Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

GEGUŽINIAI, KUR KUKUOJA GEGUTĖS, LIUOKSI STIRNOS

Gegužiniai (Gegužinė) – kaimas Šimonių seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į rytus nuo Šimonių. Gretimi kaimai Lanauskai, Raukštonys. 2003 metais čia buvo 5 sodybos ir 6 gyventojai.

Šiuo metu Gegužiniuose radome tik dvi sodybas ir nuolat gyvenantį vieną žmogų.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ne tik sau, bet ir medžiotojams

Gegužinių ir Raukštonių kaimus skiria Valakupio upelis, girioje įtekantis į Svedupį. Pervažiavus tiltelį čia pat ir pirma Gegužinių kaimo sodyba. Apie tai byloja meniška medžio skulptūra su informacine lenta, kurioje išraižytas užrašas, kad čia yra Gegužinių kaimo Domžų sodyba. Kai čia lankėmės, saulė žeme ridinėjo. Kvepėjo sakais šalia žaliuojantis tankus jaunuolynas ir tarsi viliojo pasivaikščioti po savo karaliją. Gal atsitiktinumas, o gal ir ne – Gegužiniuose pirmą kartą šiemet išgirdau gegutę kukuojant. Į galvą toptelėjo mintis, kad gal ir šio kaimo pavadinimas kažkaip susijęs su gegute, geguže. Atsakymo į tą klausimą neradau.

Domžų sodyba Gegužinių kaime.

Su Domžų sodybos šeimininku Bronislovu Domža čia nesusitikome. Jis buvo užsiėmęs ir atvažiuoti iš Kupiškio tądien negalėjo, bet leido po jo gražiai tvarkomas valdas pasižvalgyti ir pafotografuoti. Vėliau pasikalbėjome telefonu.

Bronislovas papasakojo, kad Gegužiniuose maždaug prieš 15 metų nusipirko sodybą iš Puzelių vaikų. Vieta labai patiko. Be to, greta ir jo uošvių, žmonos Aldonos tėvų, žemė Raukštonių kaime. Amžinatilsį uošvis Jonas Kavoliūnas davė medienos iš savo miško pastatų statybai. Brolis darė namelius. Tad pasistatyti nebuvo sunku. Visgi reikėjo gerokai paplušėti tvarkant aplinką. Čia buvę kemsynai. Kasė tvenkinius, kėlė žemę. Kur stovi naujas vasarnamis su pirtele ir tyvuliuoja tvenkinys, buvo šlynas, molis, o šiek tiek tolėliau – smėlis. Labai nevienoda žemės struktūra. Anksčiau toje vietoje stovėjo dūminė pirtelė ir buvo nedidelė kūdra.

Kur buvo dūminė pirtelė, dabar stovi vasarnamis su pirtimi.

Šalia įsigijo dar gabaliuką apleisto karklyno. Pasodino jaunuolyną. Šiuo metu eglutės jau gerokai ūgtelėjusios, traukia akį.

„Šią sodybą pirmiausia įsigijau medžiotojų reikmėms. Esu Šimonių medžiotojų būrelio narys. Čia yra mūsų buveinė. Vieną senosios trobos galą esu paskyręs medžiotojų suėjimams. Sodyboje įsirengėme pagal visus sanitarinius reikalavimus sumedžiotų žvėrių apdorojimo vietą. Kol gyvas būsiu, čia galės rinktis medžiotojai“, – kalbėjo pašnekovas. Jis yra ne tik medžiotojas, bet ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus vadovas.

Senos ir naujos statybos dermė Domžų sodyboje.
Autorės nuotraukos

Bronislovo sodyba svetinga ne tik medžiotojams. Čia per Žolinę ir kitomis progomis pasibūti susirenka giminės ir draugai.

Paklaustas, ar neketina Gegužiniuose kaimo turizmo verslo pradėti, Bronislovas patikino, kad tuo tikrai užsiimti neketinąs, nors anksčiau ir svarstęs tokį variantą. Tebus visa tai medžiotojams ir savo malonumui.

Domžų sodybą puošia medinės skulptūros.

Sodybos kieme stovi iš akmenų sumūrytas aukuras su kabliu katilui pakabinti ir medžiotojų sriubai bliaukai virti. Pavėsinėje yra ir židinys, kur galima kepsnį išsikepti.

Suoliukai prie tvenkinių, pavėsinės stulpai šioje sodyboje išpuošti medinėmis paukščių, žuvų, žvėrelių skulptūromis. Jas išbarstytas po didžiulę teritoriją tarsi saugo iš medžio išskobtas Patrimpas – tų gyvų sutvėrimų globėjas. Pasak Bronislovo, visas skulptūras sukūrė medžio drožėjas Audrius Vasiliauskas iš Kėdainių. Su juo susipažinęs per jo žmoną, kilusią iš Kupiškio.

Pavėsinės stulpai irgi gyvūnų drožiniais padailinti.

Papasakojus, kad važiuojant pro jo kiemą po automobilio ratais vos nepakliuvo žalsvai pilkšva stirnaitė, iššokusi iš pakelės žolynų ir nustraksėjusi į miškelį, Bronislovas tuo nė kiek nesistebėjo.

„Čia daug žvėrelių. Aš jiems vis druskos palaižyti primėtau miškelyje. Paprašau medžiotojų, kad arti šių vietų jie nemedžiotų. Yra ne tik stirnų, bet ir briedžių, užklysta ir danieliai. Anksčiau planavau pats danielius auginti aptvare ir vėliau paleisti į laisvę, bet šio sumanymo atsisakiau. Tokių augintojų yra gretimame Anykščių rajone. Tai, matyt, iš ten paleisti danieliai kartais iki čia atklysta“, – kalbėjo pašnekovas.

Čia gimęs, augęs ir čia sugrįžęs

Iš Bronislovo sodybos patraukėme pas Valentiną Giedrį, vienintelį šio kaimo nuolatinį gyventoją. Automobiliu iki jo sodybos neprivažiavome, bijojome įklimpti. Teko gabaliuką kelio kulniuoti pėsčiomis iki praėjusio šimtmečio autentika dvelkiančios sodybos. Atsidūriau tarsi priešais siurrealistinį paveikslą parodų salėje – nedažytų pajuodusių rąstų trobos, pilkšvos tvorelės ir žalzganų tujų fone gyvenimo džiaugsmu ir meile trykštančios keturios raudonos tulpės.

Vienintelis likęs Gegužinių gyventojas Valentinas Giedrys.

Su sodybos šeimininku Valentinu pasikalbėjome kieme. Vyras papasakojo, kad jo seneliai gyveno kitoje kelio pusėje. Turėjo 5 hektarus žemės. Jie žemę išdalijo kelioms dukterims. Jo bobutė buvo Elzė Šimkūnaitė. Ji ištekėjo už Skemundrio, kuris buvo kariuomenėje atitarnavęs 25 metus.
Valentino mama Ona Skemundrytė-Giedrienė iš pradžių gyveno su tėvais Gegužiniuose. Čia gimė pirmi vaikai Edvardas (Adukas) ir Fausta. Vėliau šeima išsikraustė į Aluotas. Po kurio laiko sužinoję, kad Gegužiniuose greta tėvų parduodamas namukas, ta proga pasinaudojo ir sugrįžo atgal.

„Čia mano tėviškė. Šioje sodyboje gyvendami tėvai susilaukė dar dviejų dukterų Zitos ir Vandutės. Jaunylė Vandutė mirusi.“

Valentino Giedrio namas.

„Palikęs tėvų namus dirbau Panevėžyje autobuso vairuotoju. Vedęs tokį pat darbą dirbau Jonavoje. Su žmona susilaukėme sūnaus Valentino ir dukros Aušros. Į tėviškę grįžau laisvėjant Lietuvai. Pradėjome ūkininkauti. Laikėme keturias karves, prieauglio, sėjome javų. Turėjome apie 10 hektarų žemės. Tinkamos ūkininkauti tebuvo apie 6 hektarus. Buvau pradėjęs remontuoti automobilius. Nespėjau sutvarkyti dokumentų, kad ta veikla būtų legali, ir įvyko nelaimė. Mane sužeidė krisdamas 1,5 t šildymo katilas. Po to įvykio buvo keblumų gydantis. Ūkininkavimas vos krutėjo. Netrukus ir su žmona išsiskyriau. Dabar tokį ubago gyvenimą gyvenu. Darbų nėra. Laukiu pensijytės. Visgi esu šiokį tokį darbo stažą sukaupęs. Vasarą labiausiai prisiduriu pragyvenimui uogaudamas. Per dieną po keletą kibirų uogų pasiseka pririnkti“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovas.

Paklaustas, ar vaikai neketina sugrįžti į šiuos kraštus, Valentinas sakė, kad sūnus padirbėjo užsienyje ir prie Druskininkų pasistatė namus. Dukra kol kas gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Jai pataręs į Lietuvą dar negrįžti. Kaip toliau bus, ar kam reikės tų Gegužinių, nežinąs.

Ir į Gegužinius kažkada atkeliaudavo laiškanešys.

„Atgimimo pradžioje Gegužiniuose buvo 12 sodybų. Vieni žmonės išmirė, kiti persikėlė gyventi kitur. Visokių gyvenimo istorijų buvo. Gretimą Jankauskų sodybą įsigijau, kai paveldėtojai pardavė. Jankauskų du sūnūs yra žuvę rezistencinėje kovoje pokario metais. Gaila, kad baigia mišką iškirsti. Beveik kasdien girdžiu, kaip pjūklai dūzgia. Greitai iš Gegužinių atsivers Paižinio kaimas. Kol kas jo per mišką nematyti“, – tokia nerimo gaida baigė pokalbį Valentinas.

Prisiminimų nuotrupos

Dar šiek tiek apie Gegužinių kaimą papasakojo Stasė Šukytė-Drėgvienė, gyvenanti Šimonyse. Moteris yra užaugusi gretimame Raukštonių kaime.

Pasak jos, Gegužiniuose dar yra likę Trumpickų sodybos pamatai, kelios obelys ir šulinys (vėliau sužinojau, kad Trumpickaitė yra signataro, teisininko Egidijaus Bičkausko mama – aut. past.). Kitoje pusėje nuo jų gyventa Kančiauskų. Kančiauskienė ant laiptų rado naujagimį berniuką ir jį užaugino. Taip pat užaugino ir pokario pabėgėlių mergaitę (mirusi).

Skemundrio sodybos šulinys garsėjo kaip pats giliausias šiose apylinkėse.
Vladas Stukas iš Gegužinių pokario metais darydavo nuotraukas. Tai visi jo prašydavo nufotografuoti visokiomis progomis.

Dar yra likusi negyvenama apdegusi su moliniu tvartu Stukų sodyba. Taip pat kelios obelys ir vaiskrūmiai buvusioje Remeikių sodyboje. Nebėra Gurklių namų. Jų dukra Eugenija Gurklytė-Reinikovienė tapo žinoma gydytoja. (2018 metais liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriaus vedėją E. Reinikovienę apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.)

S. Drėgvienė plačiau papasakojo ir apie Puzelių sodybą, kurią įsigijo B. Domža. Anot jos, ten gyveno Barbora Remeikienė. Jos dukra Bronė ištekėjo už Puzelio. Kai liko našlė su penkiais vaikais, į tuos namus, į brolio uošviją, persikėlė gyventi Puzelio sesuo Juzefa Jasevičienė. Tik prabėgus daugeliui metų, kai tie namai ištuštėjo, paveldėtojai juos pardavė.

Šimonių kapinėse palaidota partizanų Jankauskų motina.

S. Drėgvienė parodė, kur Šimonių kapinaitėse palaidota partizanų Jankauskų motina. Žuvus partizanavusiems broliams jų seserys Ona ir Ladzė išvažiavo gyventi į Utenos rajoną. Močiutės ir kitų artimųjų kapus prižiūri Onos dukra, gyvenanti Utenoje.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Gegužinių kaimas minimas nuo XIX a. Priklausė Pienionių seniūnijai. 1820 metais čia buvo 2 dūmai (ūkiai) ir 10 gyventojų. Panaikinus seniūniją kaimas priklausė Šimonių valstybiniam dvarui. 1844 metais užusienyje buvę du ūkiai (Kazio Stuko ir Dominyko Januškos) ir 19 gyventojų. 1854 metais čia gyveno Kazys Stukas, Dominykas Januška, Kipras Kručas, Motiejus Šimkūnas. Iš viso 24 gyventojai.

1861–1915 metais priklausė Puponių valsčiui. 1863 metų rugsėjo antroje pusėje ties Gegužiniais įvyko Antano Mackevičiaus sukilėlių būrio kautynės su pulkininko Davydavo vadovaujama pėstininkų kuopa ir ulonų daliniu. Sukilėliai buvo išmušti iš pozicijų, 19 žuvo, vienas pateko į nelaisvę. 1898 metais kaime buvo 10 sodybų: ūkininkų Juozo Stuko, Adomo Januškos, mažažemių Mataušo Bačiulio, Adomo Kručo, Petro Vasalausko, Kazimiero Šimkūno, Rapolo Lapeikio, Andriaus Stonio, Napoleono Remeikos, Jono Trumpicko. Iš viso 54 gyventojai. 1914 metais – 56 gyventojai. 1927 metais minimi šie ūkiai: Simono Remeikio, Adomo Kručo, Simono Bočiulio, Kostės Vasiliauskienės, Napalio Remeikio, Prano Jankausko, Petro Lukošiūno, Antano Trumpicko, Kostės Stanytės, Elzės Skemundrienės, Emilės Tunkevičienės, Onos Tunkevičienės, Aloyzo Stuko. Visi ūkiai buvo maži (1–6,5 ha), tik A. Stuko didėlesnis (15,5 ha).
1942 metais buvo 13 ūkių. 1950 metų birželio 2 dieną kaime įkurtas „Žalgirio“ kolūkis. Vėliau kaimas priklausė M. Melnikaitės kolūkiui. 1959 metais Gegužiniuose buvo Domės Jankauskienės, Antano Giedrio, Elzės Skemundrienės, Alfonso Gurklio, Antano Kančiausko, Antano Trumpicko, Juozo Skemundrio, Emilės Tunkevičienės, Vlado Stuko, Emilės Remeikienės, Elzės Vasalauskienės, Felikso Remeikio, Juozo Puzelio ūkiai. Iš viso 40 gyventojų.

Iš Gegužinių kilę partizanai Juozas (1923–1950) ir Vaclovas (1925–1948) Jankauskai.

1937 metais užrašyti šie vietovardžiai: Apskritoji, Gyvatynė, Muksnynė (balos), Degimas, Pašarkabaliai, Pabalis, Padegėsė, Svedupis, Skersinė, Samanynė, Teletnykas, Užubalio kelmas, Vilkašerynė (pievos), Galutvoris, Kiškos, Laukelis, Mėdinės, Pridotkas (dirvos), Sėdimasai (laukas), Vopnyčia (kalnelis).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų