Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

VISI MES KILĘ IŠ ANYKŠČIŲ ŠILELIO

„Svečio akimis“

Elena RUIKYTĖ

Šią vasarą baigiau kultūros vadybos ir kultūros politikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Į Vilnių atsikrausčiau tik baigusi mokyklą – 2013 metais. Įstojau į restauravimo ir konservavimo chemijos studijų programą Vilniaus universitete, tačiau po beveik dvejų metų šias studijas nutraukiau. O atradus studijų programą Vilniaus dailės akademijoje prasidėjo ir mano klajonės. Vieną studijų semestrą gyvenau Helsinkyje. Suomijos ramybė užbūrė mane, pamilau šį miestą, šalį ir kultūrą. Studijų praktiką atlikau Lietuvos Respublikos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje, tad tris mėnesius gyvenau viename iš pasaulio centrų – Londone. Jeigu Suomija ir gyvenimas ten buvo labai artimas ir pažįstamas mano įprastam gyvenimo ritmui, Lietuvos kultūrai, tai šio miesto neišsemiamos galimybės ir niekada nesibaigiantis judėjimas atvėrė visai kitokius, naujus, mano potyrius. Nesu tikra, ar norėjau grįžti į Lietuvą, bet, manau, kad tie trys mėnesiai ir gyvenimas Londone buvo būtent tai, ko man reikėjo tuo gyvenimo momentu.

Kai sulaukiu klausimo, iš kur esi kilusi, aš paprasčiausiai atsakau – iš Lietuvos. Nėra nė vieno Lietuvos miesto, miestelio ar vietovės, kurią aš galėčiau laikyti savo namais ar kilmės vieta. Mano šeima kilusi iš Žemaitijos, iš Klaipėdos. Pirmus savo vaikystės metus ir aš praleidau Klaipėdoje, bet sunku ką nors plačiau komentuoti, nes tai buvo labai šeimyniškas ir jaukus laikas, su miestu ir vietove dar negalėjau atrasti ryšio. Nors ten visuomet gera sugrįžti.

Vienerius metus gyvenau Vilniuje, kuris man užsifiksavo kaip lietingas, vakarinių kelionių ūžiančiais troleibusais miestas.
2001 m. rugpjūtį, prieš pradedant eiti į pirmą klasę, atsikraustėme į Anykščius. Čia gyvenau lygiai 12 metų – pradėjau ir pabaigiau mokyklą. Aš manau, kad mano šeimos atsikraustymas į visai nepažįstamą vietovę, kurioje neturėjome nei giminių, nei draugų, yra geriausia, kas galėjo nutikti. Augti Anykščiuose buvo nuostabu. Visiškai saugu – vienaip ar kitaip visi visus pažįsta arba bent žino. Taip, tai gali būti ir šiokia tokia našta, bet jeigu suvokiame, kas mes esame ir ko norime iš gyvenimo, tai beveik niekas netrukdo. Apskritai tokiame mažame miestelyje, norime to ar nenorime, natūraliai yra susiformavusi bendruomenė, labai stiprūs ir artimi tarpusavio ryšiai. Didysis Anykščių paradoksas – galbūt tai ir mažas miestelis, bet kiek ten erdvės. Nesvarbu, esi jaunas ar jau pačiame amžiaus žydėjime, gamta užburia. Laisvė pėsčiomis pasiekti miesto centrą, upę, mišką atveria mus pasauliui. Atrodo, kad žmonės ten tokie paprasti, nes, matyt, visi esame kilę iš Anykščių šilelio. Neslėpsiu, buvo laikotarpis, kai jaučiausi ten šiek tiek ateivė dėl savo begalinio atvirumo pasauliui ir jo pažinimui, bet laikui bėgant atradau savo žmones, savo pievą, savo mišką. Iki šiol pasiilgstu tos ramybės, kūrybinio įkvėpimo. Šiandien Anykščiuose namų nebeturiu, bet Anykščiai visada su manimi.

Po platesnio pasaulio pažinimo, asmeninių kelionių svetur jaučiu didesnį norą keliauti po Lietuvą ir pažinti savo kraštą. Šią vasarą spėjau šiek tiek pažinti Šeduvą ir Kupiškį, jo apylinkes. Jeigu gerai pamenu, iki šios vasaros Kupiškyje esu buvusi tik vieną kartą 2014 metais. Tuomet važiavau su „Gamta yra daugiau“ komanda vesti išgyvenimo gamtoje mokymų Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Nelabai pamenu, koks man pasirodė Kupiškis tada, nes tik atvažiavome į mokymus ir išvažiavome.

Šią vasarą jau važiuodama link Kupiškio girdėjau daug istorijų apie vietovę, jos įdomybes. Turiu prisipažinti, kad net nežinojau, jog Kupiškyje yra marios. Pasivaikščioti ir savo ritmu patyrinėti miesto neturėjau progos, bet po skirtingas gatveles pavažinėjome. Apskritai Kupiškis ir jo apylinkės man pasirodė pilnos autentikos, senųjų tradicijų. Atrodo, lyg viskas ten šiek tiek užsikonservavę. Kai kur namukai restauruoti, atnaujinti, bet ir tie senieji sukuria jaukumą. Pačiame miesto centre to pasigedau, nors sėdint prie upės, apsuptiems raudonų plytų pastatų, jauku. Atkreipiau dėmesį, kad kiek kartų važiavau pro Kupiškio etnografijos muziejų, visuomet buvo grupelė žmonių su gidu. Net ir Vilniuje sunku pamatyti vietinius, aktyviai įsitraukiančius į muziejų ar galerijų lankymą. Tik būdama Kupiškyje nepajaučiau, kur yra tas tikrasis centras, kur renkasi ir susitinka bendruomenė, kur būriuojasi jaunimas, kur yra gera tiesiog pabūti ar pasivaikščioti.

Kelionės, gyvenamosios vietos kaita, naujos pažintys mane skatina vis dažniau susimąstyti apie savą kampelį, kažkur gamtos apsuptyje ir, žinoma, Lietuvoje. Nors, tiesa, dabar aš savęs dar neįsivaizduoju gyvenančios mažame Lietuvos miestelyje, kaime ar vienkiemyje. Rugsėjį vėl kelsiu sparnus iš Lietuvos bent metams tai tikrai. Tęsiu studijas pagal tarptautinės kultūros politikos ir vadybos magistrantūros programą Warwick universitete Jungtinėje Karalystėje. Nežinau, kaip susidėlios mano veikla ir buvimas ateityje, bet jau nuo seno giliai širdyje svajoju apie savą sodą, pievą, braškių lauką ir netgi jaučius bei avytes.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų