Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

„NEĮSIVAIZDUOJU VASARŲ BE SAVO GIMTINĖS“

Vilniaus universiteto profesorė Genovaitė Dručkutė šią vasarą turėjo laiko paklaidžioti po senąsias Kupiškio gatveles.
Autorės nuotrauka

Taip sako kupiškėnė Vilniaus universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Genovaitė Dručkutė.

Ada DVARIONAITĖ

Viskas šią vasarą buvo šiek tiek kitaip. Buvo kaitros, buvo laisvo laiko ir atostogų, bet nebuvo kelionių. O kaip atostogauti iš namų neiškeliaujant? Buvo griežtas karantinas, nuotolinis darbas, buvo viešo gyvenimo apribojimas. Buvo daugiau vienumos ir atskirumo. Nuo ryto iki vakaro buvo po pasaulį siaučiantis koronavirusas. Visi atskirti savo namuose, netikėtai patyrėme tą patį – gyvenimo trapumą, pajutome buvimo bendrumą, nebepriklausantį nuo miesto, šalies, žemyno, padėties ir patirties, pareigų ir įtakos, galios. Pasaulis tarsi suartėjo, bet, keista, draugiškesnis netapo. Tik artimos aplinkos žmonės šią vasarą pasikeitė, pradėjo branginti tarpusavio bendravimą. Kas apribota, tas tampa vertinga.

Taip aš svarstau, o kaip ši vasara prabėgo mano pašnekovei, kupiškėnei Vilniaus universiteto profesorei, humanitarinių mokslų daktarei, vertėjai Genovaitei Dručkutei. Kokie buvo atradimai, praradimai ar kitokia patirtis kelių mėnesių atostogas leidžiant gimtajame mieste? Nuo šių pirmų minčių pokalbis rutuliojosi natūralia gyvo pasikalbėjimo tėkme.

Nesu modernių technologijų, kompiuterių ir skaipų mylėtoja, patinka matyti pašnekovą, stebėti reakcijas, universitete esu įpratusi dirbti su studentais gyvai, tad prasidėjus atostogoms pailsėjau nuo įtampos, nuotolinio darbo.

Pavasarį buvo sunku prisitaikyti dirbti karantino sąlygomis, užsidaryti namuose, atrodė, kad tiek daug laisvo laiko atsirado. Vėliau palengvėjo, atsikvėpiau. Neįsivaizduoju vasaros kur nors kitur, ne Kupiškyje. Taip yra, taip visada buvo. Daugiau nei 40 metų gyvenu ir dirbu Vilniuje, bet vasaroju visada gimtinėje. Iki 2007 metų važiuodavau pas mamą į Kupiškį, dabar tik į Kupiškį, mamos nebėra. Ir tikrųjų gimtųjų namų nebėra, jie parduoti, parvažiuoju čia į butą.

Truputį namų išsaugojau, tebeturiu tėčio darytus baldus – stalą, kėdes, spintą, senovinio laikrodžio dėžę. Jis buvo gabus stalius, pats ir mūsų namus mieste pastatė, aš tik vieneriais metais vyresnė už namą.

Jis buvo tarsi įaugęs į mane, kaip ir sodo, daržo kiekvienas kampelis, kai pardaviau, skaudėjo lyg kūno odą kas būtų nuplėšęs. Kelerius metus ten neidavau, kad nematyčiau, kas naujų šeimininkų padaryta. Sodyba dabar visa pertvarkyta, svetima.

Buvo šią vasarą kelionių. Važiavau liepą į Nidą, į Tomo Mano festivalį, jau gal 20 metų kasmet ten važiuoju. Ne prie jūros kaitintis, to nemėgstu, bet lankau parodas, paskaitas, koncertus nuostabioje mažoje liuteronų bažnytėlėje, vaikštau marių pakrante, pasimatau su bičiuliais, pažįstamais iš kultūros bendruomenės, su kai kuo prancūziškai pasikalbame, būna smagu.

Dar jeigu kalbėčiau apie kitokią patirtį, tai šiemet Kupiškyje tarsi buvo daugiau gyvo bendravimo, daugiau šmėžavau renginiuose, matyt, visi esame pašnekesių pasiilgę. Kupiškyje aplankiau gatveles, kuriose nesu buvusi nuo vaikystės, bus bene 50 metų. Nebuvo reikalo ten anksčiau vaikščioti, o dabar kartu gi ėjome į Sodų gatvę, svečiuosna pakviestos.

Gal tai keistai atrodys, mano užsiėmimai visur, kur bebūčiau, yra tie patys – skaityti knygas. Nuo vaikystės tai visų mieliausias užsiėmimas. Dabar jau daugelį metų, be pedagoginės veiklos, dar ir prancūzų kalbos vertimais užsiimu, taigi nevaikštau kur užsimaniusi šiaip sau, nes turiu ką veikti. Mėgstu pastovumą, lėtumą, ramybę, neskubumą. Tiesa, vienas praradimas buvo – birželį planavau išvykti į Pietų Prancūziją, esu ten ne kartą buvusi. Nebeteko, visur ta koronė įsigalėjo.

O Kupiškyje Jūs daugiau namiškė ar viešnia? Kokiu žvilgsniu matote šį miestą?

Gimtinė kvepia, ji nėra tik paprastas miestelis. Mano žiūrėjimas yra kitoks, visur žvelgiu vaizduotės ir prisiminimų akimis, daug sluoksnių matau, yra kiti kvapai, spalvos, žmonės kiti, atsimenu jų veidus. Pardavėjų, kurios dirbo duonos, mėsos, žuvies parduotuvėlėse.

Ten, kur dabar Savivaldybės Žemės ūkio skyrius, buvo didelis namas, duonos parduotuvė, mama siųsdavo ten mane, pradinukę, parnešti duonos, batonų ir kartais leisdavo nusipirkti saldainių „barbarisų“. Žemiau toje gatvėje buvo mėsos ir žuvies parduotuvė su specifiniais kvapais. Gedimino gatvėje link bažnyčios, kairėje pusėje, irgi buvo duonos parduotuvė, žmonės eilėje laukdavo nuo pat ryto, o duoną atveždavo tik po pietų. Eilėje pasikeisdamos stovėdavo močiutė, mama ir aš ten nubėgdavau, kai grįždavau iš mokyklos. Prisimenu, kartą bloga pasidarė bestovint, iš namų tiesiai patekau į ligoninę. Ten, kur dabar gražiai restauruoti „Dailistos“ pastatai, buvo Kenigšteterio vaistinė, labai graži, vaiko akims mįslinga ir prabangi viduje. Ją žmonės vadindavo „Nikštatoriaus“ vaistine.

Dar nėjau į mokyklą, visur nešiodavausi savo lėlę – batuotą katiną (ir dabar dar ją turiu), prisimenu, su močiute išėjome į miestą. Kaip tik ties ta vaistine pasigirdo gedulingi dūdų orkestro garsai nuo Vanago malūno pusės, priartėjo žmonių būrys, karstą vežantis automobilis. Kažkas nešė raudoną vėliavą. Pasirodo, laidojo laisvamanį Vaitiekūną, vieną iš laisvamanių kapinių Kupiškyje steigėją. Močiutei buvo įdomu, kaip laidojamas toks žmogus, tad abidvi nuėjome kartu iki kapinių, išklausėme visas kalbas ir palaidojome kartu su visais. Kai grįžome namo, radome labai nerimaujančią mamą, kurgi mes pradingome. Prisimenu dar mamos pasakojimus apie tą Vaitiekūną. Buvo jis reto šykštumo.

Pardavinėdavo turguje daržoves. Jeigu neišeidavo atsverti bulvių lygiai prašomo kilogramo ar kelių ir nerasdavo mažesnės bulvės, tai ją perskeldavo, kad būtų tikslus svoris. Viršaus neuždėdavo nė žirnio.

Gal iš sąžiningumo žmogus taip darė?

Bet pažįstami iš to šaipėsi. Buvo kitas gyvenimas, kiti žmonės. Ir kiti vaikų žaidimai. Bėgdavome pasižiūrėti iki Šmidto malūno, kur kolūkiai ir šiaip žmonės veždavo malti grūdus, iš ten dundesys pasiekdavo mūsų namus gretimoje gatvelėje. Nuolatinė aplinkinių gatvelių vaikų susibūrimo vieta buvo pelkėta žliugsinti pieva Maironio gatvės gale. Ją visi vadindavo gaisro pieva, nes ten gaisrininkai rengdavo pratybas. Ten vykdavo slėpynės, gaudynės, žaidimai. Dar atmintyje yra išlikę vaizdai iš senojo miesto stadiono. Ten keliskart esu stebėjusi tada populiaraus ritinio (ripkos) žaidimo rungtynes. Bet man nelabai patiko. Daug smagiau būdavo, sutūpus su draugėmis palei Maironio gatvės šaligatvį, stebėti po varžybų plūstančius žmones, ypač merginų ir moterų šventines sukneles. Pastelinių spalvų kaproninės suknelės su taškučiais ir blizgučiais, parauktos ties liemeniu, pūstais sijonais, be konkurencijos užėmė pirmą vietą. Toks ano laiko madų podiumas, nedidelio miestelio antropologija…

To Jūsų vaikystės miesto jau nebėra. Išaugo lyg žmogus drabužį. Yra kitas, pagal šį laikmetį, patogumo ir urbanistinių erdvių reikalavimus. Jau seniai jis kitoks, o dabar ir labai sumodernėjęs. Tiek metų laukta naujos autobusų stoties, šiuolaikiškos pagrindinės aikštės. Dabar turime. Ar toks Kupiškis Jums savas ir mielas?

Pokyčiai neišvengiami, taip turi būti. Žiūriu į naują aikštę ir matau senąją, kuri buvo jauki, žalia, su pavėsiu ir medžių šešėliais, senuoju fontanu, kuris dažnai neveikdavo. Dabar yra plynė, beveidė ir banali, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų. Be savitumo, be spalvų, be gyvos žalumos. Nėra kur užkliūti akiai, prabėga žvilgsnis lyg pro tuščią vietą. Man šita aikštė nepatinka. Prieš kelerius metus buvau Anykščiuose, ten miesto centras jaukesnis, žalesnis, žmogui malonesnis. Darant pokyčius gali išlikti ir kai kas iš seno, nebūtina visko nutrinti.

Pasibaigus vasarai ir atostogoms, Kupiškio gyvenimo Jums liks nedaug, sugrįš Vilniaus kasdienybė. Bet ir ji dar turbūt nenusistovėjo, nesugrįžo į normalumą.

Visi patiriame tokį laikinumą, jis yra sekinantis, nemalonus. Nėra kito pasirinkimo, tenka priimti tokį buvimą, kuris šiandien neišvengiamas. Gal greitai sulauksime vakcinos, pasiskiepysime. Prasidėjo mokslo metai, turiu studentų, dėstau magistrantams, bakalaurantams, esu jų darbų vadovė. Veiklos daug, nėra kada nerimauti.

Gimtinei daugiau bus laiko, kai vėl sulauksite vasaros?

Laukti nereikia, kiekvieną mėnesį parvažiuoju į gimtąjį miestą. Man patinka važiuoti autobusu, patinka lėtai slenkantys peizažai, tai, kas kartojasi, kas ritmiška. Pasak mitų tyrinėtojų, taip formuojasi amžinojo sugrįžimo mitas su pasikartojimais, ritualais, o jo esmė – siekis sugrįžti į savo egzistencijos pradžią. Ir tai neturi pabaigos, tai gražu. Vaikystės metais tokios gražios ir be galo ilgos atrodydavo visos vasaros.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų