Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SENIAU MIERA KITA BUVO

Reklama

„Stati tarma“

Palmira KERŠULYTĖ

Užeina vosara, tai kad prižėlį, kad gražu kaimi. Vosarų išeini – šviesu, pareini – šviesu. Jėgu negriaudžia, mon ne vosara. Po pirmo parkūno devynios dienos būna do šolta, o poskui kad atšyla. Vosarų vaikai tik loksto, birbia unt visas pusas kėp vorai.

Atobirba ir draugėla su vyreliu iš Kupiškio, toks karštis par vidūdėnį, kad sušilį subuvį miesti kėp šunys unt kermošiaus. Atolakė su matociklu kėp iš parkūno rogo ištrinkti. Kiekgi čia tar, gol bant kilometras, alia soko, kol atblauzdysma, matociklu tai skrudini kėp didelis. Apsižėnijo draugėla su tokio bazmanu, buvo iš pupų nevarytas, niekam tikįs, o dabar kad išpruso. Ot, varlas kiaušinis! Mat jų parkūnas, o draugėla nedidala tokia, neužaugo, gol sausa vosara buvo? Skraido ir skraido abudu su matociklu po muziejus, po muges, tadu aiškina mon, kų ti mota.

Bazmanas didžiasai svardavo pūdų arba pusį centnerio, pusuntro. Pūdan šešiolika kilogramų aina. Iš pūdo miežių prisunkia viedrų gėrojo alaus, o trečioko sunk kiek nori. Bazmanai būdavo, poskum ir vogos (svarstyklas) atsirodo. Būdavo toki miera ir pūras (24 gorčiai), tokio didumo ir kėrbelį pindavo. Pintas ar medinis gorčius tai pinkios kvortos (kvorta – 1,4, vėliau 0,7 litro). Duodavo po gorčių miltų korvai unt dėnos, burokų viedras, bulbų tinai. Labai kad kokian turgi kad dvėjuos pusbutelį, pusį kvortos išgėrdavo, o dabar gi matai, ryja kėp ir parkūnas ba tolko.

Katros aidavo tarnautėn až merginas, tai unt matų septynios dėšimtys ir pūras rugių, ir pūras bulbų algos. Raikdavo vakari vis sumolt rugių sykėlis, kad užtakt duonai. Moldavo ir dainuodavo: tavį marčios neužkįs, broliai slūžytų varys. Sykelius pindavo iš šiaudų ir lazdyno išplašų, sykėlin pareina dešium svarų (vienas svaras apė 400 g). Svaras, kuntas senėsniai žmonas vadino, kilogramų niekas kaimi nei nežinodavo. Alia tai piga visa buvo caro laikais, cukraus svaras dešim kapeikų. Soko, nebavierija niekas dabar, kad tėp buvo.

Kokia miera, kokia viera (tikėjimas), tokia ir apiera (auka). Kunigui seniau rugių, miežių, žirnių miera irgi būdavo.
Nugi žinai, ko ti nelakstis mono draugėla po visur, nieko namė potys nedirba, kad arielkos, alaus turia, darbinykų bus.
Jau ir tikėjimas šitais čėsais kėp ir liosėsnis, vieni tikiuntys, kiti aina bažnyčion papletkavotėn, par daugumų yr visokių. Kė ošen pasakau – koks tikėjimas, toks ir tingėjimas, boras abudu: jėgu nėtiki, neburnok unt Dievo, gyvink teip. O jė do sanų tikėjimų tabapildžia, suskumbėjo vakarinių Mišių varpai, unt matociklo vikst vikst, ištorį – tikyba nekliudžia gerum žmogu būtėn ir išbirba.

Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka

SENIAU MIERA KITA BUVO
Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-07-05 at 12:27

    Seniau-saniau
    llt.lt/pdf/kupiskis/kupiskis-1_tautosaka-2015.pdf

  2. patikslinimia (212.117.7.253)

    2019-07-01 at 11:06

    Manau,jei esam nuoseklūs tarmėje,rašome až (už),tada reikėtų patikslinti: užeina-ažeina,kaimi-koimi,pareini-paraini,šešiolika-šešioliaka,merginas-margas,užtakt-ažtakt,cukraus-ciukraus. O šiaip labai sodrus,vaizdingas tekstas. Ačiū.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų