Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DO UNKSTI

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Tyku švyku kaimi, nė gyvos dvosios. Sniegų drėbia, tik vėlnio vesėlios tatrūksta. Karvytas stovi susgūžį, kažkėno iš vokaro išvastos, motos, kad šiaudais liuobtos, do gerai neišsišėrį. Rokuok, gegužio mano.

Unkstyvoji paukštyta snapėlį galunda, o vėlyvoji – akelas. Ošei musėt būsiu palada, šmotas devynių, o do tėp tingias kėltis. Oi, bobuta pykdavo, kad kėp įmingu, su dolbu raikia verst.

Kaimynas jau išsiritįs iš potalo, girdžias, kad vištas kiemi gono su grėbliu, pats plasnoja kėp dirigontas. Jau aini pro šolį, tai nekolbyk, kad pradas vištom girtis.

Palei jo posakų kožna višta po du kiaušiniu podada ir do sviesto šaukštų.

Pėrniai par visų vosarų mon golvų griaužė. Tai ne tėp sėju, tai ne tėp rėtinu, raviu. Šėmat, po Stanislavo, do tik čibulius spėjau žėman sukišt, ir tai sokė, kad par unksti, visi žyduoliai bus.

Mono daržas, mono pupos! Šėmat paskutinaj vagoj nieko nesėsiu ir neravėsiu, tagul kiečiais užauga.
Vis mažiau matis, kų veikiu, kur ainu, katrais grūdais vištytas lasinu.

Ošei ne mėsčionka iš pinkto aukšto. Moku korvį mėlžt, moku sviestų sukt. Jei kiaula atlaktų kėman su paršiokais, unt karto pagaučiau.

Taryčios bistra, gudra, straini asu, ale kavalieriaus neturiu. Kų padarysi, Dievas nėdava telioko, trink parkūnai ir ožį.

Oi, kėp noratųs lig pėtų do pagulat. Ale negražu, do golia duntys ne ti, kur raikia, išdygt.

Būt gerai nulakt krautuvan (kad tik mėrliaus unt veido nepamirščiau), strikt unt dviratėlio, nusipirkčia mėžienių kruopų.

Pradžioj koronas sanas kruopas su vabolaliais visi iš boilas išpirko, dabar atovažta švėžių.

Grait grįšiu, kruopų puodi pašutysiu, su spirginiais sustaisysiu, oi, no tokios patiekos blauzdos drūtos bus.

Tokių košį, kėp ošei vardu, volgo ir tė ponai, katrė jau visa pasauly išragovį, nėt kas unt žėmas neauga ir iš aukštybas žėman nedrimba.

Jėgu užvolgyt, tai stundžiai, kad šonai pradat braškėt. Ale soko, kad par karantinų raikia bant kiek susturėt. Do nėsu gyvėnimi rodžius doktarui par kompiuterį sopuntį šonų, kėp ir sarmata.

Mon jau markotna pardėn namė. Oi, tas notolinis dorbas, pasdėjai viedrų ir vimk. Parašai, kas raikia, o toliau išeini kėman ir liūdi, kėp atsisadus bliūdi.

Nei kas veikt do tokian šaltan pavoserį. Kad do piktžola vagoj išdygtų, pagarlinėčiau no žolas prė žolas. Nors gol do unksti tų usnių ir amerikonkų – do neraikia.

Autorės nuotrauka

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Eglė (88.119.152.106)

    2020-05-28 at 12:39

    Ai gražumas, ai gerumas savos kalbos

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:





Reklama
Reklama
Į viršų