Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

TAURO KALNŲ PAPĖDĖJE PASIŽVALGIUS

Alanijos fragmentas nuo uosto pusės.

„Svetur apsilankius“

Kiekviena šalis su savo kultūra, tradicijomis ir papročiais, po ją ilgiau ar trumpiau keliaujant, bendraujant su vietiniais ar atvykusiais iš kitų šalių gyventi žmonėmis, palieka neišdildomą įspūdį ir norą dar kartą sugrįžti atgal. Šį kartą tai bus Turkija ir jos kurortiniame mieste Alanijoje sutikti žmonės, matyti kalnų peizažai.

Aušrinė MERKYTĖ

Lietų pakeitė saulė

Laivas plukdo turistus pasižvalgyti prie uolos Alanijos pakrantėje.

Lietingą ir ūkanotą Lietuvą palikus, po maždaug trijų valandų kelionės lėktuvu turistų grupelė iš Kupiškio patenka į trisdešimties laipsnių šilumą Antalijos oro uoste. Pasitikęs gidas primena, kad atostogauti pats geriausias metas, naktimis temperatūra siekia 20–23 laipsnius šilumos, o dienomis termometro stulpelis šokteli iki trisdešimties.

Viduržemio jūros pakrantė nuo Alanijos viešbučio, kuriame apsistojome, iki maudynių vietos penkios minutės pėsčiomis. Nekantraujame šokti į saulėje raibuliuojančias bangas atsigaivinti. Saulei vis aukščiau kylant, pliaže greitai daugėja žmonių, pro šalį praplaukia laivai, plukdantys turistus pasižvalgyti po Alanijos pakrantes iš jūros. Laivų kapitonai, kaip įmanydami linksmina laivo keleivius, kviečia šokti ar išbandyti maudynes jūroje nusileidus iš laivo, pasakoja legendas apie buvusius piratus ir jų užkastus lobius.

Priplaukus žuvų maitinimo vietas, susirenka jų būriai įvairių formų ir spalvų. Tokių pat rūšių žuvų kaip jūroje atplaukia ir prie kranto, tik jos mažesnės ir vis taikosi nuo kojų ar rankų nurinkti rudus įdegio taškelius kutendamos plaukikus.
Įdienojus kasdien nuo Tauro kalnų kilo parasparniai. Po kurio laiko dalis parasparnininkų leisdavosi teisiai į pliažą. Po apvaliu parašiuto kupolu skriejo iš aukščiau į jūrą pasižvalgyti mėgstantys poilsiautojai, vandens motociklais pralėkdavo vietiniai ar juos valdantys poilsiautojai.

Kristina Hotko viešbučio registratūroje.

Atvyko ilsėtis ir pasiliko

Nuoširdi mergina Kristina Hotko, dirbanti viešbučio registratūroje, sutiko papasakoti apie save, miestą ir šalį.
Ji atvyko iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo. Iki to laiko su šeima aštuonerius metus į Alaniją skrisdavo tik ilsėtis. O kai Rusijos ekonomika ėmė trauktis, Kristina nusprendė persikelti čia gyventi, įsigijo dviejų kambarių ir virtuvės butą su dviem dideliais balkonais. Buto gyventojai gali naudotis baseinu, yra kultūrizmo centras. Prieš šešerius metus už butą mergina mokėjo 68 tūkst. eurų, jis yra šiek tiek už miesto, užsieniečių gyvenamame Mahu Tar rajone. Čia gyvena žmonės, atvykę ir iš Lietuvos, Latvijos. Kai kurie užsieniečiai šiame rajone perka butus ir atvažiuoja tik ilsėtis per šventes ar atostogas.

Alanijos gyventojai labai pasikeitę, jau mažai laikosi senųjų tradicijų, daug mišrių santuokų. Pats miestas vis labiau panašėja į Europos miestus. Kartu su užsieniečiais mieste gyvena apie 450 tūkstančių gyventojų. Jau žinoma, kad šiais metais į Alaniją turistų atvyko 6 milijonai, ir tai patys geriausi miesto metai. Pačioje Turkijoje šiemet poilsiautojų galėjo būti apie 80 milijonų.
Atvykusieji iš kitur, kaip ir Kristina, daugiausia dirba su turistais: pardavinėja nekilnojamąjį turtą, dirba ekskursijų vadovais, restoranuose, kavinėse, parduotuvėse ar kuria savo firmas. Įkurti verslą nėra labai brangu. Reikia penkių turkų, kad laiduotų ir kad tai būtų oficialiai įforminta.

Alanijos paplūdimys ankstyvą rytą.

Įsidarbinant viešbučio registratūroje svarbu mokėti turkų kalbą, kitos gali būti rusų, anglų. Turkų kalba yra gana sunki, mano pašnekovė ją išmoko tik po pusantrų metų mokymosi. Kuo daugiau moki kalbų, tuo geresnis atlyginimas mokamas viešbučiuose ir tai nepriklauso nuo viešbučio kategorijos. Vidutinis atlyginimas, lyras pavertus į dolerius, nuo 300 iki 1 500 per mėnesį, atsižvelgiant kokį darbą dirbi. Viešbutyje darbas sunkus daugiau psichologine prasme, nes su žmonėmis nelengva dirbti, bet pašnekovei tai patinka, nes yra lankstus darbo grafikas. Viešbutyje turistams šokami liaudies ir pilvo šokiai, pasirodo ugnies žonglierius.

Parduotuvės vadovas Farhad Badalzadė, dirbantis pagal kontraktą, atvykęs iš Azerbaidžano sostinės Baku, vadovauja gaminių iš odos parduotuvei Alanijoje, šalia turgaus „Čiuma bazar“. Parduotuvės savininkas yra vietinis turkas. Parduotuvėje Farhad dirba nuo gegužės iki spalio pabaigos. Žiemą grįžta į Baku pas šeimą. Vyras vaišindamas turkiška rožių arbata pasakojo apie prekybos ypatumus, gyrė odos kokybę, iš kurios gaminiai pasiūti ir apdirbti lazeriu, gaminami Stambule. Odos žaliavą atsiveža ir iš Graikijos, Australijos, ėriuko odą naudoja tik vietinę. Turkijos odinių drabužių pramonė importuoja kailius iš Kazachstano, Azerbaidžano, Turkmenistano ir juos atitinkamai paruošę siuva drabužius. Pasakodamas apie apdirbimo ir gamybos ypatumus, nepamiršo siūlyti ir turimoje parduotuvėje buvusių prekių. Atnešęs keletą modelių odinių striukių, siūlė pirkti vieną už 640 eurų, kol buvo nusiderėta iki 270 eurų.

Geros kokybės vasarinius ir rudeninius batus, baigiantis sezonui, galima nusipirkti už 15–20 eurų, prieš tai išklausius pasiūlymus pirkti už 25 ar 35 eurus. Naujus drabužėlius vaikams ir paaugliams galima išsirinkti nuo 1 iki 12 eurų, atsižvelgiant į tai, kaip sekasi nusiderėti.

Kelionių agentūros darbuotojas Miusa Ali Bidastiurk.
Autorės nuotraukos

Agentūra, sulaukusi lietuvių dėmesio

Netikėtai, ieškodama kelionių agentūros, kur būtų galima užsisakyti kelionę po Alaniją, sutikau Miusa Ali Bidastiurk, pasidomėjusį, iš kur esu. Išgirdęs atsakymą, kad iš Lietuvos, pasidžiaugė, kad maždaug prieš aštuonerius metus jis pasakojo apie darbą turistams iš Lietuvos. Minėjo Klaipėdos miestą, sakė, kad buvo išspausdintas straipsnis. Vyras džiaugėsi gavęs dovanų tušinuką ir Kupiškio žemėlapį, klausinėjo, kaip taisyklingai tarti Kupiškio vardą. Teiravosi, ar ta mėlyna juosta šalia Kupiškio yra ežeras. Mielai papasakojo apie šeimą, kad turi du vaikus, kurie lanko valstybinę mokyklą, nes privačios yra mokamos.

Miusa kartu su trimis kolegomis dirba per vasaros sezoną nuo 9 valandos ryto iki 23 valandos nakties. Yra samdomas darbuotojas, gimęs ir užaugęs Alanijoje. Ką uždirba vasarą, su šeima pragyvenimui užtenka ir žiemą.

Pas jį ateina užsisakyti kelionių atvykę žmonės iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, bet daugiausia turistų sulaukia iš Rusijos.

Mieste ir kalnų slėniuose

Jaunavedžiams atnešti vainikai.

Vaikščiojant po Alaniją, teko stebėti turkiškas vestuves. Šalia pastato, kuriame vyko vestuvių pokylis, buvo sustatyti dideli vainikai su jaunavedžių vardais ir pavardėmis. Jei nežinotum, kokios tradicijos ir kam vainikai skirti, pagalvotum, kad patekai į laidotuves, kaip pas mus. Turkijoje, atvirkščiai, jaunavedžiams, gimus vaikui nešami vainikai. Jei miršta žmogus, laidojamas tą pačią dieną, jei vakare – kitą dieną, ir nenešama jokių gėlių. Už karstą sumoka valstybė ir jis visiems vienodas. Paminklą taip pat pastato valstybė. Turkai, palaidojus žmogų, nelanko jo kapo.

Keliaujant kalnų papėdėse į akis krito didžiuliai šiltnamiai su juose auginamais raudonuojančiais pomidorais, kituose – dar žaliais. Vietiniai ūkininkai nuiminėjo kopūstų derlių, buvo pats darbymetis granatų laukuose. Šių vaisių didžiuliai kalnai buvo sukrauti kaimelių pakelėse, jais buvo prekiaujama, kiti vežami į turgus miestuose ar perdirbti. Už didžiulį daugiau kaip kilogramo granato vaisių iš turistų prašė euro, dar pridėjo dovanų ir ne ką mažesnį. Matėme pasodintas dar nežydinčias bulves, kitokių daržovių plotelius laukuose tarp kalnų. Keletoje vietų stoviniavo karvės, aptvertos metalinėmis tvoromis ir šeriamos atvežtiniu pašaru.

Alanijos turguje ir netoli paplūdimio buvo galima įsigyti šviežių braškių, tačiau jų kaina skyrėsi. Jei netoli turistų lankomos vietos, už šiek tiek mažiau nei kilogramą braškių prašė 3 eurų, turguje 1 kilogramą atsvėrė, reikėjo sumokėti taip pat 3 eurus, bet braškės buvo skanesnės ir jų buvo daugiau.

Kupranugaris su skrybėlaite.

Meilė gyvūnams

Kas dieną, einant prie jūros, mus pasitikdavo ir grįžtant palydėdavo kupranugaris bei jo šeimininkas, laukiantis lankytojų gatvėje šalia paplūdimio.

Kai nebūdavo užsakymų, jo šeimininkas gerdavo arbatą kavinukėje šalia, o kupranugaris ilsėdavosi netoliese ant kilimėlio, patiesto po pilvu, kad gyvūnui būtų minkščiau. Matėme ir gatve vedamą dykumų laivą su uždėta skrybėlaite ant galvos.
Turkijoje savitas požiūris ir į gyvūnus, gyvenančius taip, kaip jiems norisi.

Didžiuliai ir stambūs apie pusę metro aukščio šunys, pasitinkantys turistus, saugo autobusus ar meiliai glaustosi, žaidžia su keliautojais, tačiau užtenka tik pravažiuoti mažai mašinai, visi būriu puola link jos ir ima loti. Tokie, kaip mūsų visur sutinkami, penki šeši šunys kalnuose saugo avių ir ožkų bandas nuo vilkų ir juos nugali.

Viešbučių kiemeliuose ir pirmuose aukštuose prie registratūros daug kur galima pamatyti po keletą įvairaus plauko kačių. Murklės eina kur nori, ilsisi kada nori ir kur nori, o viešbučių darbuotojai jas perneša į kitą vietą, jei jos nenori pasitraukti nuo tako. Katės kaip ir šunys maitinamos, joms duodama atsigerti. Gyvūnai yra paskiepyti, neįtikėtinai ramūs, tingūs ir draugiški.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų