Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

Į ŽVĖRIŲ KAIMĄ RUDENĖJANČIAIS LAUKAIS

Bronislava Valiukienė prie savo namų.
Autorės nuotraukos

Žvėriai – Noriūnų seniūnijos, Palėvenės parapijos kaimas, prigludęs prie Noriūnų, šalia Didžiagrašių ir Buivėnų. Nuo Kupiškio iki čia yra 5 kilometrai į pietvakarius.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Žvėrių kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 30 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Iš gyvenimo patirties

Važinėti po Žvėrių kaimą pasitaikė neįprastai šilta ir saulėta spalio pabaigos diena. Nuotaiką kėlė ne tik oras, bet ir graži vietovė, ir gerai imitusių galvijų banda. Romantiškai nuteikė buvusio palivarko, statyto iš akmenų, griuvėsiai, meniškas kaltinis 1888 metų kryžius, rymantis šabakštyne priešais baigiančią sugriūti seną prieškario ūkininkų Puronų trobą.
Šiame kaimo gale pasibeldėme į Bronislavos Valiukienės duris. Prieš tai sutikti žmonės patarė būtent pas šią Žvėrių kaimo gyventoją užsukti. Mat ji nuo seno čia gyvenanti.

Pokalbio pradžioje Bronislava patvirtino, kad apie penkiasdešimt metų Žvėriuose prabėgo, bet paneigė, kad yra iš čia kilusi. Moters tikroji gimtinė yra Klingų kaimas netoli Salamiesčio. Tik ten neilgai gyventa. Su mama, dviem sesutėmis ir broliu persikėlė į Pabūdžių kaimą. Čia ir prabėgo jos vaikystė ir ankstyvoji jaunystė.

„Gyvenime teko patirti daug vargo. Mano tėvelis Juozas Januška buvo Vabalninko viršaitis. Kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, tėvelį sušaudė. Prieš tai vieną kartą leido jam su žmona ir vaikais daboklėje pasimatyti, atsisveikinti. Kur tėvelio egzekucijos vieta buvo, nežinia. Gal kur miške su kitais raudoniesiems neįtikusiais žmonėmis jį sušaudė. Jo kapo iki šiol surasti nepavyko.

Našlei mamai su pulkeliu vaikų buvo sunku verstis. Kai kada ir badas žvelgė į akis. Vėliau šiaip ne taip ant kojų atsistojome. Dirbti pradėjau kolūkio karvių melžėja būdama nepilnametė, darbadienius septynerius metus rašė mamos vardu, kol sulaukiau aštuoniolikos“, – sunkius gyvenimo metus prisiminė pašnekovė.

Ištekėjusi Bronislava su vyru Povilu Valiuku, Antrojo pasaulinio karo dalyviu, apsigyveno Zabelynės kaime (Noriūnų seniūnija). Bronislava tuo metu darbavosi kolūkio laukininkystės brigadoje, o jos vyras Rudiliuose prižiūrėjo arklius. Čia vyro gimtasis kraštas. Jis buvo kilęs iš netolimo Akmenių kaimo.

Bronislava Valiukienė vaidino jaunąją.

„Tuometinis Byčių kolūkio pirmininkas Šaka ieškojo darbininkų kolūkio fermai Žvėrių kaime. Tuo tikslu netoliese buvo pastatytas standartinis namukas. Galimybė įsikurti sodyboje mus ir suviliojo. Pradėjome dirbti. Aš iš pradžių melžiau kolūkio karves, o vyras dirbo penimų galvijų fermoje. Jo koja buvo kare sužalota. Darbas arti namų buvo privalumas.

Susilaukėme trijų sūnų ir dukros. Vytautas ir Saulius gyvena Byčiuose, Algirdas – Puponyse, o Laima įsikūrusi Noriūnuose. Neblogas šiandien gyvenimas. Antai vienas sūnus padėjo aptvarkyti namą ir įvesti vandentiekį. Dabar turiu ir šaltą, ir karštą vandenį, visus kitus patogumus.

Vieniša nesijaučiu, nes aplanko vaikai, anūkai. Turiu penkis anūkus ir vieną proanūkį. Visgi bendraamžių draugių nebėra. Buvo Genutė Vaitonienė, geriausia mano draugė, gyvenusi kitame Žvėrių kaimo gale, bet pasimirė. Likau aš seniausia kaimo gyventoja. Gyvenu netoli fermos. Stebiu aplink judančius, krutančius žmones. Jie eidami pro šalį, kai būnu kieme, užkalbina. Visgi gražiausi mano gyvenimo metai buvo, kai priklausiau veiklių žmonių klubui „Seklytėlė“, kuri glaudėsi prie Noriūnų laisvalaikio centro ir kuriai vadovavo Daiva Bubulienė, ir kai eidavau šeimininkauti baliuose“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovė.

Ji prisiminė ir linksmą nutikimą, susijusį su kaimo pavadinimu. Taksi vairuotojui, vežusiam ją iš miesto, pasakiusi, kad sustoti reikės prie Žvėrių fermos. Šis ne tik sustojo, kur jai reikėjo, bet jau buvo pasirengęs eiti į fermą pasižiūrėti, kokie žvėrys ten laikomi. Buvo juoko, kai paaiškėjo, kad toje fermoje jokių žvėrių nėra, tik galvijai.

Žvaigždžių valanda

Bronislava džiaugėsi, kad su „Sėklytėle“ ir Palangą pamačiusi. Geras buvo kolektyvas. Rengdavo vaidinimus ne tik noriūniečiams. Vėliau jų teatras pasivadino „Dvarėliu“. Juos kviesdavo ir į kitų rajonų renginius. Savo aštuoniasdešimtmetį, kurį jai suruošė vaikai, moteris irgi šventė su savo kolektyvo nariais. Linksma buvo. Vis dėlto po šio jubiliejaus Bronė atšaukė visas savo vaidybas. Ją pakeitė dukra, kuri iki šiol vaidina Noriūnų laisvalaikio salės mėgėjų teatre „Dvarėlis“, kuriam šiuo metu vadovauja Violeta Laucienė. Čia vaidina ir jos proanūkis. Moteris dabar irgi stengiasi pamatyti jų vaidinimus. Pasak jos, ne kiekvienas žmogus gali lipti ant scenos ir vaidinti. Reikia tam iš prigimties turėti gyslelę. Ji tą savo sugebėjimą atrado tik sulaukusi vyresnio amžiaus, kai užaugo vaikai ir sumažėjo šeimos rūpesčių.

„Juokais mane aplinkiniai buvo praminę Noriūnų žvaigžde, kai laikraštyje atsidūrė kelios mano nuotraukos iš vaidintų intermedijų. Dabar beliko tik rožinis. Priklausau Gyvojo rožinio grupei. Su šiais bendraminčiais esu aplankiusi ne vieną šventovę, įdomiai leidžiu antrą gyvenimo pusę“, – sakė pašnekovė.

Ji pasvarstė, kad ta visa veikla, matyt, neleido jai pirma laiko pasenti. Būdavo, per repeticijas prisijuoki, atsipalaiduoji ir užmiršti kasdienybės rutiną. Gaila, kad pastaruoju metu žmonės labai pasikeitę, mažiau domisi saviraiška, mažiau žiūrovų susirenka „Dvarėlio“ vaidinimų pasižiūrėti. Daugiau įnikę į kompiuterius, išmaniuosius telefonus.

Šeimininkes gerbė

Bronislava papasakojo ir apie šeimininkavimo baliuose patirtį.

„Mane nuo jaunų dienų labai traukė maisto gamyba. Šiek tiek to mokiausi iš savo tetos, kuri eidavo truputį šeimininkauti savame krašte. Iš pradžių buvau šeimininkių padėjėja ir iš jų sėmiausi valgių ruošimo dalykų. Su savimi kišenėje visuomet nešiojausi užrašų knygelę ir pieštuką, kad galėčiau pasižymėti, ką naujo sužinodavau.

Senąjį Žvėrių palivarką menantys griuvėsiai.

Seniau žmonės vestuves ar kitokius balius ruošdavo 100–120 žmonių. Į kai kurias puotas susirinkdavo net po 200 svečių. Patiekti reikėdavo net po du karštus patiekalus. Šeimininkės būdavo labai gerbiamos, jas pristatydavo baliaus dalyviams. Už gerą darbą gaudavo dovanų.

Per tuos šeimininkavimo metus pamačiau, kaip žmonės gyvena, kaip bendrauja, kokia jų kultūra. Visgi padariau tuomet išvadą, kad beveik visur moterys laiko tris namų kampus, o vyreliai dažniausiai prie stalo greitai nusilpsta.

Džiaugiausi, kad dėl mano ruošto maisto niekas nesunegalavo, kad nepasitaikė, jog maistas surūgtų, sugestų. Sukalbėdavau kiekvieną sykį maldelę, kad tik viskas gerai pavyktų. Ne juokas būdavo namų sąlygomis tiek daug visokių patiekalų prigaminti“, – pasakojo Bronislava.

Ji pasakė ir kelis savo ypatingesnius receptus. Mišrainę „Dobilas“ gamino iš virto supjaustyto liežuvio, pakepintų svogūnų su pomidorų padažu, smulkintų šviežių ir raugintų agurkų. Liežuvis su žirneliais ir majonezu jau daug kam buvo pabodęs. Iš pradžių tokios mišrainės svečiai nesiryžo ragauti. Kažkas Bronislavai pataręs ją papuošti dobilu. Taip ir padariusi. Vėliau per balius svečiai teiraudavosi, ar bus tos „Dobilo“ mišrainės.

Bronislava buvo įgudusi kepti ir paršelius, daryti vadinamuosius „Kelmus“ iš šonkaulių ir maltos mėsos, farširuoti žuvį. Moka ir šakotį iškepti.

„Prieš keletą metų per anūko vestuves pamačiau vėl tuos „Kelmus“. Pamaniau, kad seni geri valgių receptai gyvuoja ir toliau. Tik kiekviena šeimininkė improvizuoja tą patiekalą vis kitaip. Atsirado visokių naujoviškų valgių. Pasikeitė ir šventės tradicijos. Nebekelia žmonės dabar didelių vestuvių, balių. Švęsti labiau renkasi ne į namus, bet į brangius restoranus“, – išsakė savo pastebėjimus pašnekovė.

Aurimas, Ernesta ir Austina Misiūnai gyvenimu Žvėrių kaime patenkinti.

Šis kraštas tapo savas

Žvėrių kaime pasikalbėjome ir su jauna Misiūnų šeima, gyvenančia viename iš vadinamųjų alytnamių.

Ernesta Misiūnienė (Savickaitė) papasakojo, kad yra gimusi Joniškėlyje, Pasvalio rajone. Noriūnų krašte ji nuo 1989 metų, nuo pradinės mokyklos laikų.

„Pirma seneliai iš tėčio pusės atsikraustė gyventi į Noriūnus, o šiek tiek vėliau ir mano tėvų šeima. Tėtis Petras įsidarbino Melioracijos statybos ir montavimo valdyboje traktorininku, o mama Marytė buvo baigusi tuometinę Panevėžio konservatoriją ir kurį laiką darbavosi Noriūnų kultūros namuose, vėliau namuose ūkį prižiūrėjo. Tuometinis Byčių kolūkis tėtį persiviliojo dirbti, pažadėdamas suteikti namą. Taip visa šeima iš buto Noriūnuose ir persikraustėme čia. Augau su dviem broliais. Abu dabar Noriūnuose gyvena.

Mama mirė prieš dvidešimt metų, o tėčio netekome prieš aštuonerius metus. Jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir žuvo per eismo įvykį Lenkijoje“, – papasakojo savo šeimos gyvenimo istoriją pašnekovė.

Ernesta turi keturis vaikus. Tris sūnus –Mantą, Igną ir Ajų bei dukrą Austiną. Vyresnysis sūnus jau savarankiškai gyvena.
Nemažai moters draugų gyvena ir dirba užsienyje. Visgi svetimi kraštai nei jos, nei vyro nevilioja. Ernesta daug metų dirba prekyboje. Vyras sargauja. Pamaininis darbo režimas jiems parankus namuose auginant mažuosius vaikus. Dėl savęs sodina daržus, turi dar tėčio statytą šiltnamį. Kodėl jų kaimo toks pavadinimas, nežinanti. Tik tikra tiesa, kad kaime žvėrių esama. Čia išvysti lapę, kiškį ar stirną – ne naujiena.

Ernestos nuomone, Žvėrių kaimas įsikūręs gana patogioje vietoje. Pagrindinė gatvė išasfaltuota. Vietiniai žmonės už tai su dėkingumu prisimena buvusį Noriūnų seniūnijos seniūną. Gaila tik, kad liko žvyrkelio gabaliukas iki Noriūnų gyvenvietės neasfaltuotas. Šio kaimo gyventojai glaudžiasi prie noriūniečių bendruomenės. Noriūnuose ir biblioteka, ir medicinos punktas, ir parduotuvės, ir mokykla. Tiesa, vaikui iki mokyklos apie 2 kilometrus reikia nueiti.

Į pokalbį įsijungęs Ernestos vyras Aurimas mestelėjo repliką, kad palyginti su jo gimtaisiais Rudiliais, Žvėrių kaimas tikras užkampis. Visgi ir jis pritarė, kad iš čia geras susisiekimas ne tik su Kupiškiu, bet ir su Panevėžiu bei kitais miestais. Juk netoliese eina magistralinis kelias Palanga–Daugpilis.

Kad Žvėriai nebloga vieta gyventi, anot moters, byloja ir tai, kad pastaruoju metu čia ruošiasi įsikurti kelios jaunos šeimos, beveik nėra tuščių ir apleistų sodybų. Tai nuteikia optimistiškai.

„Mano močiutė, mamos mama, dar tebegyvena Joniškėlyje. Ten nuvažiuojame tik į svečius. Tas kraštas grįžti atgal nevilioja. Mano namai čia, kur užaugau, kur gyvena mano šeima, draugai“, – kalbėjo Ernesta.

Regina Budreikienė savo vienkiemio nemainytų į patogų gyvenimą mieste.

Pasodino mišką

Tą dieną užsukome ir į Žvėrių kaimo gyventojos Reginos Budreikienės (Stankevičiūtės) vienkiemį. Šeimininkę radome su viešnia kieme besišnekučiuojančią. Kartu apėjome sodybą ir pasikalbėjome apie kaimo kasdienybę ir gyvenimą.
„Gyvenu su jauniausiu sūnumi Emiliu. Greitai jam sukaks septyniolika metų. Jis mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Vyriausias sūnus Jurandas su šeima gyvena Vilniuje ir dirba Norvegijoje. Dukra Jūratė su šeima įsikūrė Norvegijos sostinėje Osle. Jie turi namus ir Naisiuose, bet kol kas į Lietuvą grįžti neplanuoja. Žentas vadovauja statybos firmai. Vaikai ten lanko mokyklą. Iš viso turiu keturis anūkus – Arnoldą, Karolį, Martyną ir Austėją.

Pati esu jau senjorė. Anksčiau dirbau veislininkystėje ir buvusiame „Laisvės“ kolūkio kiaulių komplekse zootechnike.

Ši sodyba prieškario metais priklausė turtingiems ūkininkams. Jų pavardės nežinau. Lyg ir Mikšiai. Ją įsigijome iš paveldėtojų. Reikėjo daug medžių išretinti, pasodinti naujų krūmų, gėlių. Darbo buvo daug. Kartu su antru vyru Zigmu Kazakevičiumi tvarkėme viską. Deja, jis žuvo per nelaimingą atsitikimą darbe prieš daugiau nei trylika metų.

Vienkiemyje gyventi man patinka. Erdvu. Daržas ir sodas čia pat, gamta. Šalia, Naktakės upelio link, vieną hektarą miško pasodinome. Mėgstu ten pasivaikščioti, pasižiūrėti, kaip jis tarpsta. Galėčiau kraustytis į Noriūnus, kur su broliu per pusę paveldėjau savo tėvų sodybą, bet nenoriu. Tik ją prižiūriu. Esu gyvenusi ir Kupiškyje, daugiabučiame name, su pirmu vyru Arnoldu Budreika. Jis mirė 1994 metais.

Turėjome kolektyvinį sodą Plundakuose. Nepatogu, kai ta žemė toli nuo namų. Daug gaišaties.

Nesiskundžiu, kad kaime apstu darbo. Esu prie žemdirbiškų darbų įpratusi. Juk iš kaimo kilusi. Tik ne iš šių apylinkių. Gimiau šiek tiek tolėliau, Akmeniuose. Užaugau Zabelynės kaime. Dabar tos vietovės irgi priklauso Noriūnų seniūnijai“, – pasakojo apie save ir gyvenimą pašnekovė.

Moteris papasakojo porą įdomių nutikimų, kurie vaizdžiai iliustruoja artimą vienkiemio gyventojų ryšį su gamta. Kartą lapė nugvelbė iš jos kiemo žąsį. Per vėlai pastebėjusi, kad žąsies kieme nebesimato. Aptikusi pievelėje pamiškės link jos vilkimo pėdsakus. Buvo jau susitaikiusi su tuo nuostoliu. Po kelių dienų pamatė, kad šleiva kreiva, bet gyva ta jos žąsis partipeno į kiemą.

Panašiai nutiko ir gaidžiui. Tik tąkart dar spėjusi pamatyti, kaip lapė jį velka iš kiemo. Bandė ją vytis, bet dingo abu pakrūmės šabakštynuose. Po kelių dienų išgirdusi šunis lojant. Netrukus sūnus pranešė netikėtą žinią – gaidys be uodegos parėjo.
„Matyt, kažkaip su lape tie mano paukščiai susitarė“, – juokavo Regina ir pridūrė, kad su vilkais kol kas jai šalia namų susidurti neteko.

Pašnekovė teigė, kad Žvėrių kaimo senbuvių nebėra nė vieno. Už jos vienkiemio anksčiau buvusioje Vanago sodyboje gyveno broliai Stasys ir Juozas Šulcai. Dabar tą sodybą yra kiti žmonės nupirkę.

Šiame Žvėrių kaimo vienkiemyje Daiva Bubulienė svajoja įkurti kultūros židinį.

Planuoja kultūros židinį

Aplankėme ir paskutinį Žvėrių kaimo vienkiemį pamiškėje. Čia aptvare ganėsi avių pulkelis. Prie remontuojamo namo sutikti vyrai pasakė, kad šeimininkų nėra. Vėliau paaiškėjo, kad šią sodybą tvarkosi noriūnietė, šio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Bubulienė. Su ja pasikalbėjome telefonu. Moteris papasakojo, kad pirmas šios sodybos savininkas buvo Kiškis. Vėliau iš jo namus perpirko Virbickas, o iš jo – Rimantas Koževnikovas, vėliau pakeitęs pavardę į Jonyno. „Šią sodybą įsigijome 2015 metais. Čia labai gera aura tvyro. Ramu, gražus peizažas. Maža būdama atklysdavau į šią vietą. Net pasvajodavau tuomet, kad norėčiau čia gyventi. Taigi svajonė pildosi. Šiuo metu sodyba naudojama kaip vasarnamis. Dar daug reikia visko padaryti, kad galėtume ją atverti kitiems. Neketinu čia kurti kaimo turizmo verslo. Galvoju apie kultūros židinį, kur galėtų burtis bendruomenė, kiti žmonės į įvairią veiklą, edukacinius užsiėmimus, kur galėtų vykti, pavyzdžiui, gitaros vakarai ir kitokie renginiai“, – atskleidė savo planus pašnekovė.

Žvėrių kaimo kryžius, statytas 1888 metais.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris rašo, kad senasis Žvėrių kaimo pavadinimas buvo Liudkūnai. Vietovė minima nuo 1559 metų, kai priklausė Pienionių seniūnijai, Marnakos vaitijai.
1560 metais Žygimantas Augustas Liudkūnus kartu su kitais Marnakos vaitijos kaimais atidavė LDK raštininkui, Pienionių seniūnui Mikalojui Naruševičiui.

1643 metais Kupiškio bažnyčios santuokų knygoje jau buvo įrašytas naujas Žvėrių kaimo pavadinimas. Nuo 1881 metų Žvėrių kaimo pavadinimas minimas ir Palėvenės bažnyčios krikšto metrikų knygoje.

1849 metais Žvėriai buvo priskirti Palėvenės parapijai. XIX a. viduryje jau vadinti palivarku. To palivarko savininkai keitėsi. 1880 metais Zigmantas Venslovavičius Žvėrių palivarką kartu su kitomis Noriūnų valdomis užstatė Vilniaus žemės bankui. Tada palivarke stovėjo įprasti valstietiški pastatai, jau prastos būklės, dėl to juos numatyta griauti. Palivarką savininkas planavo prijungti prie fermos. 1903 metais palivarke buvo 24, o vienkiemyje 6 gyventojai. 1919 m. gruodį Vyriausioji komisija kariškiams žeme aprūpinti nusprendė iš Z. Venslovavičiaus Žvėrių palivarko valstybės nuosavybėn paimti nuo 80 iki 102 dešimtinių žemės.

Kai matininkas Romualdas Ivaškevičius atribojo nusavintą palivarko dalį, savininkas nedalyvavo, bet buvo, kai sumanyta atrėžti sklypą, turintį drenažo sistemą. Prašė negriauti melioracijos sistemos ir palivarko ūkio, palikti priėjimą prie miško, o naujakuriams atiduoti kad ir be drenažo, bet geresnę žemę. 1921 metais žemė išdalyta šiems savininkams: Pranui Kiškiui, Lionginui Vėžiui, Jonui Uzdonui, Kostui Giedraičiui, Petrui Bironui, Matui Staniui, Jonui Poškai.
1919–1950 metais Žvėriai priklausė Noriūnų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo 12 ūkių. 1942 metais buvo Petro Birono, Kazio Dulksnio, Prano Janonio, Jono Purono, Mato Stanio, Mato Uzdono, Povilo Vanago, Jono Vosyliaus, Liongino Vėžio, Jadvygos Kiškienės, Petro Virbicko ūkiai. Iš viso 55 gyventojai. 1949–1950 metais Žvėriai priklausė kolūkiui „Lenino keliu“, 1950–1953 metais – Noriūnų, 1953–1958 m. – „Laukų sparnų“, 1958–1962 metais – vėl Noriūnų, 1962–1992 metais – Byčių kolūkiams.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų