Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

TIKRAI VYRIŠKA ISTORIJA ARBA ŽMOGUS, KEIČIANTIS PASAULĮ PER SAVO PASIKEITIMUS

Audrius Skačkauskas sendaikčiais prekiauja turguje. Čia išgirsta daug žavių istorijų iš močiučių, kurios atvirai išsipasakoja Audriui savo gyvenimo, meilės nuotykius.

Saviraiškos formų yra pačių įvairiausių. O ir išlenda jos skirtingu laiku – jaunystės metais ar perkopus jau į antrą gyvenimo pusę. Tai lemia susiklosčiusios aplinkybės, kurios pažadina tą norą ar gebėjimą. Vieni suranda savyje tapybos talentą, kiti – literatūrinių bandymų.

Savotiška dar neatskleisto talento sėkmės istorija nutiko Audriui Skačkauskui. O gimė – iš nesėkmių virtinės ir skaudžios gyvenimiškos patirties. Perėjęs savuosius pragarus, šiandien Audrius džiaugiasi pirma savo knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, išleista 1000 egzempliorių tiražu. Drąsu šiais laikais, ir dar pirmai knygai. Tačiau pirmas knygos tiražas ištirpo vos per pusantro mėnesio. Iš jų – 700 egzempliorių Audrius išsiuntinėjo per paštą žmonėms, prašiusiems jos iš anksto ir jau pasirodžius knygai. Išleistas ir antras tūkstantis knygų, kurios taip pat sėkmingai tirpsta, o pats autorius jau paniręs į antros knygos tekstus. Ir vėl jie gimsta iš buvusių labai skaudžių asmeninių išgyvenimų.

Nomeda SIMĖNIENĖ

Apie visa tai ir pasikalbėjome. Audrius Skačkauskas – panevėžietis, gerai žinomas iš socialinio tinklo „Facebook“, kur turi didelį būrį sekėjų. Režisierius, žurnalistas, dirbęs radijo ir televizijos eteryje. Šiuo metu prekiauja sendaikčiais turguje, bendradarbiauja miesto spaudoje, ir – rašo savo antrą knygą.

Audriau, dar iki knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ išleidimo buvai matomas ir žinomas ne tik Panevėžyje. Feisbuke nevengei reikšti savo nuomonės, gyvenimiškų, kasdienių pastebėjimų. Jautriai, atvirai prabilai apie savo pragarus. Kaip gimė šis bendravimas per socialinius tinklus su visuomene – iš nuobodulio, susikaupusių jausmų ar dėl kitų priežasčių?

Pirmas knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ tiražas išgraibstytas per pusantro mėnesio. Dabar parduodamos jau pakartotinio leidimo knygos.
Nuotraukos iš asmeninio Audriaus Skačkausko albumo

Kai išblaivėjau ir pradėjau matyti gyvenimą įvairiomis spalvomis, norėjau dalytis tuo džiaugsmu. Darbo neturėjau, draugų irgi, nes senieji dingo. Tada ir atsirado feisbukas. Viduje aš dar buvau žurnalistas ir galbūt dėl to man reikėjo kažkur rašyti.

Prisipažinsiu, trūko ir dėmesio, kurį kažkada turėjau ir iššvaisčiau. Iš pradžių rašiau ir visokiomis skausmingomis arba ginčytomis temomis, bet nuo to labai suprastėjo mano emocinė būklė. Nutariau, kad geriau rašyti apie tai, kas gera, gražu, mylima, nes to trūksta žurnalistikoje. Gal tai ir flirtas su auditorija, bet man patinka skleisti gėrį iš savo feisbuko sienos. Gal tai kažkam pakels nuotaiką tą dieną ir privers nusišypsoti.

Kada pajutai, kad auditorija ėmė didėti, užsimezgė dialogas, ir supratai, kad pasakojama istorija įgavo pagreitį ir kad turi būti kažkokia atomazga?

Kai pradėjau atvirai rašyti apie jausmus savo žmonai ir pasakoti trumpas istorijas apie turgaus močiutes. Visi vyrai, kurie turi mylimąsias, jaučia turbūt tokius pat šiltus jausmus, bet retai apie juos kalba. Tai aš bandžiau per savo mylimąją ir jausmus jai papasakoti moterims, kad vyrai ne stuobriai. Jie irgi myli, bet gal daugiau apie tai tyli.

O močiučių istorijos patiko plačiausiai auditorijai, nes kiekvienas šeimoje turime ar turėjome žavias močiutes, pasakojančias apie savo jaunystę, ar diedukus.

Feisbuko žmonės įvardijami kaip draugai. Tarp jų yra nemažai ir formalių draugų. Ar buvo tokių atsitikimų, kai suradai tikrų sielos draugų? Gal gali papasakoti plačiau vieną kitą suartinusią istoriją?

Feisbukas – geras vaistas nuo vienatvės. Bet apgaulingas. Antai turiu beveik 5000 draugų, nors iš tikro bendrauju tik su 300. O pažįstamas tik gal su 100. Bet nuolat atsiranda tarp tų nepažįstamų tokie, kurių energetiką jaučiu labai stipriai.

Sutampa mintys, emocijos, reagavimas į įvykius ir jie tampa tarsi tikrais draugais. Vienas toks vyrukas iš Kėdainių rajono vis parašydavo kokį šmaikštų ar jautrų komentarą po posmais, tas vyrams nelabai būdinga.

Audrius ir Aušra Skačkauskai. Audrius feisbuke apie šiltus jausmus savo žmonai rašo atvirai, norėdamas parodyti, kad vyrai ne stuobriai, daugelis turi mylimąsias, tik ne visi savo jausmus drįsta garsiai išpažinti.

Vieną rytą, kai buvau turgelyje, man jis skambina per mesendžerį ir klausia, kur tas blusturgiuks, nes nori pamatyti, o dabar kaip tik Panevėžyje. Paaiškinau, po pusvalandžio ateina toks vyras ir sako: „Sveiki, aš Arūnas iš feisbuko.“

Nežinau kodėl, bet iš karto vyriškai apsikabinome, tarsi seni draugai seniai nesimatę. Ir nuo tada draugaujame.

Važiuosiu greitai pas jį žvejoti, kad galvą pravėdinčiau.
Knygos pasisekimas tikriausiai džiugina. Reikėjo kartoti tiražą, vos per pusantro mėnesio išparduotas pirmas. Žvelgiant labai pragmatiškai, rinkodaros specialistas pasakytų, kad buvo gerai apgalvotas planas, kuris pasitvirtino. Ar toks buvo?

Nebuvo jokio plano, nes pačios knygos neturėjo būti. Ji atsirado tik draugų dėka, jie mane vis ragino visus tekstus sudėti į knygą. Viskas vyko taip, tarsi kažkas iš aukščiau turėjo planą. Feisbuko draugai suaukojo leidybos pinigus. Atsirado žmonės, kurie sutvarkė, suredagavo tekstus, tikrai iš dangaus nukrito nuostabi dailininkė Milda, kuri į tuos tekstus įsigyveno ir nupiešė. Net leidykloje mane atkalbinėjo leisti 1000 egzempliorių, sakė, kad neišplatinsiu.

Aš nors nekonfliktiškas, bet užsispyriau ir pasakiau, kad leidžiame dabar 1000, ir dar pamatysite – reikės. Taip ir buvo. Aš viską dariau nuoširdžiai, be jokių rinkodaros gudrybių. Gal tai ir pajautė žmonės. O vėliau jau pasklido kalbos apie pačius tekstus ir užsakymų gausėjo. Iki dabar siunčiu iš namų tiems, kurie užsisako knygas, su palinkėjimais ir autografu. Labai gera tai daryti.

Šiandien yra lyg ir nauja profesija – influenceris. Tai žmogus, kuris turi sekėjų būrį socialiniuose tinkluose, formuoja nuomonę ir pan. Ar priskirtum save šiai kategorijai?

Ne, nepriskirčiau. Aš nenoriu daryti įtakos žmonėms arba įpiršti savo nuomonę. Kas aš toks, kad galėčiau nurodinėti, kaip žmonėms elgtis, balsuoti, mylėti, gyventi. Aš rašau, kaip aš gyvenu, o žmonės gali apsispręsti, ar mano gyvenimo būdas, saviraiška, jausmų išraiška jiems priimtina. Nemėgstu, kai man bando daryti įtaką, todėl stengiuosi to nedaryti kitiems.

Svarbus Audriaus feisbuko personažas – gražuolė katė Marusia. Prie šios nuotraukos lakoniškas tekstas: „Tu savo knygutes gal gali kur nors kitur susidėti? Man labai reikia dėžutės viduj pasėdėti. Marusia.“

Bet vis tiek turi didelį sekėjų būrį, paprastai politikai linkę pastebėti tokius žmones, patraukti į savo pusę, kad pasinaudotų auditorija saviems tikslams.

Ar nepajutai tokių ketinimų, gal esi gavęs ir konkrečių pasiūlymų? O gal pats pasvarstai apie kadenciją Seime ar miesto taryboje?

Esu gavęs konkrečių pasiūlymų dėl artėjančių Seimo rinkimų, bet iš karto atsisakiau. Ne dėl to, kad partijos nepatiko ar žmonės, kurie kalbino, gal net atvirkščiai. Bet kol kas nenoriu veltis į politiką, ten nešvarūs žaidimai ir daug negatyvo, o man to nereikia.

Sutikčiau tik tada, jeigu tikrai žinočiau, kad kažką pakeisiu į gerą pusę. O kol kas keičiu pasaulį per savo pasikeitimus.

Iš Tavo viešų pasisakymų galima suprasti, kad natūraliai ėmė formuotis ir antra knyga. Kaip jauteisi, kai išvydai pirmą kartą jau išleistą savo knygą? Koks jausmas – rašytojas. Ar tai įkvepia, ar jaudina, o gal slegia?

Kad parašiau ir išleidau pirmą savo knygą, supratau tik tada, kai mane pasiekė pirmi atsiliepimai. Iki tol viskas buvo kaip ne mano, ne aš, nes taip negali būti. Aš bijau save vadinti rašytoju, nes labai mėgau skaityti knygas ir niekaip savęs neįsivaizduoju prie tų rašytojų, kurių knygas skaičiau.
Norėčiau, kad būtų koks kitoks pavadinimas to, ką padariau, nes jaučiuosi kol kas nevertas.
Su saviverte man blogai (šypsosi). Taip, renku ir rašau tekstus jau antrai knygai, net nežinau, kodėl tai darau.

Gal kad man patinka gauti dėmesio, gal kad ši knyga daugeliui patiko ir jie nori antros, gal nebegaliu nerašyti, nežinau.

Audrius su Violeta Trečiokaite-Mičiuliene.

Kadangi esi labai atviras viešumoje, ne paslaptis, kad šiomis dienomis gavai gerą žinią iš onkologų, kad įvyko remisija. Šią žinią pasakei ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir viešai. Ar sunku buvo kažkada padaryti tą pirmą žingsnį – imti ir prieš visus apsinuoginti. Ar buvo kokie nors motyvai tą daryti, gal tai savotiška terapijos forma?

Visų pirma tikrai žinau, kad daug mano draugų mintimis, maldomis, geru žodžiu linkėjo man sveikti ir laukė žinių.

Jaučiau pareigą jiems padėkoti, kad kartu sustabdėme ligą, nes be jų teigiamos energijos tai būtų buvę daug sunkiau, o gal ir neįmanoma. Ir taip, tai savotiška terapijos forma, nes atgalinis ryšys kiekvienam sergančiam, kuris netyli, labai svarbus.

Tai padeda sveikti.

Dar karantino metas, jam pasibaigus, ar pristatysi knygą ne tik gimtajame Panevėžyje, bet ir kituose miestuose. Gal atvažiuosi ir pas kupiškėnus?

Vyksiu visur, kur tik mane pakvies. Labai pasiilgau žmonių, tikro bendravimo. Noriu pamatyti, kas mano skaitytojas. Noriu pažiūrėti į akis ir apkabinti. Todėl ir į Kupiškį mielai užsukčiau.

Apie kokį dalyką nepaklausiau, kurį Tau norėtųsi paliesti?

Nėra. Ačiū už įdomius klausimus.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų