Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

UOGINIAI, KUR POKŠTAVO ADOMAS IR KUNIGAVO STRAZDELIS

Uoginių kaimas į pietvakarius nutolęs nuo Antašavos tik 2 km, į pietus nuo Vabalninko – 10 km, į šiaurės vakarus nuo Kupiškio – 13 km ir į šiaurę nuo Subačiaus – 12 km. Greta yra Duorpiai, Ničiūnai, Tebešiūnai, Žižmariškis, Prūseliai. Netoliese teka Pyvesos ir Duorupio upeliai, o per patį kaimą – Uoginio upelis. Prieina Gėbgalės ir Mažojo gojaus miškai.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad šio vietovardžio kilmė sietina su Uogintų-Ogincų asmenvardžiais.

Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Uoginiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 140 žmonių. Vadinasi, šis kaimas tebėra gyvybingas ir klestintis.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur gyvuoja šeimyna

Vladas ir Liolė Anikevičiai su šeimynos nare Iveta ir kalyte Aira.

Į Uoginius važiavome saulėtą, bet labai vėjuotą dieną. Pirmiausia nutarėme pasibelsti į Vlado ir Liolės Anikevičių namų duris. Šie žmonės jau daug metų rūpinasi tėvų globos stokojančiais vaikais, yra įkūrę šeimyną. Iš duris atvėrusios Liolės rankų vėjo sūkurys plėšte išplėšė duris. Reikėjo bendromis pastangomis galynėtis jas užveriant.

Namų sienos patikimai saugojo nuo vėjo šuorų, buvo šilta ir ramu. Tik vietoje nenustygstanti kalytė Aira liuoksėjo aplinkui.
Vladas papasakojo, kad jo gimtinė Uoginių vienkiemis prie Šaltalieknio miškelio. Užaugo ten kartu su dviem broliais Povilu (vyriausias, gyvena Gyvakaruose) ir Kęstučiu (įsikūręs Radviliškyje). Tėvai, Povilas ir Valerija Anikevičiai, gyveno ūkiškai. Turėjo 9 hektarus žemės. Kolūkiniais laikais melioracija daugelį vertė iš vienkiemių keltis į gyvenvietes. 1970 metais ir jo tėvai čia persikėlė. Po vestuvių su Liole jiedu šiek tiek gyveno kartu su tėvais, o vėliau persikėlė į Noriūnus.

Vladas daug metų dirbo autokranininku įvairiose rajono organizacijose. Liolė buvo Kupiškio geležinkelio stoties iešmininkė ir augino vaikus. Anikevičiai susilaukė keturių savo atžalų – dviejų dukterų ir dviejų sūnų. Ingrida gyvena Panevėžyje, Kristina įsikūrusi Kupiškyje. Vadovauja Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kupiškio rajono skyriui. Mindaugas gyvena ir ūkininkauja Duorpių kaime, o Vaidas gyvena Kupiškyje. Abu sūnūs dirba gaisrinėje. Jų senelis Povilas buvo ugniagesys. Gaisrinės automobilį šiek tiek vairavo ir Vladas.

Didžiulis Anikevičių vištų ūkis.

Po dešimties metų, praleistų Noriūnuose, Anikevičių šeima 1990 metais, mirus Vlado tėvams, sugrįžo į Uoginius. Pirmus vaikus jie pradėjo globoti 1999 metų spalį. 2010 metais įregistravo šeimyną. Per tuos metus jų šeimos šilumą ilgesnį ar trumpesnį laiką yra pajutę per 10 vaikų.

„Esu kilusi iš penkių vaikų šeimos. Užaugau Didžprūdžiuose. Mano mergautinė pavardė Pirtinaitė. Nuo mažens buvau pripratusi prie gausios šeimos šurmulio namuose. Labai mėgstu maistą gaminti. Jei reikia, mielai vaišes sutaisau. Man nesunku ir labai įprasta, kai reikia pasirūpinti didesniu pulku vaikų. Šiuo metu pas mus gyvena keturi nepilnamečiai vaikai ir viena pilnametė mergina. Savaitgalį laukiame saviškių su šeimomis atvažiuojant. Paruošiau mėsos šašlykams. Reikia tik, kad vėjas nurimtų. Kitaip jų lauke kepti negalėsime. Ruošiamės ir Velykoms. Renkame svogūnų lukštus kiaušiniams dažyti. Kiekvienas vaikas nori pats bent po kiaušinį išmarginti. Visa šeima mielai pas mus susiburia ir per Velykas, ir per Kalėdas“, – džiaugėsi pašnekovė.

Moteris aktyviai dalyvauja ir ūkininkių draugijos „Sodžius“ Antašavos skyriaus veikloje. Šio skyriaus narės bendradarbiauja su Kupiškio etnografijos muziejumi ir rengia savo susirinkimus jo filiale, Adomo Petrausko muziejuje. Ten veikiančiame Amatų centre per Sekmines planuojama surengti ūkininkių rankdarbių parodėlę. Pasak Liolės, Uoginiai nėra Dievo užmirštas kampelis. Čia dažnai į muziejų iš visur atvyksta ekskursijos, būna įvairių renginių. Vladas nepraleidžia nė vienų motociklų ar automobilių sporto varžybų, vykstančių Uoginių trasoje.

Kaime yra gera privati parduotuvė. Tad tie, kurie negali dažnai pasiekti miesto, dėl to labai nesijaučia nuskriausti. Tebeveikia pieno surinkimo punktas. Taip pat yra šiuolaikiškai įrengti bendruomenės namai. Deja, pastaruoju metu kažkodėl bendruomenės veikla prigesusi. Gal dėl to, kad daug aktyvių senosios kartos žmonių jau nebėra. Senuosius kaimynus Anikevičiams primena Kupiškio televizijos prieš dvidešimt metų filmuotos Velykos šviesaus atminimo Kazlų sodyboje. Kaskart tą vaizdajuostę jiedu pasižiūri. Liolė sakė, kad Uoginių kaimo istoriją rašo Leontina Jackevičienė, gyvenanti antruosiuose Uoginiuose. Taigi yra vilties, kad įdomūs šio kaimo istorijos faktai nenueis į užmarštį.

Anikevičiai, kai sulaukė 55 metų, pasitraukė iš aktyvios žemės ūkio gamybos veiklos, ūkininkavimą perleido sūnui. Visgi šiuo metu jų tvarte gyvena net 67 vištų būrys, amsi du šunys, miauksi kelios katės. Nuo ūkiškų reikalų dar nėra visiškai nutolę. Prieš atsisveikindami nuėjome pažiūrėti to įspūdingo vištų pulko.

Akį traukia gražus namas

Gražiai tvarkoma Matildos Povilonienės sodyba.

Uoginiuose, priešais buvusį mokyklos pastatą, kur šiuo metu įsikūrusi šio kaimo bendruomenės būstinė, akį patraukė sodyba su gražiai atnaujintu namu. Čia gyvena Matilda Povilonienė. Moteris sutiko pasikalbėti. Pirmiausia perspėjo, kad ji ne vietinė, kilusi iš Mičiūnų kaimo netoli Juodpėnų. Uoginiai – tai jos mirusio vyro Antano gimtinė. Šį namą jis gyvenvietėje pats dar prieš vestuves pasistatė, kai dėl melioracijos naikino vienkiemius. Ji čia apsigyveno 1964 metais, kai ištekėjo.

„Dirbome kolūkyje. Iš pradžių Uoginių, o vėliau ir Antašavos, kai kolūkiai buvo sujungti. Aš buhalteriavau, o vyras dirbo vairuotoju, mechaniku, dujininku. Vyro brolis Juozas gyvena Uoginiuose. Jis atskirai irgi namus pasistatė. Su Antanu užauginome dvi dukras Zitą ir Jūratę. Zita čia gyvena, o Jūratė įsikūrusi Panevėžyje. Anūkai Ignas (kariškis) ir Monika (kineziterapeutė) vilniečiai. Uoginiai patogi gyvenvietė. Iš čia neblogas susisiekimas su Kupiškiu, Panevėžiu. Kuriasi čia žmonės. Dar yra ir jaunimo. Mokyklinis autobusiukas pilnas vaikų būna. Tik vietoje darbo nėra. Reikia į miestus važinėti. Kaime tėra 4 stambesni ūkininkai. Vienas iš jų netoliese gyvenantis Antanas Skupas. Atsirado jau ir vienas kitas tuščias namas. Keliose sodybose tik vasarotojai šeimininkauja“, – pasakojo apie save ir kaimą pašnekovė.

Pagyrus gražiai pertvarkytą namą, Matilda suskubo pasakyti, kad dukra Zita viską pati sugalvojo, kaip reikėtų pakeisti, kad būtų jaukiau, šiuolaikiškiau.
Nufotografavome sodybą, tik gaila be jos šeimininkės, nenorėjusios įsiamžinti, ir skubėjome toliau Uoginių gatve parduotuvės link.

Muziejuje

Adomo Petrausko muziejaus darbuotoja Laura Eižinienė.

Adomo Petrausko muziejuje ankstyvą pavasario popietę buvo tylu. Muziejaus darbuotoją Laurą Eižinienę radome Amatų centre. Čia ji dirba šešerius metus, bet iš to laikotarpio dvejus metus buvo išėjusi motinystės atostogų. Gyvena gretimame Ničiūnų kaime. Taigi į darbą netoli.

„Kasdien muziejuje yra įvairios veiklos. Šiandien daugiausia lankytojų buvo priešpiet. Rengiamos parodos, seminarai, visokie edukaciniai užsiėmimai. Žiemą visa veikla labiausiai koncentruojasi šildomame Amatų centre. Taip pat aukštaitiškoje gryčioje, kai vyksta duonos kepimo edukaciniai užsiėmimai. Veikla lauke, eksponatų apžiūra kituose pastatuose suintensyvėja šiltuoju metų laiku. Tada sulaukiame daugiau ne tik ekskursijų, bet ir pavienių lankytojų. Mėgsta žmonės čia rengti krikštynas, vestuves, fotosesijas. Labiausiai yra domimasi Adomo Petrausko surinktais eksponatais, bokštu, senosios kaimo buities ekspozicijomis“, – pasakojo muziejaus darbuotoja.

Pasivaikščioję po saulės nutviekstą Adomo Petrausko muziejaus kiemą, pasimėgavę čia tvyrančia popiečio ramybe, pasigrožėję tarsi paslapties šydu apsigaubusia senąja Adomo gryčia, išbandę lauko sūpuokles, važiavome toliau Uoginių kapinių ir koplytėlės link, kur kunigauta poeto Antano Strazdo.

Čia vyro giminės šaknys

Stasys ir Ona Skukauskai.

Pakeliui stabtelėjome netoli muziejaus įsikūrusioje Stasio ir Onos Skukauskų sodyboje. Čia sustatyta žemės dirbimo technika sufleravo, kad žmonės ūkininkauja.
Duris atvėrę namų šeimininkai pakvietė šnektelėti į vidų. Pirmiausia kalba sukosi apie ūkininkavimą, kurį šeima pradėjo po 1990 metų.

Skukauskai turėjo mišrų ūkį. Laikė 10 karvių bandą, prieauglio, sėjo javų. Dirbo apie 60 hektarų žemės. Šiuo metu pamažu traukiasi iš aktyvios žemdirbystės. Ūkininkavimo vadžias perleidžia žentui. Liko tik dvi karvės. Mat pieną labai mėgsta anūkai. Jų Skukauskai turi keturis – Luką, Paulių, Vaivą ir Eriką.

„Uoginiai yra mano vyro kraštas. Jis kilęs iš netolimo Šilų kaimo prie Geležių (Panevėžio r.), o aš esu iš Utenos rajono Ažugirių kaimo. Aplink Uoginius žmonės neretai jau šneka panevėžiškių tarme. Anksčiau šis kraštas buvo priskirtas Vabalninko rajonui. Aš čia atsidūriau, kai baigiau Antalieptės žemės ūkio technikumą ir gavau paskyrimą. Mokiausi sodininkystės ir daržininkystės, bet tokio darbo kolūkyje neteko dirbti. Buvau paskirta kolūkio brigadininke. Vėliau auginau dvi pametinukes dukras Daivą ir Editą. Po didesnės pertraukos gimė ir trečia dukra Renata. Vyras kolūkyje šiek tiek dirbo traktorininku, o vėliau visą laiką buvo kolūkio vairuotojas“, – kalbėjo pašnekovė.

Stasys papasakojo, kad visgi jo giminės šaknys yra Uoginiuose. Čia gyveno jo senelis iš mamos pusės Faustas Pribušauskas. Jis buvo lenkas, o močiutė – lietuvė. Mamos brolio žmona amžinatilsį Jadvyga Pribušauskienė buvo garsi šių apylinkių audėja, gera šeimininkė. Tėvo tėvai Julius ir Marijona Skukauskai irgi iš Uoginių buvo kilę. Jie turėjo lenkiškų šaknų.
„Uoginiuose ankstesniais laikais daug lenkų tautybės žmonių gyveno. Kai per karą vokiečiai pradėjo šaudyti žydus, buvo pasklidęs gandas, kad ir su lenkais taip bus susidorota. Dėl tos priežasties kai kurie lenkai persirašė lietuviais“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, lenkiškai ir rusiškai kaime mokėjo Adomas Petrauskas. Jo seserys lenkiškai melsdavosi.

Ilgisi buvusių kaimynų

Ona apgailestavo, kad į Anapilį iškeliavo visi artimesni kaimynai. Jų būta labai įdomių, įvairiais talentais Dievulio apdovanotų. Vien gyventi Adomo Petrausko kaimynystėje buvo išskirtinis dalykas.

„Su Adomu labai bendravome. Jo draugijoje visuomet būdavo linksma. Jis kasmet surengdavo visam kaimui Joninių šventę. Adomo idėją ypač palaikė tuometinis kolūkio pirmininkas Vytautas Notkus, o vėliau ir jį pakeitęs Albinas Vaižmužis. Ekskursijos plaukte plaukdavo į Adomo kiemą pasižiūrėti jo surinktų senosios kaimo buities eksponatų ir pasiklausyti paties Adomo pasakojimų. O jis labai mokėjo įdomiai visokias istorijas porinti. Per balius, kurie vykdavo vos ne kiekvieną šeštadienį, stengdavausi atsisėsti kuo arčiau Adomo. Mat visada jis žodžio kišenėje neieškodavo ir savo vaizdingomis kalbomis aplink suburdavo žmones. Šiam žmogui likimas nepašykštėjo išbandymų. Jo pirmą žmoną nutrenkė žaibas namie būnant. Liko vienintelė dukra Ona. Su antra žmona Liuda jis vaikų neturėjo. Liuda kaip ir Adomas turėjo gerą balsą. Adomas giedojo bažnyčios chore kaip ir kita kaimynė Domicelė Kazlienė. Jos vyras Povilas Kazlas buvo aludaris, turėjo įspūdingus ūsus. Jo nuotrauka dėl tų ūsų net Amerikos viename žurnale buvo įdėta. Prie to, matyt, Adomo anūkė Kamilė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, prisidėjusi. Dabar Kazlų sodyba ištuštėjo, bet ją prižiūri palikuonys. Adomo dukra Ona tėviškę retkarčiais aplanko. Kasmet vasarą bent kartą atvažiuoja ir anūkė Kamilė, kai vieši Lietuvoje. Kamilės sūnus prosenelio garbei pavadintas Adomu. Šios viešnios visuomet užsuka pas mus pasikalbėti“, – pasakojo moteris.

Pasak jos, už muziejaus gyveno broliai Henrikas ir Ipolitas Grinevičiai. Kai Henriko žmona liko viena, ją dažnai lankydavusi, valgio nunešdavusi. Šiuo metu toje sodyboje jau nieko nebėra.

Uoginiečiai dar kai kurias senąsias tradicijas yra išsaugoję. Tebevyksta gegužinės pamaldos koplytėlėje, nors daugelis senųjų giedotojų jau mirę. Ona sakė, kad šiuo metu giesmes užveda Stasė Aleknienė, o jai pritaria Irena Milaševičienė bei kitos kaimo moterys. Prisijungia varaniškiečiai.

Kasmet per titulinius Šv. Marijos Magdalietės atlaidus liepos 22 dieną koplytėlėje laikomos šv. Mišios. Į jas atvyksta ne tik šiuo metu Uoginiuose gyvenantys žmonės, bet ir buvę kraštiečiai.

Šimtametė klėtelė Skukauskų kieme.

„Susirenka nemažas mūsų pulkas. Pasimeldę visi dar pabūname, pasikalbame prie suneštinių vaišių čia pat aikštelėje tarp pušelių. Visuomet tuo laiku mums pasitaiko geras oras. Koplyčią prireikia atrakinti ir per laidotuvių apeigas. Koplyčios raktas šiuo metu saugomas mūsų namuose“, – sakė Ona.

Moteris pridūrė, kad ir muziejuje vyksta visokie užsiėmimai, atvažiuoja ekskursijos. Pobūviams salę galima išsinuomoti. Gal keturios uoginietės priklauso ūkininkių draugijos „Sodžius“ Antašavos skyriui ir kartu su kitomis šio skyriaus moterimis susirenka Amatų centre. Vasarą muziejaus kieme šventė Onines.

Visgi, anot pašnekovės, ankstesniais laikais jų kaimas buvo draugiškesnis, vieningesnis. Jaunimas dabar mažiau aktyvus. Atsirado kaime ir išgeriančių žmonių.

Stasys paaiškino, kad šitas kaimo galas, kur jie gyvena, vadinamas Molėtgaliu. Molio čia nėra. Pavadinimas greičiausiai kilęs nuo kažkokio lenkiško žodžio ar augalo. Už Kazlų sodybos yra beržynėlis, o šalia jų – valstybės saugomos senosios Uoginių kapinės, nors yra girdėjęs, kad kasinėjant ten jokių žmonių palaikų neaptikta.

Paklaustas, ar neišvargina burzgianti per varžybas Uoginių trasoje technika, vyras sakė prie to jau pripratęs. Žinoma, reikia ir dulkes pakęsti, ir pabūti kurį laiką automobilių apsuptyje, nes varžybų pasižiūrėti suvažiuoja iš visur daug žmonių.

„Kur mes įsikūrę, seniau buvo Petkūno sodybvietė. Čia kolūkio laikais stovėjo pirmoji grūdų džiovykla. Ją kolūkis buvo pastatęs iš Petkūno klojimo. Pastate, kur dabar gyvename, laikyti paukščiai, po jų tos patalpos atiteko stalių dirbtuvėms. Kai kolūkis pasistatė metalinę grūdų džiovyklą, tą pastatą perleido mums, kad įsirengtume gyvenamąjį namą. Kieme stovinti daugiau nei šimto metų klėtis man atiteko kaip dovana iš pusseserės vyro Vaclovo Dluckio. Tai buvo jo tėvų klėtis. Kai čia pradėjome kurtis, buvome priversti dėl priešgaisrinės saugos nugriauti seną pirtelę šalia tvarto. Tuo buvo nepatenkintas kaimynas Adomas. Jis ta pirtele naudojosi. Vėliau kolūkis jam pastatė kitą ir nesantaikos nebeliko. Dažnai prisimenu visus kaimynus, ypač Adomą, balsingą, krečiantį pokštus. Man jų visų labai trūksta“, – atviravo Stasys.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas pateikia daug išsamios informacijos apie Uoginių kaimo praeitį. Paminėsime tik keletą faktų.

Uoginių apylinkėse žmonių gyventa dar neolito laikais. Buvo išaiškintos dvi akmens amžiaus stovyklavietės – netoli Prano Janikūno namų vadinama Salalka ir šalia koplyčios esančiame smėlyne.

300 metų senumo Uoginių šv. Marijos Magdalietės koplyčia, kur šv. Mišias laikė poetas Antanas Strazdas.
Autorės nuotraukos

Nuo XVI a. Uoginiai jau buvo didelis bajorkaimis, kuris priklausė Upytės pavietui. 1822 metais kaime buvo 450 žmonių ir 52 dūmai (ūkiai). 1827 metų duomenimis, Uoginiuose gyveno 250 lenkiškai kalbančių žmonių.
XIX a. jau aiškiai buvo susiformavę 2 Uoginių bajorkaimiai. 1915–1919 metais Uoginiai priklausė Geležių valsčiui, 1919–1947 metais – Vabalninko valsčiui.

1912, 1922 ir 1923 metais Uoginių lenkakalbiai, kurių tuo metu buvo apie 327, prašė vyskupijos leisti sakyti Antašavoje lenkiškus pamokslus, bet tam pasipriešino parapijiečiai lietuviai ir vietiniai kunigai. Tiesa, Šv. Marijos Magdalietės atlaidai Uoginių koplyčioje vykdavo lenkų kalba.

1929 metais matininkas Jurgis Žiedonis Uoginius išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 121 savininkui.
Pokario metais žuvo Jurgis Pakarklis, Bronius Novogrodskis, Juozas Marcinkevičius. Partizanavo, slapstėsi Boleslovas Kairys-Karalis (žuvo 1947), Valentinas Kairys-Gegutis (1930–1952), Vytautas Vogulis, Stasys Pajuodis, Aleksas Lapienis, Stasys Lapienis, Petronėlė Kairienė, Viktorija ir Leontina Kairytės kalintos lageriuose. Į Sibirą ištremti Henrikas ir Genė Grinevičiai, Bagdonavičiaus, Pribušausko, Indriūno, Dlugoborskių, Vinco Rodino šeimos.

1947–1950 metais Uoginiai priklausė Vabalninko rajonui. 1948 m. čia įkurtas „Naujo gyvenimo“ kolūkis (pirmas dabartinėje Kupiškio r. teritorijoje, pirmininkas Adomas Petrauskas). 1959 metais kaimas su Antašavos apylinke buvo atskirtas nuo Vabalninko rajono ir prijungtas prie Kupiškio rajono.

1959 metais kaime buvo šie namų ūkiai: Andriaus (Domo) Jakštonio, Prano Janikūno, Juozo Žiedavičiaus, Adolfo Vaitkevičiaus, Vlado Praniausko, Vytauto Vogulio, Vinco Ramanausko, Stasio Skukausko, Antano Montvilos, Antano Vėzbergo, Juozapotos Pakarklienės, Elenos Skukauskienės, Antano Didžiulio, Vinco Didžiulio, Elzės Vareikaitės, Julės Ucinavičiūtės, Broniaus Gurklio, Onos Gurklytės, Marcelino Sarcevičiaus, Vaclovo Dluckio, Juozo Matulio, Onos Raščikevičienės, Petro Devenio, Stasio Vaičiūno, Aleksejaus Jakubino, Leono Žurausko, Onos Bartaševičienės, Kazio Sližio, Emilijos Pažemeckienės, Janinos Švilpienės, Juzefos Kavaliauskienės, Povilo Milaševičiaus, Alekso Vasilenkos, Vosyliaus Vasilenkos, Petronėlės Šimonienės, Adomo Januškevičiaus, Petro Kulikausko, Antano Gronskio, Juozo Gronskio, Bronės Jaloveckienės, Jono Kalkio, Vytauto Zinkevičiaus, Petro Pranciliausko, Olės Fiodorovos, Jono Pavilonio, Paulinos Kopūstienės, Juanos Kazlauskienės, Kazio Marcinkevičiaus, Povilo Anikevičiaus, Mortos Kasmauskaitės, Vlado Simėno, Martos Pavilonienės, Kazio Vezbergo, Liongino Višinsko, Juozo Januškevičiaus, Gasparo Januškevičiaus, Ipolito Grincevičiaus, Balio Ginaito, Adomo Petrausko, Antano Bagdonavičiaus, Juozo Lapėno, Stasio Tušlos, Paulinos Pajuodienės, Broniaus Marcinkevičiaus, Paulės Skaburskienės, Stasio Stašio, Stasio Klimavičiaus, Prano Jackievičiaus, Jono Bartaševičiaus, Balio Kvietkausko, Aleksio Liobiko, Monikos Burkauskienės, Petro Daugėlos, Kazio Daugėlos, Edvardo Daugėlos, Kazio Pugžlio, Vlado Paškevičiaus, Jono Grigo, Antano Spirkavičiaus, Vinco Pribušausko, Kosto Žekevičiaus, Juozo Bartaševičiaus, Povilo Kazlo, Jono Pajuodžio, Adelės Nagrodskienės, Onos Vilkienės, Stasės Praniauskienės, Elzės Karoblienės, Leono Juškos, Algio Pribušausko, Kosto Klimavičiaus. Iš viso 300 gyventojų.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. kupiškėnė (78.61.130.38)

    2019-04-05 at 12:35

    Kaip įdomu skaityti krašto istorijas, mielų kaimo žmonių prisiminimus… Ačiū !

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų