Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

KELIAUTOJAS ROKAS ANALIZUOJA NE TIK SKAIČIUS, BET IR GYVENIMĄ

Rokas Laurinavičius džiaugiasi laimę radęs analizuodamas skaičius.

Dvidešimt dvejų Rokas Laurinavičius nuo pat mažens įpratęs neužsibūti vienoje vietoje. Iš Kelmės rajono kilęs vaikinas su šeima ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Yra gyvenęs ir Kupiškyje. Čia jis lankė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, buvo aktyvus Jaunimo centro dalyvis.

Šiandien Rokas gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Neapsisprendęs, ką studijuoti – anglų kalbos pedagogiką ar psichologiją, pradėjo dirbti ir tikina atradęs savo pašaukimą – analizuoti skaičius. Vaikinas nevadina savęs patriotu, o veikiau  yra pasaulio žmogus, kuriam svarbu ne gyvenamoji vieta, o gera atmosfera.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kokia Tavo atsikraustymo į Kupiškį istorija? Papasakok, kaip sekėsi mokytis Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.

Taip vis susiklostydavo, kad su šeima ne vieną kartą persikraustydavome iš vienos vietos į kitą. Nemažai metų praleidau gyvendamas viename Radviliškio rajono kaime. Visada žinojau, kad kaimas – ne man. Turėjome giminių šalia Kupiškio, tad vieną vasarą tėvai nusprendė, kad laikas keisti vietą, ir atsikėlėme į Kupiškio miestą. Jis, kaip gyvenama vietovė, man patiko: mieste ramu, bet ganėtinai nemažai veiklos, ypač Jaunimo centre. Man buvo šešiolika, kai pradėjau eiti į Kupiškio jaunimo centrą, ir jį lankiau beveik dvejus metus. Daug geriausių gyvenimo akimirkų įvyko būtent ten. Taip pat visada prisiminsiu laiką, praleistą Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Čia buvo visko – ir gerų, ir prastų akimirkų, bet manau, kad šioje gimnazijoje prabėgo gražiausios mano, kaip abituriento, dienos. Čia dirba tikrai geri, savo dalyką išmanantys mokytojai, mokytis buvo smagu, labiausiai patiko lietuvių, anglų kalbų pamokos, matematika  ir dailė.

Vaikinas piešdamas numalšina per dieną patiriamą stresą, tačiau piešinių nekaupia: nupiešia ir išmeta.

Esi meniškos sielos, gražiai pieši. Ar šiandien lavini šį talentą? Kokių dar pomėgių turi?

Man piešimas – atsipalaidavimo būdas. Vis dar piešiu, kai darbe turiu streso kupiną dieną.

Pastebėjau, kad nuo mokyklos laikų nepasikeičiau: mokykloje pusę dienos praleisdavau piešdamas, o dabar kai kuriomis dienomis taip laiką praleidžiu darbe. Viena mėgstamiausių mokytojų buvo lietuvių kalbos mokytoja Danutė Zulonaitė. Ši mokytoja mokė gimtosios kalbos dalykų gana moderniai – leisdavo mokytis savu laiku. Galėdavau praleisti pusę pamokos piešdamas tol, kol sugalvodavau „prisivyti“ kitus. Taip pat esu dėkingas anglų kalbos mokytojai Jurgitai Valauskienei už tai, kad buvo griežta. Mano anglų kalboje nebuvo tvarkos, o ji padėjo ją įvesti. Tik jos dėka anglų kalba yra lyg antra lietuvių. Taip pat norėčiau pasakyti ačiū dailės mokytojai Eugenijai Paslauskienei ir matematikos mokytojui Alvydui Žiulpai: ačiū jiems už įdomias ir nestandartines pamokas!

Seniai domiuosi psichologija. Ir dabar vis paskaitau psichologinius straipsnius dėl saviugdos tikslų. Psichologija kaip mokslas mane traukia dėl savęs pažinimo. Juk gana sunku pažinti ir suprasti kitus, kai savęs gerai nepažįsti.

Į užsienį išvažiavai su mintimi užsidirbti ar mokytis? Kaip Tau sekasi Jungtinėje Karalystėje?

Mano planas buvo išvažiuoti ir dirbti metus laiko, tada – pradėti studijas. Tuo metu dar nebuvau tikras, kokią profesiją norėčiau studijuoti, ką rinktis – anglų kalbos pedagogikos ir psichologijos studijas, tad tempiau laiką, kol apsispręsiu. Po truputį pradėjo patikti darbas, žmonės, su kuriais dirbau, tad sustojau ties idėja, kad studijos kuriam laikui atidedamos.

Šiuo metu gyvenu Melton Mowbray mieste. Jame gyvena daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų, Jungtinės Karalystės mastu tai – nedidelis miestelis.

Tikriausiai, kaip dažnas emigrantas, pradėjau dirbti fabrike ir po truputį kilau karjeros laiptais. Dabar atlieku sistemos vadybininko darbą kompanijoje, kurios pagrindinis klientas yra „Mars“. Ši įmonė prekiauja visiems žinomais pamėgtais šokolado batonėliais  – „Snickers“, „Mars“, „Milky way“ bei „Galaxy“. Be šokolado, ši kompanija paruošia ir įvairiausius maisto produktus bei maistą augintiniams.

Atradau savo pašaukimą – man patinka dirbti su skaičiais. Tiksliau, sprendžiu problemas tarp skaičių, dirbu analitinį darbą – analizuoju sistemas. Dirbu 8 valandas per parą su nuostabiais žmonėmis. Mūsų kolektyve esu vienintelis lietuvis, nors yra ir kitų tautų žmonių, pavyzdžiui, mano viršininkas – portugalas.

Esu patenkintas savo dabartine gyvenimo kokybe. Čia gyvenu ne pirmus metus, rugpjūtį bus ketveri metai. Niekas čia žmonių neišskiria pagal rasę, išvaizdą ar tautybę, svarbiausia mokėti kalbėti angliškai, tad jaučiuosi šioje šalyje gana jaukiai. Niekam čia nesvarbu, kiek diplomų esi sukaupęs, svarbiausia turėti patirties tam tikrose srityse bei didžiulio noro mokytis ir siekti. Minusų, mano nuomone, čia nėra. Galiu drąsiai sakyti – man patinka čia būti.

Rokas su mylimąja Ieva aplankė meilės miestu tituluojamą Paryžių.
Nuotraukos iš asmeninio Roko Laurinavičiaus albumo

Ar dirbdamas keliauji po kitas šalis? Kur lankeisi?

Dar neteko daug keliauti, nors praeitą vasarą su sužadėtine Ieva buvome Paryžiuje.

Kadangi tai buvo mano pirmos atostogos per trejus metus, nusprendėme aplankyti meilės miestą. Atostogas spontaniškai suplanavome per keletą dienų. Šiais metais dar nenusprendėme, į kokią šalį keliausime, gal tiesiog išmaišysime Jungtinę Karalystę, nes čia yra daug gražių vietų, kurias turėtų pamatyti kiekvienas į šią šalį atvykęs emigrantas. Vienos gražiausių vietų šioje šalyje yra ežerų rajonas (angliškai vadinamas Lake district) ar Kornvalis (angl. Cornwall) – pietvakarių Anglijos rajonas, įžymus savo milžiniškais skardžiais ir stulbinančiais vaizdais į Keltų jūrą.

Šeima su Tavimi Jungtinėje Karalystėje ar liko Lietuvoje? 

Jungtinėje Karalystėje gyvena sužadėtinė Ieva ir mano jaunesnysis brolis. Jis atvažiavo čia studijuoti ir galiu pasidžiaugti, kad jau antri metai, kaip jis yra geriausias savos grupės studentas. Po kelerių metų planuoju atsivežti tėvus, kitą brolį ir padėti jiems įsikurti.

Sužadėtinę Ievą sutikau prieš beveik dvejus metus. Ilgą laiką dirbome tame pačiame darbe ir vienas kito nepažinojome. Galiausiai pradėjus bendrauti vis dažniau ir artimiau, supratau, kad ši mergina – toji vienintelė.

Kokie ateities planai? Ar žadi grįžti į Lietuvą?

Planuoju pasilikti Jungtinėje Karalystėje, man čia patinka, žmonės malonesni ir visiškai kitokia atmosfera.

Sakydamas „kitokia atmosfera“, turiu omenyje žmones. Jie čia jaučiasi laisvesni – laukdamas autobuso gali pradėti pokalbį su nepažįstamu žmogumi, eidamas gatve gali sulaukti „labas rytas“ iš eilinio praeivio ar tiesiog šypsenos. Dauguma čia džiaugiasi savo gyvenimu, vietoj to, kad būtų sukaustyti esamų ir įsivaizduojamų problemų. Visuomet sakau, kad mano nuotaika ir jausena priklausys nuo žmonių, kurie mane supa. Jei supa laimingi ir pozityvūs žmonės, tada visos problemos, jei jų yra, išnyks savaime. Todėl Jungtinė Karalystė – tikrai ne galutinė mano gyvenamoji vieta. Norėčiau dar pagyventi Italijoje. Žavi šios šalies kultūra ir architektūra. Tai šalis, kuri turi gyvybės. Konkrečiau, norėčiau įsikurti ne sostinėje, o kokiame nors kitame ne turistiniame mieste ar miestelyje, kuriame jaučiasi tikra itališka siela.

Į Lietuvą grįšiu tik aplankyti giminių, užsilikusių draugų ir pamatyti žiemos. Visa kita, ko man trūksta, jau turiu Jungtinėje Karalystėje. Čia dalis mano šeimos, namai, mano draugai – to užtenka. Niekada nesijaučiau, kad esu patriotas, man gerai gyventi ten, kur jauki atmosfera, o šalis, kurioje esu – nėra svarbi.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų