Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PRISIKĖLIMAS TURI SAVO KAINĄ

Nomedos Simėnienės nuotrauka

Bronė VALINSKAITĖ

Nesinori dabar kalbėti apie asmeninę Dykumos patirtį, nes asmeniškumo šitoje bėdoje nebeliko. Visas pasaulis apimtas dykumos jausmo. Kažkur šalia pavasarėjanti gamta, gražios svajonės, džiaugsmas, o viduje – nežinios, netekčių, išbandymų dykuma, iš kurios reikės išbristi, reikės prisikelti. Gi artėja Velykos!

Taip, kiekvienas prisikėlimas turi savo kainą. Jei pradėtume nuo menkiausios – tai nubrozdinti keliai ir ašaros, laukiant švelnumo pleistriuko ant vaikiškos žaizdos. Nelabai išmokstame atsargiau gyventi, gal tik kantrumo daugiau įgyjame. O žaizdų daugėja, jos vis gilesnės, paliečia ir sielą. Būna, apsiprantame, nebelaukiame švelnumo pleistriuko. Sudiržęs luobas paslepia randus. Jaučiamės didvyriai, galvojame, kad tvirtai laikome save savo rankose, kad visas pasaulis mums po kojų. Drąsūs ir šaunūs trypiame visur ir viską, net neatsisukdami pažiūrėti, ką už savęs paliekame. Bet… užtenka vienos mikroskopinės dalelės, kažkokio nelemto viruso ir viskas išslysta iš mūsų rankų.

Pasijuntame krentą į nežinomybę, kuri labiausiai ir baugina. Suprantame nebeturį ko materialaus įsitverti, nes tai negelbsti. Tada ateina laikas atrasti savąsias gelmes, nes toje nežinioje yra kažkas labai saugaus, labai guodžiančio, labai gelbstinčio. Kažkas, ko negali pačiupinėti, pamatyti. Tiesiog krenti į tą Glėbį ir sakai: „Va dabar tai ištversiu!“ Ir tikrai, visa esybe pradedi veržtis į Šviesą. Gal tai bus valtis, plukdysianti į Tėvo Namus, gal vis skaistesnėj pavasario saulėj besišypsanti žemė, o gal Kryžius, kantriai auginantis vis naujus Meilės žiedus…

Šitam mūsų laike viskas šalia: gimimas ir mirtis, meilė ir išdavystė, bailumas ir pasiaukojimas. Vieną akimirką rodosi, kad blogis triumfuoja, o kitą – savęs atidavimas ir drąsa gyventi nusveria visas blogybes. Taip, kas Dievo sukurta, negali būti bloga. Ir mes negalime būti (ir nesame!) blogi, tik gal vis nerandame savęs, nesusidėliojame vertybių ir daiktų taip, kaip Dievulis sukūrė. Todėl raišuojame, dūstame, alkstame ir šąlame. Ir klumpame! Tik parkritę pagaliau turime laiko, bet kokia skaudžia kaina!

O vis dėlto dabar yra metas pareiti į save, į savąjį kambarėlį, kur jau nėra kur pasislėpti nuo teisiančio sąžinės balso… Išeisime jau kitokie – prikelti ir perkeisti. Tai ir bus tikrosios mūsų Velykos, geriausiai atkartojančios Prisikėlimą…

***
Mažas pūkuotas paukštukas
snapeliu stuksena į širdį,
o aš, užmerkus akis,
iki skausmo užspaudus ausis,
stoviu, iki kelių įsibridus į smėlį…
Baimės, nerimo smiltys,
aštuonbriauniai kalčių, klaidų akmenukai,
prisitaikymo dulkės…
Šita baugiai čežanti jūra
skaudžiai žeidžia ir gąsdina kūną.
Užpustyti takai,
dingsta kelrodės pėdos…
Kaip raudona gija,
tik vienintelis Kelias – per Kryžių…
Nusilenksiu? Išdrįsiu? Priimsiu?
Taip! Sieloj balsas kviečia į Meilę,
kurioje visos bėdos išskysta,
o mažasis džiaugsmo paukštukas,
rodos, jau pralesė širdį.
Prisikelsiu. Jis mano Dievas,
gyvas!

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų