Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PALĖVENĖS ŠV. DOMININKO BAŽNYČIOS CHORUI – 15

Nuo vaikystės su šeima ateidavau į Palėvenės šv. Domininko bažnytėlę. Ji man visada buvo sava, miela ir artima. Buvo ir smalsu, ir smagu per procesiją barstyti gėles, įdomu klausytis choro atliekamų giesmių, po atlaidų gauti ilgų saldainių.

Jau pradinėse klasėse buvo aišku, kad mokysiuosi muzikos, nes paveldėtas tėčio Alvydo Lauciaus muzikalumas. Taigi baigiau Kupiškio muzikos mokyklą, Panevėžio konservatoriją, įstojau į kolegiją. Visada grojau akordeonu, turėjau tvirtą nuomonę, kad pats sudėtingiausias instrumentas yra vargonai ir kad vargonininke niekada nebūsiu. Ir kas galėjo pagalvoti… Pasirodo, Dievulis turėjo kitokių planų ir likimas pasisuko keista kryptimi.

Kai vargonininkės pareigas paliko auksabalsė Vitalija Latožaitė, Aldona ir Kostas Ramanauskai, tuo metu klebonavęs kanauninkas Vladas Rabašauskas sutarė pakalbinti iš Siaurių kaimo kilusią jauną mergaičiukę, tiesiog besimokančią muzikos. Daug visiems reikėjo įkalbinėti, prisidėjo ir šeima, o ypač amžinatilsį babytė Stanislava Jonavičienė, nes tai buvo jos svajonė. Aš buvau griežtai nusistačiusi tuo klausimu ir nesileidau į kalbas, bet tada iš mūsų parapijos iškeliamas vikaras Gediminas Jankūnas per išleistuvių šventę lyg juokais, lyg rimtai tarė tvirtą žodį ir parapijos akivaizdoje paskyrė į vargonininkės postą. Taigi, nebebuvo kito kelio, tik sutikti eiti šias garbingas ir svarbias pareigas.

2005 metai, vasaros pabaiga. Pradžia nebuvo lengva. Pirmi akordai buvo nedrąsūs, nes didelė atsakomybė, kaip suskambės giesmė, ar derės balsai, ar tikintieji bus tolerantiški klaidoms, kurias kartais, turbūt, tik aš pati girdėdavau. Džiugu, kad klebonas, parapijiečiai ir ypač choristai buvo kantrūs, paslaugūs, visada ir visur daug patarė ir pagelbėjo. Ačiū jiems už tai. Ypač galima išskirti nuo 1987 m. choruose ir laidotuvėse giedojusį amžinatilsį Aloyzą Zaborskį, kuris buvo ne tik dešinioji ranka, bet ir enciklopedija, mokytojas ir gelbėtojas sudėtingose vargonininkavimo ir giedojimo vingiuose. Daug padėjo Kupiškio vargonininkas Marijanas Remeikis, tuo metu Ramygaloje, o dabar Krekenavoje dirbantis Mantas Masiokas, Krinčino vargonininkė Kristina Narvidaitė-Lisauskienė.

Po truputį viskas keitėsi, giedodami mokėmės, augome ir brendome kartu su choru, derinomės vieni prie kitų, bendravome ir bendradarbiavome, šlifavome balsus ir charakterių kampus. Pradžioje tebuvo tik septyni nariai, bet per trumpą laiką mūsų padaugėjo iki trylikos. Dažnai chorą savo balsu puošė Laurynas Janulis, kuris atvykdavo (ir atvyksta) net iš Vilniaus, pasvalietė Karolina Jasinskaitė-Raziūnienė, brolis Edikas, subatietė Toma Švelnienė. Choro narių daugėjo, mažėjo, migravo, mirtis atėmė pačius stipriausius vyrų balsus. Vieni išėjo, kiti atėjo, bet pats branduolys visada buvo viename kumštyje. Galiu didžiuotis, kad dar yra keletas ilgamečių choro narių, su kuriais pradėjau vargonininkavimo kelią. Tai Regina Tupolskienė, Aldona Ramanauskienė, Julija Urbonienė ir Valerija Vinciūnienė.

Kolektyvas imlus, trokštantis naujovių, optimistiškas, mėgsta naujus išbandymus, draugauja su kitais chorais, mielai dalyvauja repeticijose, džiaugiasi kiekviena išvyka į kitas parapijas. Turime savo tradicijas – švenčiame jubiliejus, Šv. Cecilijos dieną, su malda ir giesme palydime mirusius narius, Visų Šventųjų dieną nežinomiems kariams ir mirusiesiems kapinėse sugiedame „Viešpaties angelo“ giesmę.

Atlaikėme kunigų kaitą. Kai į Palėvenės parapiją atkėlė gerbiamą teologijos mokslų daktarą kunigą Rimantą Gudelį, tikrai nerimavome – gal netiksime, gal nepatiksime, daug tokių „gal“. Abejonės nepasitvirtino. Visi choro žmonės esame saugomi, gerbiami, globojami, motyvuojami naujovėms, stumiami į priekį. Šiais metais buvome įtraukti į kasmetinio Bistrampolio vasaros festivalio programą, tad vos spėjome suktis giedojimo maratone.

Penkiolika metų. Kas galėjo pagalvoti… Kai skaitydavau prie vargonų ant sienos kabančiame įrėmintame lape visų Palėvenėje dirbusių vargonininkų datas, niekada negalvojau, kad ir aš tiek garbinsiu Dievą giesme. Niekada nemaniau, kad galiu pralenkti B. Čybą, dirbusį 8 metus, V. Viliušį, vadovavusį 9 metus, P. Bučį, grojusį 10 metų. Maestro P. Grakauskas vargonavo net 16 metų.

Rugpjūčio 30 dienos išvakarėse prie mūsų bažnytėlės buvo didžiulis bruzdesys – vieni pynė vainikus, kiti darė puokštes, statė stendus ir kt. Išaušo rytas. Atiduodami pagarbą, uždegėme žvakeles amžinatilsį M. Juknevičienei, R. Palileikai, A. Zaborskiui, P. Vanagui ir B. Navarskui, kurie savo stipriais balsais puošė chorą. Choristų širdys virpėjo iš jaudulio, akyse degė ugnis, o naujas apdaras, pasiūtas būtent šiai šventei, vertė pasitempti ir pulsuoti pasitikėjimu. Taip, chorui penkiolika! Šventę šv. Mišiomis pradėjo gerb. klebonas teologijos mokslų daktaras R. Gudelis, su nerimu ir virpesiu giedojome mes, Palėvenės choras, sulaukėme garbių svečių, gražių linkėjimų, nuostabiausių žodžių.

Sukakties šventė praėjo, o nepakartojami įspūdžiai liko visam gyvenimui. Viskas buvo jauku, puošnu, šilta. Žinoma, be jaudulio neapsiėjome, bet viskas tik todėl, kad norėjome pasirodyti kuo geriau.
Džiaugiamės visais, pagerbusiais mus savo apsilankymu. Ačiū visiems, kurie dalyvavo šventėje. Mūsų šventė praėjo, bet kad ji įvyktų, daug žmonių vienaip ar kitaip pridėjo savo ranką ar širdį. Nuoširdžiai ačiū visiems dalyviams, rėmėjams, partneriams. Džiugu, kad dar yra žmonių, kurie žino, ką reiškia padėti arba padovanoti. O širdingiausiai ačiū choristams, kad jūs atidavėte visą save ruošdamiesi šventei.

Choro vadovė Gintautė BAKANAVIČIENĖ

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų