„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Pasibaigus pagrindiniams pranešimams Kupiškio forume vyko ilga ir atvira diskusija apie rajono ateitį, regionų problemas, žmonių įsitraukimą, kultūrą, turizmą ir tai, kokiu keliu Kupiškis galėtų eiti artimiausiais dešimtmečiais.
Diskusiją moderavo panevėžietis, programos „Kurk Lietuvai“ alumnas, aktyviai dalyvavęs Panevėžio miesto atsinaujinimo strateginiuose procesuose, ieškant miesto krypties, Daumantas Simėnas, taip pat svečiai, Panevėžio turizmo ir verslo plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ vadovė Monika Miniotaitė, architektas Andrius Ropolas, kupiškėnė, verslininkė, kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Juratė Dovydėnienė.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Diskusijos pradžioje D. Simėnas citavo žymų lenkų kultūros iniciatyvų kūrėją, visuomenininką Kšyštofą Čyževskį, kurio mintys tapo savotišku viso forumo leitmotyvu: „Mažas centras nėra periferija. Tai vieta, kuri sąmoningai kuria ryšius su pasauliu ir tampa prasminga dėl savo santykių, o ne dėl dydžio. Mažų miestų stiprybė slypi gebėjime telkti žmones, būti arčiau žmogaus ir iš to kurti tikrą bendruomeniškumą ir kūrybą. Centras nėra duotybė, kaip kad Niujorkas, Vašingtonas ar Briuselis. Jis atsiranda ten, kur žmonės imasi atsakomybės kurti dialogą, kultūrą ir bendrą kryptį.“
D. Simėnas sakė, kad ši citata tiksliai apibendrina tai, apie ką šiandien kalbame ir ko norime pasiekti. Šis forumas turėtų būti kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas, iš kurio išeisime ir sugrįšime dar kartą į kitus formatus, į naujas diskusijas, pradėdami kurti tą pokytį, kurio visi čia susirinkę šiandien nori.
Jis pabrėžė, kad regionai susiduria su rimtomis demografinėmis ir ekonominėmis problemomis, ir Kupiškis nėra išimtis, panašios problemos matomos daugelyje Lietuvos ir Europos regionų.
„Pleistro ar paracetamolio tabletės nebeužtenka. Turime koncentruoti resursus į aiškias kryptis ir svarbius prioritetus“, – kalbėjo moderatorius.
Pagrindinis diskusijos klausimas buvo tai, kokia galėtų būti vienijanti Kupiškio idėja, ta kryptis, kuri suburtų verslą, kultūrą, bendruomenes, jaunimą ir taptų rajono vėju į nugarą.
Pirma į šį klausimą reagavo Juratė Dovydėnienė. Ji pripažino, kad nelengva atsakyti. „Jeigu tai būtų paprasta, seniai būtume viską padarę. Tačiau Kupiškis turi labai didelį turtą – žmones. Čia gyvena nuostabūs žmonės, darbštūs, kūrybingi, drąsūs. Tik kartais, kai visą laiką esi toje pačioje terpėje, nebepamatai, kur yra tavo stiprybės ir ką reikia keisti“, – teigė verslininkė.
Pasak jos, svarbu, kad šiandien Kupiškis turi drąsos įsileisti kitokį požiūrį ir pagalbą iš šalies. Kartais reikia, kad kažkas ateitų iš išorės ir parodytų, kad štai čia yra problema arba štai čia slypi galimybė.
Architektas Andrius Ropolas siūlė į regiono ateitį žvelgti ne tik klausiant, ką Kupiškis gali pasiūlyti, bet ir galvojant, ko negali pasiūlyti kiti miestai.
„Vilniuje darosi labai brangu. Parodykite vilniečiui Kupiškio būsto kainas ir jis pasakys, kad čia puikus variantas“, – sakė jis.
Pasak architekto, regionai gali būti inovatyvios vietos ne todėl, kad turi daugiau resursų, o todėl, kad gali greičiau reaguoti, būti lankstesni ir pasiūlyti netradicinius sprendimus.
Jis prisiminė Japonijos regionų pavyzdžius, kur dėl demografinės krizės žmonėms siūlomi nemokami namai, kad tik jie persikeltų gyventi į mažesnius miestus.
„Gal ir Kupiškis galėtų ieškoti netikėtų sprendimų, kurie bent atkreiptų dėmesį ir parodytų, kad čia gimsta įdomios idėjos“, – svarstė A. Ropolas.
Monika Miniotaitė į klausimą apie Kupiškio identitetą pažvelgė praktiškai: „Jeigu šiandien Lietuvos žmonių paklaustume, su kuo jiems asocijuojasi Kupiškis, daugelis greičiausiai nežinotų. Bet man iš karto šovė mintis apie marias. Lietuvoje nėra tiek daug marių, tad gal tai yra išskirtinumas?“
Pasak jos, svarbiausia yra pradėti nuo kažko konkretaus, net jeigu iš pradžių tai neatrodo didelė ar revoliucinė idėja.
„Panevėžyje pramonė buvo tiesiog prieš akis, bet ilgą laiką mes patys jos lyg ir nematėme, dairėmės kažko kito. O paskui supratome, kad tai ir yra šio miesto stiprybė“, – pasakojo M. Miniotaitė.
Diskusijoje daug kartų kartota mintis, kad jokia strategija neveiks be žmonių.
„Galima pastatyti puikų objektą, gerą kelią ar aikštę, bet jeigu ten nebus žmonių su idėjomis ir energija, niekas neveiks. Vienas svarbiausių žingsnių būtų sukurti bendrą suvokimą, kuo, apie ką šiandien yra Kupiškis. Jeigu gatvėje sustabdytume žmogų ir paklaustume, apie ką yra Kupiškis, bent kas trečias turėtų gebėti atsakyti“, – teigė viešnia.
Dalis diskusijos skirta ekologiniams ūkiams, vietiniam maistui ir agroturizmui. D. Simėnas priminė, kad Kupiškio rajone yra ekologinių ūkių, o pasaulyje sparčiai populiarėja vadinamasis nulinio kilometro maistas, kai žmonės ieško kuo arčiau užaugintos produkcijos.
Juratė Dovydėnienė sutiko, kad ši kryptis turi potencialo, bet ir pripažino, kad realybėje smulkūs ūkiai susiduria su daugybe sunkumų. Rajone yra puikių pavyzdžių, tai „Brolių medus“, kurį žino beveik visas pasaulis. Bet daug veiklų užgęsta vos pasibaigus projektams. Ji priminė ir Kupiškyje buvusį šitakių grybų projektą, kuris ilgainiui nutrūko. Kartais randama graži idėja, parengiamas projektas, bet kai pasibaigia finansavimas, veikla sustoja.
Monika Miniotaitė perteikė Panevėžio rajono patirtį dirbant su smulkiais amatais ir kaimo turizmu. Dažnai ir maži pokyčiai gali sukurti rezultatą.
Ji papasakojo apie jos vadovaujamos verslo ir turizmo agentūros „Panevėžys NOW“ iniciatyvas, kai amatininkams ir ūkiams padėta organizuoti atvirų durų dienas, turistams supaprastintas registracijos procesas, visa komunikacija perkelta į socialinius tinklus. Kartais žmogui tereikia vieno mygtuko, paspausti ir atvažiuoti. Kuo paprasčiau, tuo geriau.
A. Ropolas atkreipė dėmesį į platesnį požiūrį į turizmą. Regionams reikėtų galvoti ne tik apie dienos turistus, bet ir apie tai, kaip ilgiau išlaikyti žmones.
„Jeigu žmogus tik atvažiuos, nusipirks stiklainį medaus ir išvažiuos, ekonominė nauda bus labai maža. Reikia galvoti, kur jis apsistos, ką valgys vakare, ką veiks kitą dieną“, – sakė architektas.
Tas dieninis turizmas, kur žmogus tik atvažiuoja, pasižiūri ir išvažiuoja, daugiau žalos negu naudos iš šio turizmo. Reikia, kad žmogus atvažiuotų, liktų čia, paliktų didesnį kapšelį pinigų, tai darbo vietos, o darbo vietos yra žmonės. Tam irgi reikia tam tikros infrastruktūros. Neužtenka vien tik puikių ūkių.
Diskusijoje kalbėta ir apie jaunimą. D. Simėnas pristatė apklausos rezultatus, kurie atskleidė, kad daug jaunuolių Kupiškyje pasigenda įvairesnės veiklos, gyvybingumo, darbo vietų ir galimybių įsitraukti į miesto gyvenimą. Tačiau jis pažymėjo ir teigiamą dalyką, 80 proc. respondentų teigė, kad norėtų arba galbūt norėtų įsitraukti į miesto iniciatyvas.
Monika Miniotaitė sakė, kad nereikėtų bijoti jaunimo išvykimo. Tegul išvažiuoja, pamato pasaulį, įgyja patirties. Svarbiausia, kad išvažiuotų su mintimi, kad čia buvo gera ir kad vieną dieną galėtų grįžti. Svarbiausia ugdyti ambasadorius, žmones, kurie ir išvykę didžiuotųsi savo kraštu.
„Dažnai žmonės išvažiuoja sakydami, kad niekada nebegrįš. O po dešimties metų pradeda galvoti apie šeimą, būstą ir prisimena, kad gimtajame krašte buvo gera“, – kalbėjo M. Miniotaitė.
Juratė Dovydėnienė papasakojo apie jaunimo verslumo projektus, kurie pradėti vykdyti jai vadovaujant asociacijai „Verslumo raktas“. Šiandien vaikai noriai įsitraukia į šias iniciatyvas. Pirmą kartą reikėjo įkalbinėti vaikus dalyvauti rengiant projektus, dabar jie patys klausia, kada bus naujas projektas. Pasak jos, būtent šios iniciatyvos ir kuria ilgalaikį ryšį su savo kraštu.
Algirdo Venckaus nuotrauka
Diskusijos pabaigoje kalbėta apie didesnius kultūrinius projektus ir galimus traukos centrus Kupiškyje. D. Simėnas klausė, kas turėtų nutikti, kad rajone atsirastų projektas, panašus į Šeduvos „Dingusį štetlą“ ar Stasio Eidrigevičiaus menų centrą Panevėžyje.
A. Ropolas pabrėžė, kad tokie projektai neatsiranda lengvai. Tai nėra vienos dienos procesas. Reikia žmonių, kurie rizikuotų savo laiku, energija ir net karjera.
Monika Miniotaitė pridūrė, kad regionams dažnai trūksta fantazijos ir drąsos mąstyti plačiau. Dažnai galvojame tik apie asfaltą ar apžvalgos bokštus. Bet reikia drąsesnių idėjų.
Juratė Dovydėnienė priminė, kad Kupiškis ir šiandien turi ypatingų vietų.
„Tai Palėvenės vienuolynas. Padarykime jį tokį, kur visa Lietuva atvažiuotų pasižiūrėti. O mes tiktai stovime ir didžiuojamės, kad jį turime. Tai aš ir linkiu, kad atgaivintume šį savo perlą. Tai, kas vyksta šiandien, yra didelis darbas ir graži pradžia. Visi darbai padaromi einant mažais žingsneliais. Svarbiausia nesustoti pusiaukelėje. Nuoširdžiai linkiu visiems kupiškėnams kantrybės, tolerancijos ir supratingumo, tai padės surasti bendrą sprendimą, tinkamą visiems. Tai nėra vienerių metų projektas“, – tvirtino verslininkė.
Diskusijos pabaigoje visi dalyviai sutiko, kad svarbiausia – nenutraukti pradėto proceso.
Monika Miniotaitė ragino kiekvieną pagalvoti, ką pats gali padaryti jau rytoj.
Diskusiją užbaigęs D. Simėnas dar kartą priminė pagrindinę forumo mintį – centras nėra duotybė.
„Jis atsiranda ten, kur žmonės imasi atsakomybės kurti bendrą kryptį. Ir patys didžiausi pokyčiai, didžiausi darbai padaromi ne valdžios, o pačių žmonių ir pačios bendruomenės“, – sakė moderatorius ir pakvietė visus į bendrakūrystės sesiją, kurią koordinavo programos „Kurk Lietuvai“ vadovės Goda Damaševičiūtė ir Viktorija Semėnaitė.
Ši sesija – Viktorijos ir Godos projekto „Kupiškio atsinaujinimas – strateginės krypties kūrimas“ dalis. Projekto tikslas – identifikuoti sritis, kurios sustiprins Kupiškio ekonominį konkurencingumą ir paskatins investicijas.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur