Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KĖP LADZIUS KNIŪPŠČIOS MASOS JIEŠKOJO

Reklama

„Stati tarma“

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Gyvėnįs kartų toks žmogėlis Ladzius. Visas kaimas iš jo navatnumų dyvijos. Dėl to, kad niekur nėjįs paskėminėt ir baisiai šykštus buvįs, pinigus punčėkon kyšįs, o voikščiojįs su nuplaštais kuntopliais ir nelopytom kėlniom. Gaspadinas neturėjįs, o, parkūnai žino, gol ir nenorėjįs turėtėn. Ale maluoju. Vienų doiktų jisai mėgįs. Košlynų, arba kėp patsai ne kartų asa sokįs, kniūpščių masų. Kė kaimi kas kiaulį pjaudavį, aidavįs prašytų, kad jom ausis ar vuodagų atadotų. Tomėl virdavįs.
Vienųdėn sužinojo Ladzius, kad kaimi bus veselia. Jankauskų Maryta žėnijas! Ūkinykų dukta. Tavai daug kiaulių laikį. Ladzius pamislijo: „Tėp ošei tai nieko nenoriu, ale raiks šiokart ir mon aitėn, maž ti kniūpščios masos bus.“

Bruzdėjimas – kėp turgaus dėnoj! Skardas ajo par visų kaimų, kožnas lakė jaunųjų sveikytų. Grojus toki trunki muzika, kojos, taryčios, počios raitas šoktėn. O aplinkui, kur bapažiūrėsi, vėn skaisčios moliavos. Bromas gražiausias, beržėliais išpintas, pamergių suknalas ryškiausios, lineika jauniesėm vėžt ir to margiausiom stūgom išcackyta, žėdėliais apkaišyta.
Susėdį svetėliai ūžia, rėkina, linguoja, kitėp sokunt, baliavoja. Tiktai jaunoja sėdžia nosalį suraukus, lūpytį patimpus. Jaunasai susiklapotijįs klausia: „Kas gi yraj, pačiut brungiausioja, ko vėsėlios dienų tokia nelaiminga?“ To ir pasdėjovo: „Mon kad pyksta širdį no tos košlynos, nėškit no stolo tiktai, kad mon nebūt, nėškit šunim!“

Toj sulakė gaspadinas ir nurinko torielkas su košlynu, o Ladzius kėp tik buvo batiesiųs runkų unt savo mylimų kniūpščių mėsytį, o šyč (tu tik pamislyk!) čiūt ne iš nagų ištraukė! Šoko no stolo, lakė kniūpščios masos vaduotėn, šėp ne tėp prasbrova pro žmonių propestį, ligi durų likus porai mėtrų užmiršo paslinkt ir tik – pin! Koktų advėrijon!

O šitoki sopa! O kramala kad sukas! Pardribo Ladziukas kniūpščias, susijėma užu galvos ir kėtai užsimėrkė. Akys pradėjo matytis novatnas vaizdėlis: vidury lauko lieknas, užu liekno devynios bažnytalas, o prė tų bažnytėlių stovia margaita – jauna, graži, veidėliai raudoni, plaukėliai rungyti, runkoj kvėtkėlį įsitvarus. Ir golvų atlaida, ir nieko nebasopa, taryčios, un tų margaitį žiūratų ir žiūratų! Ale, jį pradėjo kažin kas krutyt. Ogi prėš akis stovia to pati sapni matyta margaita: „Do tik bolis prasdėjo, negi spėjai pasgėrtėn? Kėlkis, pašoksma pajėmį!“

To gražioja margaita buvo Alputa, jaunosios saso. Smarki panala buvo! Stvara Ladzių ir puolo šokint, kėpmat visos kniūpščios masos išgarovo.

Vienas kitom tėp tiko ir tėp patiko, kad Ladzius visų vosarų pas Alputį lunkės lunkės, kol prislunkė. Šindė jė turia vaikėlį, kėp pupų pėdėlį. O ir gyvana neprastai – trijų aukštų palocios!

Motot, kvėtkėliai, kėp gyvėnimi kartais būna: jieškai vieno, o rundi kitų. O Ladziaus ir Alputas veselios ar buvo kniūpščios masos, negaliu pasakyt, mat manį ti niekas nėkvėta.

Valio Staburo nuotrauka

KĖP LADZIUS KNIŪPŠČIOS MASOS JIEŠKOJO
Reklama
3 Komentarai

3 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-10-08 at 12:56

    Vokietijoje, Olandijoje ( olandų ir vokiečių pasienio tarmės labai panašios) tarmiškai leidžiamos knygos,yra radijo laidos,tv laidos, teatruose kai kurie spektakliai vaidinami tarmiškai, Norvegijos parlamento nariai per posėdžius kalba kiekvienas savo tarme, o mes lietuviai dar gėdijamės savo tarmių.

  2. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-10-06 at 14:05

    Vienoje vietoje rašote „aidavįs prašytų“ ( taip sakydavo aplink Papilį,į šiaurę nuo Kupiškio, gyvenę kupiškėnai),bet ne „aidavįs prašytėn“,kitur vartojate priesagą“-ėn“,kurią,matyt, vartojo į pietus nuo Kupiškio gyvenę kupiškėnai.

  3. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-10-05 at 14:34

    Kaimas-koimas,neturėjįs-neturajįs,nenorėjįs-nenorajįs,Jankauskų-Jankauckų,tu-tujen,užu-ažu,užmiršo-ažmiršo,užsimėrkė-ažsimėrkė,akys-okys,margaita-margoita…

Komentarai

Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų