Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KEIČIAS IR TARMA

„Tarmas mokyklyta“

Palmira KERŠULYTĖ

Lakia matai, keičias dropanos, apsiavimas, daiktai, valgymai, ir žodžiai seniejė ažsimiršta. Gol tik vyresniejė kupiškėnai žino, kas yr ramtatikas, ašmenina, vėnuogala, tursomėgys ir kt.

Ir šiokart vėl padas Klementinos Vosylytas „Kupiškėnų žodynas“.

Ašmenina (kampuotu smaigaliu adata kailiams siūti): ba ašmeninas kailinių nepasiūsi.

Atosprąstys (prietaisas audžiamam audeklui ištempti): ba atosprųsčio milo nenuausi, nutrauksi ir skietų išvars, par tris kėtrius pirštus nuaudi, pakėlai ir vėl pristatai atosprųstį.

Milas (storas veltas vilnonis audeklas): milas vėnų vilnų, nesidada nė bovalna (medvilnė), nė linas.

Kiaula (mediniai rėmai mūryti krosnies vidui): suremia, iš mėdžio padoro ir plukia aplink šitų kiaulį molį, išdžiūsta, tadu ištraukia.

Ožys (rąstas su kojomis linams pritvirtinti šukuojant galvenas): rytais prisiriša prė ožio brūzgalio, su šukom nutraukia linų galvalas; pašalaj ožys (suolas) rugiom blokšt stovi.

Ramtatikas (languotas drobinis audeklas): pinkius šūvius atšauni boltus ir pinkius juodus, tai bus viena klėmkėla juoda, kita balta, klėmkuotas (languotas), tai ažtai ramtatikas.

Anderia (šiaudinė kraitelė grūdams, miltams pilti): aik, atnėšk su undarali avižų arkliom.

Daug yr ir valgymų, katrų nebadorom, tai ir jų vardai prapuolo.

Poplakalas, paplakonė (avižinių miltų košė, valgoma su bulvėmis; degtienė): pėnan įplaki miltų, išrūgsta, toki balta ėsti tyrala, ar su bulbom volgom, paplakoni vadindavo.

Putelys, smatonykas (iš avižienių miltų ir rūgštaus pieno pagamintas valgis, valgomas su bulvėmis per gavėnią): rūgusian pieni smetonyko padarai, su bulbom skanu; unksčiau ne smatona, o pastijonka sakydavo.

Vėnuogala (akloji žarna, į šią žarną prikimšta mėsa, stora dešra): vėnuogala dėt vėdarom (kruopų ar bulvių dešrom); sudėjau skilundį ir vėnuogalį prikišiau, tai pūslalas dadu.

Jaunesni kupiškėnai gol nebar girdėjį ir šitų žodžių:

armo (ariama žemė, dirva), armojus, ormenija (arimo laikas): vėjas pučia, armojų voro;

augmo (atžala, ūglis): palijo lietus, akacijų augmeniukai ir lipa aukštyn;

atotursys, tursomėgys (trumpas pogulis prieš temstant): kas povakariu aina, soko, ot tursomėgio nugulajau;

malstuvas (melstuvės – piemenų vaišės per Sekmines, šeimininkės dovanos melstuvininkams): par Sekminas zekiokai, nu piemenys apiriša unt ragų karvėm visokių ti žolių, nupina vainikus, kė atogena vakari, pasijema kerbeliukus ar ti tarbalas, aina par kiemus, tai toj dėk; malstuvių kų surenka, visi piemanas sudada ir boliavoja;

prokabarkštis ar prokabokštis (dingstis, proga): prokabarkštis yra ir kvit, baigta (soko, kė gauna išgėrt);

slistis ar šlistis (darymas ko nors tik tariamai, dėl akių, ne iš tikrųjų): dabar tai piršlys dėl šlystės, kėp sanobiniai soko, dėl parodos.

Ir savus kupiškėniškus žodžius – starkus, viralai, bazdas pokeita bendrinas kalbos žodžiai gandras, daržovės, alyva. Mainos laikai, ko gi čia norėt.

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
3 Komentarai

3 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-12-30 at 15:41

    Gal kiek ne į temą,bet mane labai stebindavo puikus a.a. Vytauto Šerėno ( gimė 1959 m. Antagavės kaime netoli Ignalinos) gimtosios rytų aukštaičių vilniškių tarmės mokėjimas.Manau,ir lietuvių kalbos tarmių tyrėjai prarado progą užrašyti daugiau V.Šerėno tarmiškų pasakojimų. Ignalinos apylinkių tarmė išsiskiria kupiškėnų ir anykštėnų tarmėms būdingu rotininkavimu,nors nuo kupiškėnų ir anykštėnų tarmių ją atskiria uteniškių tarmė,neturinti rotininkavimo.

  2. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-12-30 at 14:54

    Tarmė keičiasi-anskčiau sakydavo volgymai (patrovos),o ne valgymai,sudajau,o ne sudėjau,korvam,o ne karvėm.

    • Balbiesas (90.131.34.37)

      2020-01-11 at 01:05

      Už volgymai tau kalbesaugininkai naudos duos 🙂

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų