Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

MUZIEJŲ NAKTIS SU ISTORIJOS VERTYBIŲ ŽENKLAIS

Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse šalies muziejininkai kasmet kviečia visuomenę ateiti į muziejus ir prasmingai panaktinėti – pamatyti čia saugomas vertybes, pasikalbėti, paliesti, patiems kai ką pasidaryti.

Ada DVARIONAITĖ

Ilgą gegužės 17 dienos pavakarę aktyvesni Kupiškio bendruomenės žmonės, iš atokesnių miestelių ir kaimų suvažiavę mokiniai, muziejininkų kolegos iš Panevėžio, Utenos, Obelių turėjo retą progą nukeliauti į praėjusio šimtmečio vidurį ir prisiminti partizanų kovas, dramatiškus likimus, iškentėtą tremtį ir lagerius. Tarsi viskas žinoma, girdėta, ne kartą perskaityta, bet šįkart kitaip suvokta, įtaigiau pateikta ir asmeniškiau pajausta.

Kupiškio etnografijos muziejaus specialistai padarė reikšmingą darbą, parengė istorinės-patriotinės temos projektą, pakvietė įtaigių lektorių ir specialistų iš Vytauto Didžiojo universiteto, Vytauto Didžiojo karo muziejaus.

Pradžioje visi klausėsi Kazimiero Likšos solinio koncerto. Projektas skirtas Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Montės gimimo 100-mečiui ir 70-osioms mirties metinėms, taip pat Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos 70-mečiui.

Neeilinis karys

Apie vadą Antaną Starkų-Montę papasakojo lektorius Mindaugas Nefas.
Autorės nuotraukos

Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Mindaugas Nefas per savo paskaitą apie partizanų vadą A. Starkų-Montę atskleidė partizanų kovos istorinį kontekstą, apibūdino laikmetį, kuris paprastus kaimo vaikinus, mokytojus, ūkininkus paskatino rinktis tėvynės gynybą, eiti į miškus ir visą dešimtmetį, nujaučiant savo tragišką likimą, kovoti dėl ateities, laisvos tėvynės. A. Starkus, gimęs Zubiškių kaime netoli Adomynės, dalyvavęs 1941 m. birželio sukilime, 4 mėnesius mokęsis Vokietijos žvalgybos mokykloje, galėjęs saugiai pasitraukti į Vakarus, visgi karui baigiantis sugrįžo į gimtinę, ėmė burti Šimonių apylinkių vyrus į kovą su sovietų valdžia. Deja, išdavystės neleido ilgiau išsilaikyti, 1949 m. lapkričio pradžioje bunkeryje prie Priegodo ežero Šimonių girioje kartu su šešiais partizanais vadas žuvo. Vėliau žuvę partizanai buvo slaptai palaidoti Adomynės kapinėse. A. Starkaus bendražygis Jonas Kadžionis-Bėda, dabar gyvenantis Svėdasuose, yra pasakojęs, kaip vado narsa ne sykį kovos draugams yra gyvybę išgelbėjusi. Per apsuptį pakilęs visu ūgiu ir šaudydamas kulkosvaidžiu, jis privertė kareivius slėptis, o partizanai tuo tarpu suspėję saugiai atsitraukti.

Stiprybę iš praeities semiam

Knygą bei filmą „Gulago partizanai“ pristatė Goda Karazijaitė ir Seimo narys Paulius Saudargas.

Įdomi diskusija muziejaus parodų salėje užsimezgė Seimo nariui Pauliui Saudargui ir bendraautorei Godai Karazijaitei pristatant knygą „Gulago partizanai“ bei tokio paties pavadinimo trumpametražį filmą.

Apie tremtį ir politinių kalinių lagerius išspausdinta nemažai šias tuometės sovietų valdžios represijas patyrusių žmonių prisiminimų, istorikų tyrimų. Prie šios temos sugrįžta perlaidojant Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Knyga „Gulago partizanai“ atverčia menkai žinomus kalinių pasipriešinimo puslapius.

1953 m., jau po Stalino mirties, Norilsko, Vorkutos ir Kengyro lageriuose įvyko politinių kalinių sukilimai, kurie po mėnesio buvo labai žiauriai numalšinti, bet valdžia vėliau priversta imtis pokyčių. Manoma, kad tada vienu metu streikavo apie 39 tūkstančiai kalinių, tarp aktyviausių pasipriešinimo organizatorių ir dalyvių buvo lietuviai ir ukrainiečiai, prisidėjo rusai, iniciatoriams pakluso ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Darius Juodis apibūdino partizanų aprangą, ginkluotę, naudotus daiktus.

Knygoje spausdinamos 24 kalinių papasakotos istorijos, išgyvenusių žmonių prisiminimai apie nužmogėjusią sistemą ir neįtikėtiną sargybinių žiaurumą, apie kalinių dvasios stiprybę, ryžtą ir tikėjimą, kad išgyvens, sugrįš kas nors iš jų ir viską papasakos apie patirtas kančias.

Minėtą filmą tądien svečiai parodė keturiose mokyklose, diskutavo su jaunuomene apie partizanų pasipriešinimo prasmę ir patriotizmo pamokas naujoms kartoms. Filmo ištraukų yra parodyta per LRT laidų ciklą „Istorijos detektyvai“.

Tikros emocijos

Etnografijos muziejuje jau kelios savaitės veikia nuotraukų ir eksponatų paroda „Algimanto apygardos partizanų kovos atspindžiai“. Čia yra nemažai archyvinių nuotraukų, partizanų naudotų autentiškų daiktų – rožinis, mažučiai šachmatai, gertuvė, laikrodis, žiebtuvėlis, paskutinis šovinys, pistoletas, kelnės, palaidinė, kepurė, batai, bidonas, kuriame saugoti partizanų dokumentai. Viena yra tik pasižiūrėti į daiktus, visai kas kita išgirsti komentarą ir analizę.

Smagu patiems paliesti, išbandyti.

Vytauto Didžiojo universiteto ir karo muziejaus specialistai Darius Juodis ir Mindaugas Tamošiūnas, pristatę partizanų ginklus, aprangą ir partizanų gyvensenos rekonstrukciją, neatsigynė smalsuolių ir klausinėtojų.

Kodėl nukauti partizanai miestelių aikštėse buvo pametami basi? Ne tik tam, kad įbaugintų, iš aplinkinių reakcijos nustatytų rėmėjus. Batai buvo vertingas turtas, stribai juos nuaudavo ir sau pasiimdavo. Partizanas J. Kadžionis yra pasakojęs, jog matydami nebeišsigelbėsią partizanai supjaustydavo savo batus, kad priešui neatitektų. Kodėl partizanai vėlesniais metais, kai jau buvo žinoma apie išdavystes, reikėjo saugotis konspiracijos sumetimais, dažnai fotografuodavosi? Jie norėjo palikti liudijimą apie save, apie aplinką miške, aprangą, apie savo gyvenimą bunkeryje, kuris trukdavo metų metus. Ir jaunimui, ir vyresniems renginio dalyviams buvo smalsu apžiūrėti šovinių dėtuves, vokiškus ir rusiškus ginklus, šovinius, spausdinimo mašinėlę, kuria spausdinti atsišaukimai ir laikraščiai.

Kariai savanoriai atvežė parodyti šiuolaikinių ginklų.

Daugelis edukacinėms programoms naudojamų ginklų gauti iš gyventojų, daiktų įsigyta sendaikčių turgeliuose, antikvariatuose, partizanų drabužiai specialiai siūti, nes senų išlikusių jau nebėra. Siūta pagal turimas partizanų nuotraukas. Edukacinių užsiėmimų dalyviai pasakojo sunešioję bene tris uniformų komplektus per įvairias šventes, partizanų gyvensenos rekonstrukcijos renginius. Norintieji galėjo apžiūrėti ir pakiloti įvairiausių Antrojo pasaulinio karo rusiškų ir vokiškų ginklų – kulkosvaidį, šautuvą, karabiną, pistoletą, naganą. O muziejaus kiemelyje smalsautojų laukė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Kupiškio 504 kuopos kariai su šiuolaikiškais ginklais. Ir su karšta kareiviška koše. Buvo galima ant audinio atsispausti partizanų ženklų. Visas šis ilgas vakaras buvo skirtas prisiminimui to laiko, kuris atnešė sunkių išbandymų Tėvynei ir skaudžiai sužalojo žmonių likimus.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų