Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

FLORISTĖS DIPLOMO IRMA SIEKIA PATOGIAUSIU GYVENTI MIESTU TITULUOJAMOJE VIENOJE

Buvusi kupiškėnė Irma Aleknienė.
Nuotraukos iš asmeninio Irmos Aleknienės albumo

Atsivertus buvusios kupiškėnės, pastaruosius šešerius metus Austrijos sostinėje Vienoje gyvenančios Irmos Aleknienės, socialinio tinklo „Facebook“ puslapį, dėmesį iš karto patraukia moters floristiniai darbai. Turbūt daugelis Irmą pažįsta kaip vilnos vėlėją, rajono tautodailininkę, bet pastaruoju metu ji visiškai panirusi į įvairių kompozicijų kūrimą. Karantino suvaržytas laikotarpis moteriai atvėrė dar daugiau galimybių – ji ėmė aktyviai mokytis floristikos meno.

Jurga BANIONIENĖ

Nesigaili, kad išvažiavo

Užsiėmimų kupiną dieną Irma rado laiko pabendrauti vaizdo skambučiu. Pasikalbėti pavyko, nes jai nereikėjo skubėti į floristikos mokyklą.

Pokalbį pradėjome nuo Kupiškio, į kurį, pasak pašnekovės, visada labai gera sugrįžti. Vasaromis čia praleidžia nemažai laiko, kartais visą mėnesį ar net daugiau. „Kupiškyje gyvena mano mama, visi draugai, giminės, vyras irgi kupiškėnas, tad labai gera visus susitikti. Mes su Lietuva nenutraukėme ryšių, kartais parvykstame ir po kelis kartus per metus“, – pasakojo I. Aleknienė.

Jau septintus metus su vyru Vaidu ir trimis atžalomis Irma gyvena Austrijoje. Į šią šalį išvyko visa šeima.
„Mano vyras jau anksčiau pradėjo važinėti į Austriją, Vienoje jis turi savo statybos įmonę. Kiekvieną vasarą su vaikais pas jį atvažiuodavome. Kai sūnus Deividas baigė vidurinę mokyklą, nusprendėme, kad užteks. Susikrovėme lagaminus ir emigravome. Tikrai dėl šio savo sprendimo nesigailime.

Nebuvo viskas labai paprasta, kaip daugeliui atrodo, reikėjo tvirtai atsistoti ant kojų, bet viską įveikėme ir dabar esame Vienos gyventojai“, – kalbėjo ji.

Vyriausiai Aleknų atžalai – sūnui Deividui dabar 26 metai, jis dirba vadybininku. Dukra Gabija, daug keliavusi, dirbusi stambioje kelionių bendrovėje, kurį laiką gyvenusi Portugalijoje, šiandien padeda tėčiui jo versle, yra biuro asistentė. Pagrandukė keturiolikmetė Lėja – dar mokinė.

Aleknų šeima per atostogas Ispanijoje.

Išsvajoti mokslai

Meniškos prigimties Irmą pirmiausia sužavėjo vilnos vėlimas. Kone 12 metų tuo užsiima, dėl savo valios ir užsispyrimo buvo pakviesta įsilieti į Kupiškio rajono tautodailininkų gretas.

Vienoje moteris turi įsirengusi kūrybines dirbtuves, kuriose visus norinčius moko šio amato. Tačiau pastaruoju metu vilną nukonkuravo floristika. Pagaliau seniai puoselėta I. Aleknienės svajonė įgyti floristės specialybę tampa tikrove. Pasak moters, Austrijoje to pasiekti nebuvo paprasta. Sudėtinga ir įstoti, ir baigti studijas.

„Floristikos čia, Austrijoje, reikia mokytis daug ir ilgai. Kreipiausi dėl finansuojamų kursų, bet tuo metu Vienoje jų nebuvo, tik vienintelė suaugusių mokykla, kuri rengė floristus. Ir tik dabar pirmą kartą surinkta grupė, į kurią aš buvau priimta. Labai apsidžiaugiau tuo, gavau ir finansavimą. Visuomet labai norėjau įgyti daugiau žinių, nes man tai įdomu“, – pasakojo būsima floristė.

Gėlių salone iki pat karantino floriste dirbusi Irma šiandien visa galva panirusi į mokslus. Kasdien, kaip skubėdavo į darbą, taip dabar keliauja į pamokas floristikos mokykloje. Iki tikslo pabaigos dar liko pusantrų metų. Kai situacija dėl pandemijos pagerės, I. Aleknienė vėl planuoja grįžti į darbą.
Moteris prisipažino, kad floristika ją žavėjo nuo vaikystės. Gamtos vaiku save vadinanti moteris visada labai mėgo augalus, gėles: „Niekada iš miško negrįžtu tuščiomis – negaliu ramiai praeiti pro gulintį šapelį, gilę ar kitokius gamtos turtus, žinau, kad tai parsinešus į studiją, viskas virs gražia dekoro detale. Ir vilną man pavyko pritaikyti, prisijaukinti floristikoje, nes tai universalus dalykas.“

Irmos Aleknienės floristikos darbai.

Labiausiai jai patinka kurti kompozicijas iš įvairių gamtinių medžiagų. Su floristikos pagrindais I. Aleknienė susipažino dar gyvendama Lietuvoje ir mokydamasi pas šio amato meistrę Nataliją Učvatovą. Iki šiol su ja palaiko glaudžius ryšius. Neseniai gavo kvietimą dalyvauti Lietuvos floristų asociacijos kalėdinių vainikų rišimo virtualioje parodoje, kuriai pristatė savo darbą.

Aktyviai įsiliejo į lietuvių bendruomenę

Irma aktyviai dalyvauja Austrijos lietuvių bendruomenės veikloje. Įsitraukti į tautiečių, gyvenančių šioje šalyje būrį, jai taip pat padėjo talentas. „Viskas prasidėjo nuo to, kad tuometinio ambasadoriaus žmona per vienas Velykėles paklausė, ar nenorėčiau pamokyti rišti verbas, pamenu, buvome tik atvažiavę čia gyventi. Niekada to nebuvau dariusi, pasidomėjau internete, paprašiau kupiškėnės floristės Sandros džiovintų gėlių, mama atsiuntė man viską į Vieną, taip įvyko pirmos verbų rišimo dirbtuvės, vėliau tai tapo kasmetine tradicija. Dabar mes piname kalėdinius vainikus, pernai buvo tiek norinčių žmonių, kad rinkomės net kelis kartus“, – kalbėjo kupiškėnė.

Pati I. Aleknienė į savo vilnos vėlimo studiją skuba tada, kai tik turi laisvo laiko. Šią studiją labai pamėgo ir lietuviai, gyvenantys Vienoje, ji tapo jaukių susitikimų vieta. Studijoje yra viešėjusi rašytoja Birutė Mar. Pasak pašnekovės, tautiečių Austrijos sostinėje nėra daug, bet visi labai draugiški, aktyvūs, rengia šventes.

Irma darbuojasi ir lituanistinėje mokyklėlėje „Ąžuoliukas“. Vaikus ji moko dailės, įvairių darbelių. Taip pat vyksta muzikos, istorijos, geografijos pamokos, užsiėmimai. Vaikai bendraudami vieni su kitais, žaisdami, dalyvaudami įvairiuose užsiėmimuose mokosi lietuvių kalbos.

Gyvenimas Austrijoje, anot I. Aleknienės, kitoks nei Lietuvoje. Pirmiausia, šeimą čia supa kitokio mentaliteto žmonės. „Austrai labai mandagūs, pavyzdžiui, vaikštai parke su šuniuku, visada sveikinasi, Lietuvoje to dar nėra. Jie labai šnekūs, visada pasiteiraus, kaip tau sekasi. Bet vis tiek mūsų draugai yra daugiausia lietuviai. Austrija iš esmės yra labai patogi šalis gyventi, viskas sutvarkyta“, – apie gyvenimą svetur pasakojo pašnekovė.

Štai tokiu nykštuku Irma siūlo papuošti namus per šventes.

Irma prisipažino Vienoje jau pripratusi, bet sugrįžti į Kupiškį visada labai gera.

„Taip buvo ir visada taip bus. Lietuva yra Lietuva. Pasišnekame su vyru ir apie tai, kad galbūt kažkada grįšime, visokių yra minčių. Gyvenimas parodys. Vaikai Austrijoje jaučiasi puikiai. Labai greitai adaptavosi, išmoko kalbą. Jie šią šalį jau laiko savo namais“, – šypsojosi emigrantė.

Karantinas neslegia

Paklausta, ar karantinas stipriai suvaržė austrų gyvenimą, I. Aleknienė pasakojo, kad išties taip. Dirba tik maisto prekių, buities reikmenų parduotuvės ir vaistinės. Įvesta komendanto valanda – nuo aštuntos vakaro iki šeštos ryto be pateisinamos priežasties judėti negalima. Į mokyklą vaikai eina, bet vieną dieną vieni, kitą – kiti. Nuo gruodžio 6 dienos po truputį viskas turėtų keistis. Situacija neaiški išlieka ir dėl slidinėjimo sezono pradžios. Austrai labai nori, kad jis būtų atidarytas, nes iš to gauna dideles pajamas. Infekcijų fiksuojama gana daug, tačiau jų kreivė mažėja. Austrai karantino sąlygomis gyvena nuo lapkričio 16 dienos. Bet Irma nusiteikusi optimistiškai: „Nėra taip, kad mane visa tai slėgtų. Neseniai praleidome dešimt dienų saviizoliacijoje, nes vyras buvo užsikrėtęs koronavirusu. Aš visą laiką turėjau ką veikti, kūriau advento vainikus, nykštukus. Viskas priklauso nuo požiūrio į situaciją.“

Gaila labiausiai dėl to, kad šiemet per šventes į Lietuvą grįžti nepavyks. Nebent po Naujųjų metų, jei situacija kiek stabilizuosis.

Vietoj eglutės – nykštukas

Artėjant šventėms floristė pasiūlė savo namus papuošti dailiu žaliu nykštuku. Toks, kurtas Irmos, jau stovi dukros Lėjos kambaryje. Austrijoje jie labai populiarūs. Reikės paprasto plastikinio vazono, į jį iki pusės įberiama sunkių žemių, o kita dalis užpilama greitai džiūstančiu cementu. Prieš tai būtina įstatyti tokį pagaliuką, kokio dydžio bus nykštukas. „Aplink tą pagaliuką nuo apačios rišame eglių šakomis iki vidurio. Tada iš tujų, samanų kuriame kepurę, apvyniojame žalia vielute, kad būtų tvirčiau, ir dekoruojame. Vietoje nosies, taip pat ant kepurytės galo klijuojame žaislą, kankorėžį. Barzdelę galima iškirpti iš kailio, priklijuoti nuveltą iš vilnos, pasiūtą iš medžiagos arba padarytą iš kerpių, smilgų“, – kūrybines idėjas atskleidė I. Aleknienė.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. menininke (90.140.97.97)

    2020-12-30 at 17:43

    Skonio nelabai turi,mano vainikai pinti is misko gerybiu daug grazesni.Ir kiek teko girdeti seima nelabai kokia….

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų