Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

STRAČNIAI, KUR FILMUOTOS KUPIŠKĖNIŠKOS VESĖLIOS

Asfaltuotu keliu į Stračnius.

Stračniai – kaimas Subačiaus seniūnijoje, 2 kilometrai į vakarus nuo Subačiaus miesto, prie Vašuokos ir Viešintos upių. Labiausiai šio kaimo pavadinimas žinomas dėl čia įkurtų Subačiaus parapijos kapinių.

2011 metais Stračniuose gyveno 8 žmonės. Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 34 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Jei norite pamatyti, kaip atrodė senovinis gatvinis Lietuvos kaimas, užsukite į Stračnius. Čia tikrai pajusite senovės dvelksmą. Neatsitiktinai čia 1970 metais filmuotos kai kurios televizijos filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ scenos. Sodybos išsidėsčiusios abipus kelio. Dauguma jų senutėlės, pajuodusių rąstų. Tiesa, šiandien jau pamargintos keliais gelsvai dažytais trobesiais. Deja, vėlyvą rudenį čia atvažiavę daugelyje sodybų nesutiksite nė gyvos dvasios. Senajame kaime nuolat gyvena vos kelios šeimos. Dar kelios gyvybingos sodybos yra šio kaimo vienkiemiuose. Kiti kiemai atgyja vasarą, kai suvažiuoja seniau čia gyvenusių stračniečių palikuonys ar jų būstus įsigiję kiti žmonės.

Susirašinėjo su Alfonsu Svarinsku

Stračnių gyventoja Laima Vingilienė (Morkūnaitė) į Stračnius atitekėjo.

Pirmiausia pasikalbėjome su Laima Vingiliene (Morkūnaite), daug metų gyvenančia Stračniuose. Moteris gimusi Mažeikiuose. Mat jos tėvas Juozapas ten mokytojavo, kai metė kunigų seminariją. Senelis iš mamos Jadvygos pusės buvo mokyklos direktorius.

„Mano tėvas kilęs iš Tiltagalių. O jo tėvas Antanas Morkūnas buvo stambus Tiltagalių ūkininkas. Jis buvo labai nepatenkintas, kad sūnus netapo kunigu. Iš Mažeikių jau su šeima sugrįžusiam nepaklusniam sūnui jis visgi parūpino Budrionių kaime, netoli senojo Subačiaus, 17 hektarų žemės. Juozapas tapo to kaimo seniūnu.

Mano tėvų šeimoje augo penki vaikai – 4 sūnūs ir aš, vienintelė dukra. Gyvenome pamiškėje.

Neramiais pokario laikais tėvas buvo apkaltintas ryšiais su miško broliais ir 1944 metais ištremtas į Sibirą kaip politinis kalinys. Ten mirė. Kai tėvą ištrėmė, jaunylis brolis dar nė metukų neturėjo. Tėvui teko kalėti su kunigu Alfonsu Svarinsku. Jis mirusį tėvą laidojo. Vėliau dar ilgai su šiuo dvasininku susirašinėjome.

Mano mama Jadvyga, kol vaikai buvo maži, triūsė namuose, o vėliau dirbo kolūkyje buhaltere.

Su būsimu vyru Adolfu Vingiliu susipažinome vienoje gegužinėje. Tie jaunimo pasilinksminimai vykdavo Budrionyse, Čečeliuose ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Vingiliai į Stračnius buvo atsikraustę nuo Troškūnų. Susituokę apsigyvenome čia, vyro tėvų namuose. Uošvis jau buvo miręs. Gyvenome kartu su vyro mama. Džiaugėmės stogą virš galvos turėdami. Patiko man apsigyventi netoli nuo tų vietų, kur užaugau. Budrionyse tėviškės nebėra.

Aš net keturiasdešimt metų dirbau kolūkyje melžėja, o vyras buvo statybininkas. Kai buvau jaunesnė, mėgdavau grybauti. Dabar man jau 88 metai. Po mišką nebevaikštinėju.

Susilaukėme keturių vaikų. Audronė ir Saulius gyvena Vilniuje, dvyniai Ričardas ir Rita liko šiame krašte. Gyvenu kartu su Ritos, dabar ji Simanavičienė, šeima. Dukra mokytojauja Subačiaus gimnazijoje. Sūnus Ričardas įsikūręs Subačiaus mieste“, – pasakojo apie save ir šeimą moteris.

Ji apgailestavo, kad Stračniai labai ištuštėję. Senieji gyventojai mirę, o jų vaikai į gimtas vietas nebesugrįžo. Tuščias stovi buvęs Valės Dulytės namas, kur filmuotos kupiškėniškos vesėlios. Pamenanti, kad šių namų paveldėtojai neleido ten pritvirtinti atminimo lentelės su užrašu, kad čia filmuota. Ta lenta pritvirtinta arčiau gatvės ant kitos sodybos klėties sienos.
Pasak L. Vingilienės, kaimynystėje stovi tušti ir buvę Kalvelių namai. Bet juos prižiūri sūnus. Dažnai iš Panevėžio pavasaroti atvažiuoja.

Kaime dar gyvena Žiaunienė, Lisauskai, Indriulis, Elzytė, pavardės nebepamena. Galėtų čia įsikurti daugiau žmonių. Stračniai nėra kažkoks užkampis. Netoli vasarotojų pamėgta maudykla buvusiame žvyryne. Čia pat už gero kilometro Subačiaus miestas. Ten šio kaimo žmonės tvarkydavo ir tebetvarko daugelį reikalų. Kaime nuolat kažkas juda. Bent į čia įkurtas parapijos kapines kasdien žmonės užsuka.

Džiaugiasi gerais kaimynais

Danguolė Žiaunienė Stračniuose gyvena trisdešimt penkerius metus.
Autorės nuotraukos

Stračniuose tądien pavyko namuose rasti dar vieną šio kaimo gyventoją Danguolę Žiaunienę. Buvusią Jono Pečkaus sodybą jai nupirko tėvas. Po vestuvių čia atsikraustė gyventi 1984 metais. Yra gimusi Kupiškyje, užaugusi Šepetoje.

„Iš šių kraštų, iš Butrimų kaimo, buvo kilęs mano vyras Jonas Žiaunys. Mirė prieš dvidešimt dvejus metus. Vyras dirbo „Šviesos“ kolūkyje traktorininku, fermoje gyvulių šėriku. Aš auginau vaikus, vėliau teko padirbėti kolūkio šiltnamiuose, valytoja kiaulidėje.

Turiu šešis vaikus. Keturi įsikūrę Anglijoje. Vienas sūnus gyvena su manimi, o jaunylė dukra mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Jau yra ir trys anūkai Skaistė, Deividas ir Kamilė.

Ramu Stračniuose gyventi. Turiu labai gerus kaimynus, su kuriais sueiname, kurie man padeda. Tai – Laima Vingilienė, Rita ir Alfredas Simanavičiai. Rita mokytoja. Ji man vis pasiūlo kartu nuvažiuoti į kokį koncertą ar kitokį renginį.

Dar viena kaimynė nuolat atvažiuoja į buvusią tėvų Grubinskų sodybą, ją prižiūri. Kitoje kelio pusėje yra buvusi Stašių sodyba, kurią tvarko jų sūnūs Gintaras ir Virginijus. Jų sesuo Linutė mirusi.

Anksčiau kaimynystėje gyveno Laima Šimonienė. Su ja iki šiol palaikau ryšius.

Kiekvienam žmogui, manau, labai svarbu turėti gerų kaimynų ir draugų, žinoti, kad ištikus bėdai, bus į ką atsiremti“, – kalbėjo moteris.

Pakalbintas Danguolės sūnus Marius ir dukra Martyna pritarė mamai, kad Stračniai nėra užkampis. Labai gerai, kad čia jau galima važinėti asfaltuotu keliu. Smagu vasarą būna nusimaudyti buvusiame žvyryne. Visgi Martyna buvo atvira ir sakė, kad šiandien kaime tikrai nenorėtų gyventi. Nėra jaunimo ir veiklos, nors Subačius ir netoli. Ji pritarė minčiai, kad jaunai šeimai su mažais vaikais jų kaimo rami aplinka, grynas oras, nesunkiai pasiekiamas darželis ir mokykla Subačiuje būtų tinkama vieta įsikurti.

Čia gyveno kelios Stašių kartos. Ši tradicija tęsiama ir šiandien.

Atsidavęs proseneliams ir Lietuvai

Iš Stračnių kaimo pro kapines, kirtę geležinkelio pervažą, patraukėme per miškelį ieškoti Algirdo Stašio vienkiemio. Netrukus privažiavome namą su erdviu kiemu, kuriame plazdėjo istorinė Lietuvos vėliava.

A. Stašys papasakojo, kad šios sodybos įkūrėjas yra jo prosenelis Jonas Stašys. Jis turėjo 60 hektarų žemės. Jo valdose, netoli šeimos namo, buvo pastatyta 16 poilsio namelių. Čia prieškario metais buvo populiari žydų vasaros poilsiavietė. Atvažiuodavo sergantys plaučių ligomis pakvėpuoti pušyno oru arba ir šiaip poilsiautojai. Šią vietą Stračnių miške vietiniai vadindavo Stašių pušynėliu. Algirdas parodė dar kai kur išlikusias tų namelių pamatų liekanas. Pasak jo, 1940 metais tie nameliai buvo nugriauti. Jų mediena panaudota kurui.

Algirdas ir Virginija Stašiai kartu beveik nuo mokyklos suolo.

„Prosenelis ne tik nuomojo žydams poilsio namelius, bet ir ūkininkavo, turėjo kalkių degyklą. Kalkes parduodavo žydams statyboms. Prekiavo daugiausia su jais. Buvo labai verslus. Mirė 1944 metais.

Prosenelio Jono šeimoje augo keturi vaikai – Leonas, Boleslovas, Povilas ir Bronislava. Leonas jaunas mirė nuo džiovos. Boleslovas 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams nusišovė.“

„Jis buvo mokslus baigęs Peterburge, matęs 1917 metų revoliucijos Rusijoje baisumus. Bandė aplinkiniams aiškinti, kad iš naujos valdžios nieko gero nereikia tikėtis. Aplinkiniai nelabai jo klausė. Matyt, psichologiškai neištvėrė tokios atmosferos. Bronislava gyveno Panevėžyje, dirbo vaistinėje. Ji rėmė pokario metais partizanus medikamentais. Dingo be žinios. Iki šiol jos likimo artimieji nežino.

Povilas, mano senelis, buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris (1918–1923). Povilo žmona, mano močiutė Ulijona Stašienė (Ribokaitė), kilusi nuo Raguvėlės, iš Nibragalio kaimo. Seneliai turėjo du sūnus Zigmantą ir Petrą. Petras mano tėvas.

Memorialinė lenta proseneliui, sodybos įkūrėjui.

Karo metais čia buvo lazaretas (karo ligoninė). Geležinkeliu atveždavo sovietinės armijos sužeistus karius gydyti. Senelio šeimos į Sibirą neišvežė dėl to, kad Antrajam pasauliniam karui baigiantis sudegus namui jie liko nuogi basi. Dėl to gaisro buvo kaltas rusas karininkas, būdamas girtas jis pradėjo namo viduje šaudyti ir sukėlė gaisrą. Sudegus namui, šeima persikraustė gyventi į klėtį“, – pasakojo pašnekovas.

Algirdo dėdė Zigmantas buvo nevedęs. Visą laiką gyveno šioje sodyboje. Jis net 45 metus dirbo Subačiaus ūkinių prekių parduotuvėje pardavėju.

Zigmanto brolis Petras buvo baigęs gimnaziją, sportavo. Įsižiūrėjo geležinkelio stoties viršininko Mateikos vienturtę dukterį Leonorą. Jiedu kartu mokėsi gimnazijoje. Susituokę trumpai gyveno Subačiuje. Ten ir atėjo į pasaulį vienintelis jų vaikas Algirdas.

„Netrukus mano senelį Mateiką perkėlė vadovauti geležinkelio stočiai Kuršėnuose. Tėvas buvo pašauktas į 16-ąją lietuviškąją diviziją privalomos tarnybos. Mano mama su kūdikiu patraukė į Kuršėnus pas savo tėvus.

Kuršėnuose traukinys nestodavo. Buvo susitarta, kad čia traukinio mašinistas pristabdys, kad mano mama galėtų iššokti. Aš buvau iš traukinio išmestas per langą. Mane sėkmingai sugavo senelis“, – pasakojo savo giminės ir savo šeimos istoriją Algirdas.

Stračniuose galima pajusti senojo Lietuvos gatvinio kaimo atmosferą.

Taip jis ir užaugo Kuršėnuose. Ten baigė vidurinę mokyklą. Mokėsi tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pedagogikos fakultete, įgijo pradinio ugdymo ir muzikos mokytojo specialybę. Baigęs studijas net 28 metus dirbo pedagoginį darbą Žemaitijoje. Pirmas paskyrimas buvo į vieną Kretingos rajono mokyklą, kur ėjo jos direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Į Stračnius, į šią sodybą, Algirdas grįžo prieš dešimt metų. Gimtinė, kur savo šaknis buvo įleidusios kelios Stašių kartos (pirmas žinomas Antanas Stašys šiame kaime gyveno nuo 1772 metų, yra duomenų, kad Stašiai čia pasirodė apie 1707 metus) labai traukė. Čia Algirdas yra atsiėmęs nuosavybę, turi miško ūkininko statusą. Sodina, atsodina mišką ir užsiima kita miško veikla, medienos ruoša. Įveisė Lietuvos 100-mečiui ir seneliui Povilui, Lietuvos kariuomenės savanoriui, dedikuotą ąžuolyną.
„Dėdė Zigmantas šeimos neturėjo. Jam mirus sodyboje gyveno giminaičiai. Palikta tuščia ji niekada nebuvo. Tikiuosi, kad čia šaknis giliai įleis ir mano sūnus Andrius. Jis čia gyvena, bet šiuo metu yra išvykęs padirbėti į užsienį. Manau, kad emigracija yra Lietuvos tragedija. Mano dukra Jurgita gyvena Anglijoje. Esu penkių anūkų senelis ir vieno proanūkio prosenelis“, – pasakojo pašnekovas.

Rezistencijos dalyvių laidojimo vieta Stračnių kapinėse saugoma valstybės.

Bevaikštinėdami po kiemą sušalome. Algirdas pakvietė į vidų sušilti. Čia šnektelėjome ir su jo žmona Virginija Stašiene, kuri buvo atvažiavusi iš Kuršėnų aplankyti vyro. Moteris yra maisto pramonės technologė. Daug metų vadovavo mokyklų valgykloms. Šiuo metu dirba Pavenčių vaikų globos namuose. Planuoja baigti darbinę karjerą ir netrukus persikelti pas vyrą į Stračnius. Virginija kuršėniškė, bet Algirdo gimtoji Aukštaitija jai irgi neblogai pažįstama ir miela.

Jų santuoka jau įpusėjo penktą dešimtį. Susituokė abu labai jauni 18–19 metų turėdami. Gal jiems bus lemta sulaukti ir auksinių vestuvių.

Dar reikia pridurti, kad Algirdas eina senelio Povilo pėdomis. Yra savanoris, 1990 metais davęs priesaiką Lietuvai, šaulys.

Atminties kodas

Senoji Stračnių kapinių koplyčia.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad seniausia kaimo istorija nėra aiški. Upytės karališkojo valsčiaus inventorius mini, kad 1556 metais šioje vietoje buvo Žvabonių kaimas, priklausęs Palėvenės vaitijai.

Atrodo, kad per XVII a. karus ir marus senasis Žvabonių kaimas išmirė ar kitaip sunyko, užaugo mišku. Kai čia vėl buvo apgyvendinti valstiečiai, kaimas jau vadinosi Stračniais. Nuo 1697 metų kaimas minimas Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų knygose. Priklausė Subačiaus seniūnijai.

1873 metais pro Stračnius nutiesta Liepojos–Romnų geležinkelio atšaka. 1903 metais čia gyveno 63 žmonės. 1909 metais laikraščiai „Kurjer litewski“ ir „Viltis“ išreklamavo Stračnius kaip labai tinkamą vietą vasarotojams gyventi ir taisyti sveikatai, nes čia pat esąs miškas, upeliai, geležinkelio stotis, paštas. Be to, čia viskas pigu. Gyventojai kalba lietuviškai, bet moka ir lenkiškai. Kaimo gyventojai turi paruošę vasarotojams kambarių, o ūkininkas Stašys net dvejus namus. Tinka poilsiauti ir kunigams, nes yra koplyčia.

1909 metais matininkas Vytautas Vytortas kaimą išdalijo į vienkiemius. Bendrai nuosavybei palikti kapai ir 1,05 deš. sklypas. Didžiausi buvo Jono Stašio (48,27 deš.), Jono Lukšės (29,49 deš.), Jono Katiliaučiūno (28,12 deš.) ūkiai.

Stračnių kaimo gyventojų žemes kerta geležinkelis.

1942 metais kaime buvo Tomo Lukšės, Vlado Tamkevičiaus, Jono Vingilio, Juozo Stašio, Barboros Dulienės, Jono Pečkaus, Onos Červonikienės, Tomo Dulios, Antano Dulios, Teofilio Katilevičiaus, Povilo Stašio, Jurgio Zurbos, Onos Žąsinienės, Andriaus Kropo, Onos Palšiūnienės, Kosto Taločkos, Aniceto Dulios, Vinco Mackevičiaus, Leono Dambrausko, Elzės Gražytės, Antano Katilevičiaus, Broniaus Krisiūno, Antano Ivanausko, Vlado Katilevičiaus, Povilo Kolalio, Onos Minkevičienės namų ūkiai. Iš viso 91 gyventojas. 1943 metais per pusę buvo padalytas sklypas Nr. 7 (Tomui Lukšei ir Dominykui Šimoniui).

Po išskirstymo į vienkiemius kaimas visgi išsaugojo ir senojo gatvinio kaimo bruožų. 1970 metais čia filmuotos kai kurios Lietuvos televizijos filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ scenos.

Prie kaimo yra didžiausios Subačiaus parapijos kapinės. Jose stovi 1821 metais statyta Šv. Povilo koplyčia. Kapinėse yra memorialas subatėnų partizanams, ant kurio įrašytos kovotojų pavardės.

Iš Stračnių kilę kariškiai Povilas Juzulėnas, Alfonsas Navikas.

1935 metais užrašyti tokie vietovardžiai: Apydėmė, Bitiškis, Bubinas, Karkla, Kirdiškės, Margės, Molynės, Narvidiškiai, Žydvietė (ariamoji žemė), Dubabaliai, Dvaro lanka, Kovynė, Kučinskabalė, Rudkosė (pievos), Kaziabala (durpynas) ir kt.

Reklama
4 Komentarai

4 komentarai

  1. Augustas (188.69.212.44)

    2019-12-29 at 21:49

    Kur Subočiaus gotvės pločios- brukais brukavotos…

  2. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-12-22 at 13:35

    Manau,gryna kupiškėniška tarme būtų „No Subočiaus kėlnas pločiosmargoita.“ Iš vakarų kupiškėnišką tarme spaudžia panevėžiškių,o iš rytų-uteniškių tarmės (žemelė-žemala-žemela, buvo-buva,sakydavo-sakydava,žolė-žola-žala). O visas tarmes smarkiai veikia bendrinė lietuvių kalba.

  3. Irena (84.15.181.87)

    2019-12-21 at 10:50

    Netiesa.Sakydavo:“Nuo subočiaus kėlnės pločiosmergoitė (mergaitė).Pastaruoju metu čia panevėžiškių tarmės didesnė įtaka,viskas susimaišė

  4. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-12-20 at 11:17

    Jei neklystu, Subačiuje ir aplink jį buvo kalbama nebe gryna kupiškėniška,bet tarme, stipriai paveikta panevėžietiškos tarmės.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų