Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

MIESTO PRISIKĖLIMO MENAS

Reklama

Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS
Istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras,
VDU Istorijos katedros profesorius
Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka

Betvarkė ir kūrybingas chaosas yra visada geresnis dalykas negu labai griežta ir idiotiška tvarka. Antri metai iš eilės dalyvauju Panevėžio forume, geriausia mane vadinti mažųjų centrų valkata, nes visi šitie maži centrai, mažosios gimtinės ir yra mano artimiausias pasaulis. Didieji centrai man visiškai neįdomūs.

Prieš metus pas jus kalbėjau, kad jeigu miestas neturi bohemos, tai reikia samdytis bohemistus. Ir antra, ką sakiau, kad pasižiūrėtumėte į Kšyštofą Čyževskį (Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, Krasnagrūdoje, jis įsteigė unikalią Europos mastu instituciją – Tarptautinį dialogo centrą). Tada, kai mes kaip kokie postkolonialai dar iš inercijos veržėmės į kažkokius įsivaizduojamus centrus, tenai, Lietuvos ir Lenkijos pasienio zonoje, keletas šeimų demonstratyviai, prieš srovę, prieš trisdešimt metų paliko Varšuvą, išvažiavo į visišką tuštumą ir ten apsigyveno. Ir tai ne sezoninis ir ne artistinis sugrįžimas su projektu. Tai metimas didžiųjų centrų suvokiant, kad visa kultūra, visa jėga yra pačiame žmoguje.

Kada K. Čyževskis paskelbė Joną Meką pasienio žmogumi, tada ir sukosi būtent Meko diktuojamas supratimas, kad pasaulio centras tai tokia užstalė, kur dar gali susėsti žmonės, kurie yra draugai, kurie vieni kitais pasitiki ir gali kalbėti apie pačius svarbiausius dalykus. Tuo momentu, kada jie ten sėdi, tai yra pasaulio centras. Sukūrimas tokios aplinkos, sukūrimas mažųjų draugijų, kur žmonės yra tiesiog draugai, ne su nauda vieni į kitus žiūri, tai yra kultūra. Kultūra yra pats žmogus, kaip jis gyvena, kur yra jo miesto vieta, kur yra jo teatriukas, jo bažnyčia, jo kavinytė, jo biblioteka.

Ir aš, kaip mažųjų pasaulio centrų valkata, galvoju, kad Panevėžys yra nuostabi vieta. Galbūt reikia sukurti kokią mažųjų pasaulio centrų valkatų klubą, padėsiantį patikėti, kad mes patys esame ta tikroji žmogiškoji substancija. Jokios valdžios, tik mes patys galime susigrąžinti savivertę. Galime būti mažoje vietoje ir mąstyti apie pasaulio likimą. Tereikia drąsos būti atskiram – čia yra išsivadavimas iš nevisavertiškumo komplekso, kad jei esi mažoje vietoje, esi mažiau reikšmingas. Posovietinė iliuzija, kad kokia nors didelė vieta tave irgi daro didelį. Ne, didžiausias yra tas, kuris yra vienas ir kuris suvokia, kad viskas nuo vieno prasideda. Viskas darosi iš nieko, nes kultūra yra tai, kaip mes gyvename, o ne tai, kaip mes kalbame apie kultūrą ir kokius reikalavimus būsimiems prezidentams keliame.

Tad kur yra tas miesto prisikėlimo menas? Menas tikrai labai svarbus, ir, ačiū Dievui, menas yra tiek neaiškus, kad jokios matricos, joks dirbtinis intelektas ir jokios valdžios negali jo užvaldyti.

Ką reiškia miesto prisikėlimas? Mes gerai žinome istorijas, kaip prisikėlė industriniai miestai. Didesni išbandymai buvo apie 1955–1965 metus, kada Jungtinė Karalystė, JAV patyrė postindustrinius šokus. Kada Liverpulis susitraukė per pusę ir patyrę šį liūdesį „The Beatles“ pradėjo groti. Viskas griuvo, visi fabrikai buvo uždaryti. Niujorką 1960 metais didelė dalis sociologų laidojo. Miręs miestas – Manhatanas tuščias, Detroitas tuščias. Ir į tas tuštumas tada ateina menas. Tada tokie tipai kaip Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas su visa kompanija persikėlė į tą tuščią pigią tuštumą. Brodvėjaus ir Antrosios gatvės sankryžoje, apšiurusioje knaipėje, kur Mekas gerdavo alų su draugais, ten buvo tos užstalės, kur susirenka žmonės ir sukuria pasaulio centrą.

Bet čia buvo tas menas, kuris galėjo ateiti į tuštumą.

Iš esmės tai yra panašus judesys kaip K. Čyževskio. Kada stiprus žmogus, supratęs, kur slypi gyvenimo prasmių klampynė, gali išeiti į tuštumą ir viską bandyti kurti iš nieko. Ėjimas prieš srovę, neišsigandimas, kad čia yra tuštuma, o ieškojimas tuštumos ir suvokimas, kad gyvenimas yra kūrinys, yra esmė. Iš savo gyvenimo reikia daryti meno kūrinį.

Mes dabar išgyvename postkomunistinio postindustrializmo epochą, kada komunizmo laikais urbanistinė plėtra buvo kažkokia beprotiška. Žemė niekieno, žmonės niekieno. Nedaug likę posovietinio industrinio paveldo, kuris būtų kaip nors atraktyvus tenai ką nors iškrėsti. Mes neturime posovietinio postindustrializmo patirties. Štai kodėl reikia tartum du kartus daugiau negu Kšyštofui drąsos, kurios jis turėjo ateidamas į Krasnagrūdą.

Dažniausiai vietos, kuriomis rūpinamasi taip, kaip savuoju likimu, jau yra šiapus atgimimo slenksčio. Yra Panevėžyje visko, ir man viskas atrodo nuoširdu ir autentiška. Čia tik kantrybės reikia ir pradėti savo miestą mylėti taip kaip save.

Parengė Nomeda Simėnienė pagal E. Aleksandravičiaus pasakytą kalbą Panevėžio forume „Kultūra yra“ 2019 m. gegužės 18 d.

MIESTO PRISIKĖLIMO MENAS
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų