nekelia problemų mobiliojo ryšio bokšto artuma, Kristina irgi neieškojo žodžių kišenėje: „Sako, kad elektromagnetinė spinduliuotė didesnė būna ne prie pat tokio bokšto, bet gerokai toliau nuo jo. Džiaugiamės, kad pas mus visada geras ryšys.“

Mikiškius ženklinantis mobiliojo ryšio bokštas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad 1689 metais Mikiškių kaime, vardijant Skapiškio valsčiuje nakvojusių trijų LDK artilerijos vėliavų padarytus nuostolius, minimi Grigaliūno, Užkurio, Barausko dūmai (ūkiai).

1694 metais kaimas minimas Skapiškio parapijos aprašyme. 1714 metais Mikiškiai priklausė Jeronimo Mykolo Puzino Skapiškio dvarui.

1745 metais šis dvaras įkeitimo teise atiteko Grondzensko seniūnui Mykolui Puzinui iš Kozielsko. 1775 metais dvaras priklausė Barboros Tyzenhauzienės Mirabelio valdoms.

1869–1919 metais Mikiškiai priklausė Virbališkių valsčiui.

1888 metais kaime gyveno 67 žmonės. Kaimui po baudžiavos panaikinimo buvo skirta 60 dešimtinių servitutų.

1885 metais ūkininkams leista kirsti krūmus ir taip išvalyti pievas prie Laukelių palivarko ribos.
1887 metais ūkininkai ir grafas sutiko keisti dalį servituto, nuo Liekno pievos iki Klimbalos miško. Galiausiai XX a. pradžioje servitutai buvo padalyti tarp kaimo ir dvaro.

Kaimas nukentėjo 1915 metais einant frontui. 1923 metais čia buvo 8 ūkiai, 43 gyventojai.
1935 metais matininkas Eduardas Brakauskas Mikiškius išskirstė į vienkiemius.

Buvo išdalyta 150 ha žemės devyniems savininkams. Didžiausi buvo Antano Petrulio (32 ha) ir Antano ir Emilijos Greibų (30,44 ha) ūkiai. Bendrai nuosavybei palikti smėlynas ir kapai. Priklausė Skapiškio valsčiaus Laukelių seniūnijai.

1942 metais kaime buvo Povilo Kilkaus, Jono Vogulio, Kazio Ralicko, Tomo Ruzgos, Danieliaus Vilimo, Povilo Purono, Povilo Armono, Antano Greibaus, Mykolo Mačionio, Stasio Mačionio, Jono Jonušio, Kazio Merkio, Liongino Vizbaro, Napalio Rapkausko, Jono Vizbaro, Kazio Giedrio, Petro Juozėno, Povilo Balčiūno ūkiai.

A. Petrulio klojime 3 dešimtmetyje vykdavo vaidinimai, kuriuos režisavo kunigas H. Prialgauskas. Povilas Balčiūnas turėjo lentpjūvę, 1949 metais jo šeima (ir žmonos sesuo Ona Stankevičienė) ištremta į Sibirą. Po tremties jie nebegalėjo grįžti į namus ir išsibarstė po įvairias Lietuvos vietoves.

1948 metais ištremta Antano Greibaus šeima (Antanas ir jo sūnus Vytautas mirė Sibire).
Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo Jono Vizbaro sodyba. Kaimas smarkiai sunyko dėl melioracijos, kuri čia prasidėjo jau 1952 metais.

1959 metais buvo šie ūkiai: Adelės Juozėnienės, Kazio Giedrio, Povilo Armono, Povilo Purono, Vlado Žaliausko, Emilės Mačionienės, Jono Jonušio, Kazio Meškio, Jono Vizbaro. Iš viso 32 gyventojai.
1979 metais buvo 21 gyventojas, 1989 metais – 10 gyventojų. 1950–1962 metais priklausė Pandėlio rajonui.

Adelė Petrulytė-Juozėnienė (1902–1988) rašė eilėraščius, mokėjo lipdyti iš gipso ir cemento. Jos dukra Danutė Ona – dailininkė, poetė. Išlikę senos kaimo kapinės.

1925 metais užrašyti šie vietovardžiai: Asiūklė, Ašutinė, Dvišakoja, Lieknelis, Misiukiškis, Žemaitiškės (pievos), Malkakartė (ganykla), Apušotas (miškelis), Akardžius, Žalionka (upeliai), Kapai, Lentpjūvė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų