Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

„MŪSŲ KARTOS GYVENIMAS – KAIP ĮDOMIAUSIA ISTORIJOS KNYGA“

Joną Trasykį gimtinės namuose Daršiškiuose globoja dukra Marija.
Autorės nuotrauka

Taip sako Daršiškių kaime gyvenantis 88 metus einantis Jonas Trasykis.

Ada DVARIONAITĖ

„Kai nebėra su kuo pasikalbėti apie senus laikus, liūdnos mintys aplanko. Kai visi seni draugai ir pažįstami kapuose sugulę, pasijunti vienas likęs. Nes vaikai, anūkai turi savo rūpesčių ir minčių, pasiilgsti pasikalbėjimų apie tai, kas buvo, ką patyrėm…“ – kalba Jonas Trasykis ir savo jaukiuose namuose kviečia sėstis prie stalo.

Šalia padėtos knygos, storos, istorinės, rusų autorių Marko Solonino ir Vladimiro Bešanovo apie Antrąjį pasaulinį karą, rusų ir suomių karą. Ir didinamasis stiklas, kad akys skaitant nepavargtų.

Paties J. Trasykio gyvenimas – kaip talpi enciklopedija, nuosekli praėjusio šimtmečio Lietuvos istorija, kuri skaudžiai palietė žmonių likimus, išdraskė kaimus, išblaškė šeimas, pareikalavo daug jaunų gyvybių. Išlikti gyvam ir priartėti prie solidžių gyvenimo metų – juk tai sėkmė, retas tokią turi. Retas turi ir tokią atmintį, kurioje gausybė nutikimų, faktų, vardų.

Julija prie barako Sibire.

„Ir laimę turėjau, meilę – vienintelę, didelę. Kad ne Sibiras, nebūčiau Julytės sutikęs. Kartu išgyvenom beveik 62 metus, labai gražius metus. Greitai, kovo 27-ąją, bus metai nuo jos mirties“, – slepia graudulį pašnekovas ir tiesia nuotraukų albumą, kuriame sudėtos prabėgusio gyvenimo akimirkos.

Lietuvos istorija – namų kieme

J. Trasykio gimtinė – irgi Daršiškiai, tik atokiau, buvusiame vienkiemyje. Ir jo visos giminės, prosenelių šaknys čia pat, buvo net Trasykių kaimas. Skaitydamas Vidmanto Jankausko sudarytą „Kupiškėnų enciklopediją“ aptiko Trasykių kaimą atsiradus vos ne prieš keturis šimtus metų. Paskutinis jo gyventojas Bronius Vizbaras pasimirė 2002 metais. Išnykusių kaimų aplinkui pašnekovas sakė suskaičiavęs net penkiolika. Gal Lietuvos istorija būtų kitaip pasisukusi, jeigu ne karas, ne sovietų okupacija.

Jonas (dešinėje) nusipirko vokišką akordeoną ir pats išmoko groti.

„Lietuvon nepriklausomybė turėjo sugrįžti, visada tikėjau tuo, tik ilgai užtruko, gerai, kad sulaukėm. Pati komunistų valdžia sunaikino save, ekonomiškai jau nusilpusi buvo. Kai 1940 metais čia atėjo rusų kareiviai, nusmurgę, nudriskę, nepalyginsi su lietuvių kariuomene, buvo jau tada matyti, kad nieko verta jų valdžia, nebranginanti savo šalies ir valstybės“, – taip mąsto J. Trasykis.

Jo vaikystės prisiminimuose išlikęs trumpas smetoniškos Lietuvos gyvenimo tarpsnis, 1938 m. lenkų ultimatumas dėl Vilniaus, patriotinis lietuvių sujudimas, vėliau rusų įžengimas, partizanų kovos, šaudymai, pirmos tremtys, netrukus palietusios ir Trasykių šeimą.

„Mūsų sodyboje iki 1945 m. slapstėsi kaimynas Dominykas Trasykis, jis buvo tarnavęs Plechavičiaus kariuomenėje. Ta suirutė palietė daug šeimų. 1941 m., dar karui neprasidėjus, buvo suimtas tėvelis, esą, tarybų valdžiai priešinosi, neatidavė nustatytų buožiniam (šeima turėjo 40 ha žemės) ūkiui prievolių. Iš Panevėžio kalėjimo birželio 23 dieną jis buvo išvežtas į Sibirą, į lagerį Baškirijon. Daugiau jo nematėm“, – prisimena J. Trasykis.

Likus ūkyje dviese su mama, vaiko gyvenimas buvo nelengvas, nerimastingas. 1949 metų kovo 25 dieną jiedu drauge su kitais tremtiniais buvo išvežti, pateko į Irkutsko sritį, Zalari rajoną. 1950 m. mama mirė, palaidojo ją vietos kapinaitėse.

„Sąjūdžio laikais lietuviai važiavo Sibiran parsivežti artimųjų palaikų, mes neturėjom kur ieškoti, nes 1960 metais tos kapinės buvo panaikintos. Tik laidotuvių ir kapelio nuotraukas išsaugojau“, – guodžiasi šiandien buvęs tremtinys.

Iš praradimų – ir laimė

1951 m. J. Trasykis buvo išvežtas tolyn į taigą, gal už šimto kilometrų į Isakovką, dirbo chemijos miškų pramonės ūkyje medžių sakintoju. Baigė traktorininkų kursus. Tas laikas yra išlikęs pageltusiose nuotraukose, jose – didžiuliai medžiai, kedrai, maumedžiai, su giliomis įpjovomis, dirbančios moterys.
„Padarydavom tūkstančius tokių žaizdų, o moterys rinkdavo sakus. Lietuvių buvom visa brigada, turėjom gyvenvietėje savo parduotuvę, kepyklą, pirtį, jau gyvenom lengviau, ypač po Stalino mirties. Galėdavom laisvai važinėti, nebebuvo tokios griežtos priežiūros, tik šnipeliai visur sekiodavo, pasiklausydavo“, – žiūrinėjame su garbiuoju Jonu šūsnį nuotraukų.

O ten – barakai, tremtinių kasdienybė, suėjimai, darbai. Ir beveik visur – jauni žmonės, dažniausiai be šypsenų, nes atplėšti nuo namų, nuo savųjų, nuo gimtinės. Tarp tremties nuotraukų neįprastai atrodo atsiųstos į Sibirą giminaičių iš Lietuvos. Vienoje nuotraukoje – gimtinės sodyba Daršiškiuose 1952 m. vasario 11 d., prie namo žmonių pulkelis, arklys ir rogės sniege.

Šią gimtinės namų nuotrauką savieji atsiuntė Jonui į Sibirą.

„Atsiuntė iš namų, jeigu negrįžčiau, kad bent namų nuotrauką turėčiau“, – toks mano pašnekovo paaiškinimas.

Po 1950 metų lietuviai Sibire sulaukdavo aplankančių saviškių, kai kurios atvykėlių šeimos ir pasilikdavo. Kodėl šitai vyko, nejaugi tremtis tapo lietuviams priimtina?

„Lietuvoje žmonės badavo kolūkius sukūrus. Atėmė naujoji valdžia iš ūkininkų žemę, padargus, nieko už darbą nemokėjo, kaip išgyventi. O šita bėda man sėkmę atnešė: atvažiavo Sibiran Baranauskų šeima iš Švenčionėlių rajono, jie atsivežė siuvimo mašiną. Kartu atvažiavo ir jų giminaitė Julija Paukštytė, greitai mudu labai susidraugavom. Visam gyvenimui. Po dvejų metų ji išvažiavo atgal į Lietuvą, aš dar negalėjau. Paleido mane tik 1958 m. sausį. O birželį jau į savo namus Daršiškiuose parsivedžiau Julytę. Jeigu ne Sibiras, nebūtume susitikę“, – tokia dramatiško Lietuvos laiko jaunuolių meilės istorija.

Istorinėse knygose – patirtas gyvenimas

Jau visa šeima: mažoji Alė, Marija ir Antanas su tėveliais Daršiškiuose. Tėtis, kaip laisvalaikiu įpratęs, skaito.
Nuotraukos iš Jono Trasykio šeimos albumo

Grįžęs iš tremties į gimtinę, Jonas niekur tolyn nebesiveržė, pasiliko arčiau savųjų. Dirbo kolūkyje prie fermų, vežiojo su arkliais pieną, vėliau dirbo įvairius lauko darbus. Sovietinės valdžios nemėgo, nesitaikė, nepataikavo. Užaugo trys vaikai, sūnus Antanas, dukros Marija ir Alė, beje, nebuvę nei pionieriais, nei komjaunuoliais. Sulaukė nepriklausomos Lietuvos. Vienas iš pirmųjų susigrąžino žemę. Subrendo ir jaunoji Trasykių pamaina, šeši anūkai, viena proanūkė. Yra savųjų lankomas, dukters Marijos prižiūrimas, visko turi, su vaikštyne dar kruta. Kaimo senolis, save vienužiu vadinantis, vis graudinasi tik dėl Julytės. Dar užpernai rudenį ji vis staklėse sėdėdavo, puiki audėja buvo, labai darbšti visą gyvenimą. Būtų dviese, pasikalbėtų apie viską.

Šiandien, kaip ir anksčiau, J. Trasykio mieliausias užsiėmimas ir paguoda – knygų skaitymas. Taip buvę nuo jaunumės. Baigęs šešias klases, labiausiai domėjosi istorija, tikrais įvykiais, mėgo apie tai kalbėtis, pasiginčyti.

Kad tokie yra J. Trasykio pomėgiai, susiję su istorija, žino ir aplinkiniai. Praėjusią vasarą Antašavoje lankėsi dvarininkų Antaševskių palikuonys iš Australijos. Atvažiavo jo pakalbinti, gal ką žinąs.

Kaipgi nežinos? Apie 1960 metus išlūžo Antašavos bažnyčios medinės grindys. Reikėjo paremontuoti, keli vietiniai vyrai to ėmėsi.

„Bažnyčioje po grindimis yra rūsys, buvom ten įlindę, atradom palaidojimo vietas, karstus. Mėtėsi nudaužta lenta su užrašais, buvo Jadvygos, Helenos, Viktorijos vardai, užrašyti metai, tiksliai neprisimenu, kokie, iš XVIII a. pabaigos. Vėliau tas įėjimas buvo užmūrytas“, – apie tai kaimo senbuvis ir papasakojo tolimiems svečiams.

Įdomiausi Jono pasiskaitymai yra „Kupiškėnų enciklopedija“, kaip nuotykių romanas. „Turiu ir tarybinę, vienas žmogus prasitarė, pasikeitus laikams, norįs sudeginti, paprašiau, kad man atiduotų. Kaip galima taip su knyga elgtis? Ten gi ir gerų, įdomių dalykų yra. Saugau knygas, vienas giminaitis buvo kunigas, paliko kai ką iš savo bibliotekos. Spaudą, laikraščius paskaitau, anūkas atveža, patinka „Kario“ žurnalas. Mėgstu skaityti apie tą laiką, kai mes gyvenom, tarsi patiriu pats viską iš naujo“, – sako J. Trasykis.
Ar greitai prabėgo aštuoni jo gyvenimo dešimtmečiai? „Labai greitai“, – šypsosi vienintelis iš Daršiškių kaimo senbuvių vyrų likęs J. Trasykis, kuriam šių metų rugpjūčio pradžioje sukaks 88 metai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų