Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

VAIKŲ RAŠYTOJAS VIRGIS ŠIDLAUSKAS: „BENDRAVIMAS ŠYPSENĖLĖMIS SKURDINA KALBĄ“

Pasak Virgio Šidlausko, mes, suaugusieji, iš vaikų galėtume pasimokyti laisvės reikštis.

Kaune gyvenantis rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros padangėje pasirodė su trenksmu. Jo knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pretendavo tapti 2017 metų knyga vaikams. Šiemet penktą knygą mažiesiems skaitytojams išleidęs rašytojas tvirtina, kad su vaikais būtina kalbėtis apie nemalonius jausmus, o suaugusiems iš savo atžalų derėtų pasimokyti laisvės reikštis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Ne per vieną interviu esate sakęs, kad rašyti pradėjote po dukros Atėnės gimimo. Dažnai pirma tėvystės patirtis sukelia stresą, šoką o ne kūrybinių idėjų pliūpsnį. Kaip taip nutiko? Kuo užsiėmėte iki tol? Kokia Jūsų tikroji profesija?

Esu baigęs filosofiją. Tai labai sunkiai nusakoma profesija. Akademiniame rate suktis niekada nenorėjau, kaip ir būti dėstytoju ar pedagogu, bet toli nenukeliavau ir kažkuria prasme tenka su tuo susidurti, nes važinėju po mokyklas, vedu edukacinius užsiėmimus ir bendrauju su mažaisiais skaitytojais. Panašumas toks, kad ir rašytojai, ir filosofai neišvengiamai susiję su knygomis.

Gimus dukrai norėjosi tėvystę įprasminti. Nejutau spaudimo kažką sukurti – mintys pačios ėmė lipdytis viena prie kitos. Buvo tiek daug naujų įspūdžių, tik spėk užsirašyti.

Naktimis tylu, o tai puiki proga apie daug ką pamąstyti. Mintys ir istorijos jungėsi, turėjau sumanymą visa tai sudėti į knygą.

Taip gimė pirmoji knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“. Apie išdykusį berniuką, kuriam išaugo barzda. Knygą dedikavau dukrai. Daugelis stebėjosi, kodėl. Ogi todėl, kad knygoje yra stiprus berniuką išgelbėjusios mergytės personažas. Ji kaip mano dukra – nuo pat pirmos dienos guvi, energinga ir drąsi.

Mažieji skaitytojai per susitikimus dažniausiai linki įkvėpimo.

Kokios knygų skaitymo taisyklės egzistuoja Jūsų namuose? Ar pasakas dukrai skaitote tik Jūs?

Dažniausiai einame miegoti su knyga. Būna ir taip, kad animaciniai filmukai paveržia skaitymui skirtą laiką. Stengiuosi dukrai skaityti knygas, kurias pats skaitydavau būdamas vaikas. Tai klasikinės knygos, tokios kaip Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, Jano Brzechwos „Tiškučio akademija“, Gianni Rodari „Tortas danguje“ ir kt. Skaityti vaikystės knygas labai malonu ir man pačiam.
Skaitome dukrai tiek aš, tiek žmona. Galima sakyti, abu skaitome po lygiai.

Užsiminėte, kad vaikų dėmesį nuo knygos kartais atitraukia ekranas. Telefonai, planšetės ir televizoriai – šiandieninė opa. Iš tėvų, mokytojų, bibliotekininkų vis girdime, kad šiuolaikinę kartą sunku sudominti, jie nosis subedę į ekraną. Kaip sudominti vaikus, kad jie skaitytų?

Neseniai kalbėjau su daug skaitančiais vaikais. Paklausti, kaip atsikovoti laiką iš išmaniųjų įrenginių, jie atsakė – padėkite juos į šalį ir skaitykite knygas.

Žinoma, vaizdų kultūra tvirtai įsigalėjusi ir reikia rasti būdų, kompromisų, kaip įskiepyti meilę knygai. Skaitymas turėtų būti ritualas, pavyzdžiui, vakare reikėtų paskaityti bent po vieną knygos skyrių. Tai veikia, bet į procesą turėtų įsitraukti ir patys tėvai.

Knyga turi teigiamą poveikį. Lavina iškalbą, kalbos suvokimą, vaizduotę ir daugelį kitų dalykų. Bendravimas šypsenėlėmis kalbą tik skurdina.

Virgis Šidlauskas rašytoju tapo atsiradus dukrai Atėnei. „Gimus dukrai norėjosi tėvystę įprasminti“, – teigė ne vieną knygą vaikams išleidęs autorius.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

O kada Jus aplanko didžiausias kūrybinis įkvėpimas? Minėjote, kad patinka kurti tyloje, tai mieste dieną sunkiai įmanoma. Turbūt nemažai rašote viešėdamas uošvijoje (Paviešinčių kaime, Subačiaus seniūnijoje – aut. past.)?

Taip tikrai yra buvę. Pavyzdžiui, pirmąją knygą baigiau rašyti lankydamasis pas uošvius.
Labai žaviuosi bičiulio, rašytojo Tomo Dirgėlos, savidisciplina. Jis rašo konkrečiomis valandomis. Man taip nepavyksta.

Daugiausia idėjų pametėja mano dukra. Jei idėjos nespėju užsirašyti, būna ir taip, kad ji išdulka iš galvos. Tada būna gaila.

Ar rašote vaikams tik apie gražų pasaulį, supantį gėrį, paukštelius ir gėlytes, ar nevengiate ir nemalonių dalykų?

Rašyti vien tik apie gera būtų per saldu. Gyvenime, deja, taip nebūna. Net ir pats mažiausias vaikas susiduria su nemaloniais, nepatogiais jausmais, kuriuos turi išgyventi. Suaugusiems atrodo, kad vaikus reikia nuo to apsaugoti, bet iš tikrųjų vaikai smalsūs, viskuo domisi ir apie viską (net jei tai ir neigiama) reikia kalbėtis. Antraip vaikas jausis atstumtas.

Naujoje knygoje „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ rašau apie baimę prarasti artimą. Mergytė išsigąsta, kad gali netekti senelės.

Neigiamus jausmus reikia išmokti prisipratinti. Jei jūs einate ant ledo ir nežinote, koks jis slidus, pargriūsite ir jausite skausmingus padarinius. Jei eisite pasiruošę, žinosite, kas laukia, tai jei ir griūsite, smūgis bus švelnesnis.

Į susitikimus su vaikais rašytojas visada atvažiuoja su gitara.
Rimanto Benaičio nuotrauka

Dalyvaujate daugelyje susitikimų su vaikais mokyklose. Ko dažniausiai Jums linki mažieji skaitytojai? Ko mes, suaugusieji, galėtume iš vaikų pasimokyti?

Vaikai dažniausiai linki įkvėpimo, kad parašyčiau daugiau knygų. Kadangi per susitikimus piešiu, kai kurie vaikai ir mokytojai stebisi, kodėl neiliustruoju savo knygų pats, tačiau turiu vaikus nuvilti, kad tam dar nesu pasirengęs.

Labai džiaugiuosi, kad dabartinė jaunoji karta labai drąsi. Jie nesidrovi paklausti, nei koks mano batų dydis, nei koks mėgstamas patiekalas. Jie tokie veržlūs, energingi. Tas skirtumas, kontrastas, palyginti su vyresne karta, yra didelis. Mes įsprausti į kuklumo rėmus, arba jei išsišokame, tai jau būna per įžūlu. Nerandame viduriuko. Iš vaikų galėtume pasimokyti laisvės reikštis.

Su mažaisiais skaitytojais bendraujate ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ redaktorius. Kaip juo tapote? Ar į darbą einate kaip į šventę?

Redaktoriumi tapau visai paprastai. Tiesiog gavau pasiūlymą imtis šių pareigų. Pradžioje nebuvau dėl to tikras, bet dabar matau, kad viskas sekasi ir tik gerėja. Žurnalas išeina šešis kartus per metus. Tenka daug bendrauti su dailininkais, rašytojais. Kartais pats parašau trumpas istorijas, kartais pats jas iliustruoju.

Žurnalas netaiko į populiariąją auditoriją. Neiname vaizdų kultūros keliu. Mūsų tikslas yra auginti skaitančių vaikų auditoriją. Skaitytojų būrys plečiasi. Vaikai nustemba, kad rašytojai čia rašo jauni, jų tėvų amžiaus, o ne pagyvenę, kokius mato vadovėliuose.

Jūs iš arti dalyvaujate leidybos procese, matote, kad technologijos beveik kasdien keičiasi, tobulėja. Kokį patraukliausią ateities knygos ar žurnalo vaikams variantą įsivaizduojate?

Turime ir „Laimiuko“ žurnalo naujovių. Galima parsisiųsti mobiliąją programėlę su virtualiais papildiniais. Deja, pastebėjome, kad programėle naudojasi gana nedaug skaitytojų. Atrodo, technologijos turėtų traukti ir žavėti, tačiau kai prireikia žengti daugiau žingsnių norint kažkur patekti ar tai įgyvendinti, nuo jų atsitraukiama. Manau, popierinis variantas tikrai išliks populiarus ir mylimas. Tai savotiškas prisirišimas. Audioknygos taip pat populiarios, bet dar negali varžytis su savo pirmtakėmis. Todėl koks galutinis variantas bus, tikrai nedrįstu prognozuoti.

Virgis Šidlauskas – grupės „Knygų vaikai“ narys. Grupę sudaro muzikuojantys vaikų rašytojai. Iš kairės: Kotryna Zylė, Tomas Dirgėla, Benas Bėrantas ir Justinas Žilinskas.

Jūs ne tik rašote, piešiate, bet ir grojate, dainuojate. Esate vaikų rašytojų grupės „Knygų vaikai“ narys. Kaip muzikinė veikla praturtina Jūsų kasdienybę?

Neabejotinai – teigiamomis emocijomis. Į knygos pristatymą visada įtraukdavau ir muziką. Su kolega Tomu Dirgėla kartą kalbėjomės, jog būtų šaunu padaryti kokį linksmą repo duetą ar pan. Bet jis turėjo minčių ambicingesniam projektui, todėl muzikinė grupė „Knygų vaikai“ įtraukė visą būrį muzikuojančių vaikų rašytojų – Beną Bėrantą, Kotryną Zylę, Justiną Žilinską. Tomas atsakingas už ritmą, repuoja. Aš dainuoju, groju gitara. Benas – bosistas. Kotryna groja muzikiniu pjūklu. O Justiną vadiname žmogumi orkestru. Jis groja visais instrumentais. Iš pradžių mėginome perdainuoti kūrinius, dabar jau turime daug savo kurtų dainų. Mes ne tik vaikų, bet ir rokenrolo grupė, tad mūsų tikslas – kad visi smagiai pašėltų. Kol kas grupės dainų parsisiųsti nerasite, bet jau galvojame apie pirmus įrašus.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų