Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PROFESORĖ GENOVAITĖ DRUČKUTĖ: „LITERATŪRA – GYVENIMO PRASMĖS SAUGYKLOS“

Šviesuliai

Kraštietė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja, vertėja Genovaitė Dručkutė, netrukus minės savo gimimo dieną.

Tad ir mūsų pokalbis šį kartą buvo gyvenimiškas – apie savas šaknis ir artimą ryšį su gimtine, specialybės pasirinkimą, neatsiejama gyvenimo dalimi tapusią prancūzų kultūrą ir… vertimo malonumą.

Kupiškio etnografijos muziejuje, kopijuojant spaudinius rašomam straipsniui apie Kupiškį. Apie 2012 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

Jurga BANIONIENĖ

Sakoma, kad žmogaus gyvenimą daug lemia jo tėvai, šeima, kurioje augo, formavosi. Papasakokite apie savo šaknis.

Abu mano tėvai kilę iš Rokiškio rajono. Susitiko, susipažino ir susituokė Panevėžyje, netrukus persikėlė į Kupiškį. Čia ir gimiau, esu tikra kupiškėnė. Mano mama ir kartu gyvenusi močiutė į Kupiškį atsinešė ir kupiškėnų tarmę. Jos kilusios iš Rokiškio rajono pakraščio, link Latvijos, ten kalbama kupiškėnų pandėliečių tarme.

Man ši tarmė – tikrąja to žodžio prasme, mamos ir močiutės kalba, nuo mažumės ją moku. Tiesa, dabar nelabai yra su kuo kalbėti tarmiškai, bet vaikystėje ją vartojau namie. Bendrinės lietuvių kalbos išmokau iš knygų, pradėjusi eiti į mokyklą. Į pirmą klasę atėjusi skaityti dar nemokėjau, bet jau pažinau raides, dėliojau žodžius. Namie man nuolat garsiai skaitydavo mama, labai mėgusi literatūrą.

Pasakų mama nemėgo, tad skaitydavo tai, kas patiko jai pačiai, lietuvių poeziją, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, apsakymus. Taigi pirmi literatūros impulsai – iš pačios artimiausios namų aplinkos.

Taip jau yra, kad negalime pasirinkti nei savo tėvų, nei gimimo vietos, nei laiko. Ateini į pasaulį – gauni tam tikrą genų rinkinį, tam tikrą psichofizinę struktūrą ir turi su tuo susigyventi, ką nors naudingo nuveikti.

Esu labai dėkinga savo tėvams ir laiminga, kad esu tokia, kokia esu. Dėkinga ir likimui už visas patirtis, kurias gavau. O visa ko pradžia ir buvo mano šeima, mokykla, Kupiškis, tai neišdildoma.

Ar vaikystės metais jau įsivaizdavote kuo tapsite? Ar tiesus buvo kelias renkantis būsimą specialybę?

Ankstyvų savo specialybės svajonių nelabai pamenu, matyt, tada, pirmose klasėse, nieko labiau apibrėžto ir nebuvo. Bet tikrai žinau, kad netroškau būti gydytoja ar medicinos seserimi, man baltas chalatas kėlė nebent pagarbią baimę. Nenorėjau būti ir mokytoja.

Universitete išklausyti du ar trys pedagogikos kursai labiau nepatraukė. Tad būdama vaikas neįsivaizdavau, kaip užsidirbsiu kasdieninę duoną, bet turbūt jau nuo septintos klasės aiškiai ir tvirtai žinojau, kad studijuosiu prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Šią savo svajonę ir įgyvendinau.

Mokykloje man patiko kalbos, literatūra, taip pat geografija, astronomija, matematika. Gal būčiau rinkusis matematiką, bet ji, matyt, pasirodė per sausa. Visada patiko istorija: mielai skaitau istorinius romanus, atsiminimus, domiuosi istorijos mokslo tyrimais ir atradimais.

Žvelgiant plačiau, literatūros istorija yra neatsiejama kultūros ir visuomenės raidos dalis. Nemėgau gamtos dalykų – chemijos, fizikos, biologijos, botanikos, zoologijos. Norom nenorom disciplinos, kurių mokomės mokykloje, mus pakreipia tam tikra linkme: kas įdomiau, kas labiau sekasi, tą natūraliai ir pasirenkame.

Gerai atsimenu visus savo mokytojus. Prancūzų kalbos mokytoja Aldona Zinkevičienė buvo puiki pedagogė, imponavusi savo šypsulinga ramybe, jusdavau jos švelnų, atlaidų požiūrį į mus, mokinius.

Man labai patiko mokytojas Vladas Sasnauskas, dėstęs geografijos ir astronomijos dalykus, beje, į savo pamokas įtraukęs ir Kupiškio krašto pažinimą.

Buvo griežtas, bet teisingas, man atrodė, kad jo vertinimai visada pasverti, vienoks ar kitoks pažymys – tikrai nusipelnytas. Mokytojas Sasnauskas aiškiai, logiškai išdėstydavo pamokos medžiagą.

Taip pat ir mokytojas Alfonsas Dubrindis, mokęs matematikos nuo penktos iki vienuoliktos klasės. Tai buvo jėga, kaip pasakytų dabartiniai mokiniai! Per jo pamokas – nė minutės atokvėpio, vos pravėręs klasės duris, iškart įtraukdavo mus į darbą.

Buvo fantastiškas mokytojas, labai padėjęs išsiugdyti logišką, racionalų mąstymą, kuris, esu įsitikinusi, man labai pravertė studijuojant kalbą ir literatūrą. Nes kiekviena kalba – tai sistema, kurią reikia suvokti. Lygiai kaip ir literatūra, juk kiekvienas kūrinys pirmiausia yra žodžiais, kalbos priemonėmis sukurta struktūra.

Mokslo, kultūros ir švietimo darbuotojai, ekspedicijos dalyviai, ir skapiškėnai Aldonos Vasiliauskienės sodyboje Skapiškyje, rengiant monografijas „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ ir „Skapiškis. Senovė ir dabartis“. Paskutinėje eilėje trečia iš kairės Genovaitė Dručkutė. 2013 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

Kuo Jus patraukė būtent prancūzų kalba? Dabar ji, atrodo, nukonkuruota kitų. Paneigtumėte tai?

Mokiausi tais laikais, kai, jeigu neklystu, dėl užsienio kalbos dėstymo visa Lietuva buvo suskirstyta į zonas, skirtas vis kitai kalbai, anglų, prancūzų arba vokiečių.

Pavyzdžiui, Skapiškio vidurinėje mokykloje mokyta vokiečių kalbos. Baigdama mokyklą įsivaizdavau, kad gimtąją lietuvių kalbą moku labai gerai (šiandien man jau taip nebeatrodo!), tai kam dar ją studijuoti. O prancūzų kalba – visai kitas pasaulis, gyvuojantis už kietai uždarytų sienų, magiškas ir viliojantis. Tai kalba, su kuria ateina didžiulė, galinga kultūra ir literatūra, kitoks mąstymas, mentalitetas. Ją studijuoti, gyvai patirti buvo – ir tebėra – be galo įdomu.

Ar prancūzų kalba dabar nukonkuruota kitų, sunku pasakyti. Gal tiesiog aplinkybės, pirmiausia, ekonominės, tokios, kad anglų kalba pasidariusi lyg kokia lingua franca – kaip viduramžiais ar renesanso epochoje klestėjusi lotynų kalba, kurią anais laikais vartojo visas intelektualusis ir meno pasaulis. Man prancūzų kalba – labai aristokratiška. Palyginti su anglų, ji gerokai sudėtingesnė, visa jos sistema – lyg tobulas architektūros statinys.

Vertėjo profesija. Kaip ji atėjo į Jūsų gyvenimą?

Esu filologė, Vilniaus universitete dėstau prancūzų literatūrą. Vertimas – dar viena širdžiai miela veikla greta darbo universitete. Jį vadinu savo amatu, versdama panaudoju visas žinias, kurias turiu.
Vertimas atsirado netyčia jau senokai, XX a. devintame dešimtmetyje. Beje, tai šiek tiek susiję su Kupiškiu.

Pirmą vertimą man pasiūlė buvęs dėstytojas, vėliau kolega doc. Laurynas Algimantas Skūpas. Šį jau šviesaus atminimo dėstytoją, manau, gerai atsimena daugybė studentų, baigusių Vilniaus universitetą. Jis buvo kupiškėnas, kilęs nuo Subačiaus.

Kartą jis paklausė, ar nenorėčiau versti daktaro Jozefo Franko atsiminimų į lietuvių kalbą. Žinojau, kad J. Frankas buvo XIX a. pirmos pusės medicinos profesorius, dirbęs Vilniaus universitete. Taip pat ir tai, kad universitete bibliotekos rankraščių skyriuje saugomi jo atsiminimai, kuriuose daug pasakojama apie Vilnių, darbą Medicinos fakultete, kultūrinę veiklą mieste. Bet jo rankraščių skaičiusi nebuvau.

Austrijos pilietis J. Frankas savo atsiminimus buvo parašęs prancūziškai. Imtis tokio vertimo pasirodė tarsi įdomus nuotykis. Nutariau pamėginti.

Pamačiau, kad rankraštis lengvai įskaitomas, tik puslapių labai daug, apie 1400. Darbą atlikau, „susidraugavau“ su daktaru Franku, vėliau teko išversti ir kitą jo atsiminimų dalį – dar antra tiek.

Turiu pasakyti, kad Franko asmenybė Vilniuje ligi šiol nepamiršta, jau pavirtusi savotišku mitu. Daugelis vilniečių žino buvusius Franko namus, kuriuose dabar įsikūręs Prancūzų institutas, jo buvusiame garsiajame salone – mediateka.

Šis pirmas vertimas buvo laimingas, nuo to laiko išverčiau nemažai kitų kūrinių. Tokiu būdu doc. Laurynas Algimantas Skūpas, dažnai minėdavęs Kupiškį, išsaugojęs artimą ryšį su gimtine, tapo tarsi mano krikštatėviu, pašventinusiu vertėjo profesijai.

Pagrindinis mano darbas universitete, bet vertimas – visada greta. Jeigu nebūtų patikęs pats procesas, greičiausiai ir nebūčiau prie jo likusi. Mėgstu išnarstyti sakinį po sakinio, paieškoti lietuviškos išraiškos.

Tai įkvepianti veikla. Neseniai viename Jaano Kaplinskio eilėraštyje radau eilutę: „Kalba – ne mintis, kalba – tai tinklas mintims gaudyti.“ Vertėjas įsigilina, ištiria, kokiu tinklu autorius sugaudė savo mintis, ką iš jų sukūrė.

Tuomet jau tenka gaudyti jų išraišką lietuvių kalba ir dėlioti taip, kad viską perteiktum kuo tiksliau, jei tai grožinis kūrinys – kuo meniškiau.

Genovaitė Dručkutė supažindina draugus iš užsienio su Kupiškio kraštu. Iš kairės: Josiane Oberson, Genovaitė Dručkutė, Janina Lauciuvienė ir Jean Paul Oberson. Mokytojos kraštotyrininkės Janinos Lauciuvienės sodyboje Maugarų kaime. 2009 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vertimas – kalbos žinių pritaikymas. Ar tikrai taip yra? Ar kiekvienas žmogus gali būti vertėju?

Šioje srityje pirmiausia reikia kalbos žinių. Kiekvienas vertėjas turi labai gerai mokėti abi kalbas – svetimą ir gimtąją, giliai ir plačiai išmanyti kontekstus: kultūrinį, literatūrinį, socialinį, profesinį. Kartais tenka leistis į dideles paieškas, kol surandi tai, ko reikia.

Kokią darbo prasmę apskritai įžvelgiate? Ar jaučiatės realizuojanti save?

Jaučiuosi labai laiminga dirbdama Vilniaus universitete, manau, kad esu savo vietoje. Vargiai save matyčiau kur nors kitur. Vis dėlto Vilniaus universitetas – pati seniausia šalies aukštoji mokykla, gyvuojanti bemaž 450 metų, skleidžianti išties didžiulį mokslinį ir kultūrinį krūvį, neatskiriama nuo Lietuvos istorijos. Be abejonės, matau savo profesijos prasmę, vis dar patinka mano dėstomas dalykas – prancūzų literatūra. Mėgstu sakyti, kad žmogus – tai istorijas pasakojantis gyvūnas.

Man nuo pat mažumės labai patiko jų klausytis, jas skaityti, mėgstu ir pati istorijas pasakoti. Gal tas istorijų pomėgis ir atvedė prie literatūros. Visa literatūra istorijos. Taip kalbu ne vien apie romanus ar noveles, poezija – taip pat istorijos, tik papasakotos kitaip, tai lyrinės žmogaus sielos mirksnio, atskiro momento, būsenos istorijos.

Dramos kūriniai – irgi istorijos, tik juose dominuoja veiksmas. Man patinka jas pasakoti studentams ir drauge patirti grįžtamąjį ryšį. Labai įdomu gilintis į vieno ar kito rašytojo kūrybą, susipažinti su jo aplinka, išsiaiškinti platesnius kontekstus. Galvoju, kad literatūra suteikia nuostabią galimybę apčiuopti gyvenimo prasmę.

Skaitome, analizuojame, apmąstome, ką gauname iš papasakotos istorijos. Tikiu, kad kaskart užvertę knygą mes išsinešame kažkokią naują žinią apie mus pačius. Literatūra – gyvenimo prasmės saugyklos.

Skaitant galima patirti didžiulį estetinį malonumą, literatūra nepaprastai išplečia vaizduotės ribas. Ko daugiau bereikia?

Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Skaitymas – Jūsų didysis pomėgis. O kuo dar mėgstate džiuginti save?

Be jokios abejonės, skaitymas man ir darbas, ir laisvalaikis. Labai mėgstu operą, klasikinę ir naujųjų laikų akademinę muziką. Patinka lankyti dailės parodas. Muziejai – užburiančios vietos, galėčiau ten net apsigyventi. Jei esu namie, visada įsijungiu radiją. Nuo vaikystės esu su juo, manau, kad tai puiki medija, kaip, beje, ir popierinė spauda, ją visada skaitau. Šį pomėgių sąrašėlį papildytų dar ir kelionės.

Kur žmogus, ten ir jo pasaulis. Su savo centru, visomis periferijomis, tuo reikia tik pasidžiaugti.

Šį mėnesį Jūsų gimimo diena. Ar teikiate tam daug reikšmės? Minite, švenčiate?

Nemėgti gimimo dienos tiesiog negaliu. Jei jau esu šiame pasaulyje, jei save šiek tiek myliu, tai ir gimimo dieną turiu palankiai priimti, bet ypatingos reikšmės neteikiu. Jaunystės metais gimtadienis būdavo svarbesnis, smagiau prisimenamas, dabar mano santykis su šia diena ramus, jau daug metų jokios šventės nerengiu.

Laimė, kad turiu kelias labai geras ir ištikimas drauges, kelis tikrus bičiulius, kurie man neleidžia visiškai nuo šios dienos atitrūkti, kasmet prisimena, paskambina, pasveikina. Kartais ir susitinkame prie kavos puodelio ar vyno taurės. Dėl to labai džiugu, esu dėkinga savo lemčiai, kad juos turiu. Tai – tikra dovana.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. ?????? (78.61.149.74)

    2021-02-19 at 11:46

    Ar šita mokytoja apie 980- uosius nedirbo Virboliškių mokykloj?

    • (78.63.160.76)

      2021-02-19 at 16:19

      dirbo

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų