Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KAI PAVYDAS BAMBĄ GRAUŽIA

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mes nuolat pavydime. Toks gal lietuvio mentalitetas: pavydėti ir niurnėti. Nemokame džiaugtis kito laime. Mes jau gimstame su šiuo jausmu ir kaip tik galėdami „pritaikome“ jį gyvenimiškoje praktikoje. Būdami maži pypliai pavydime žaislų, rodos, kito rankose – pats geriausias meškutis ar lėlytė ir norisi jį atimti. Šiek tiek ūgtelėję, mokykloje, pavydime geresnių pažymių, draugų, apdovanojimų. Paauglystės metais pavydime lygios odos, lieknos figūros ar naujausios kartos išmaniojo telefono. Vėliau, kai suaugame, pavydą kelia kitų laimingas šeimyninis gyvenimas (nors mes nežinome, koks jis yra už uždarų durų) ar nauja mašina, o gal namai (nesvarbu, kad paimtas nemažas kreditas jiems įsigyti). Sulaukus senatvės, šis jausmas apima dėl kitų bendraamžių geresnės sveikatos.

Tokie mūsų genai. Žiūrime į kitų laimingus gyvenimus pro plačiai atvertus socialinių tinklų langus ir su kiekviena diena atrodo, kad visų gyvenimas rožėmis klotas, o mes tokie nelaimingi, kad norisi tik dar labiau niurnėti ir bambėti, o jei yra galimybė, anonimiškai komentuoti komentuoti ir dar daugiau komentuoti.

Argi tikrai mes nelaimingi? Neturime kur gyventi? Neturime ką mylėti? Neturime svajonių, tikslų? Ar per visą dieną nenutiko nė vienos širdį glostančios akimirkos?

Pripažįstu, ir aš esu tokia pat kaip ir jūs. Tačiau kai vienądien norėjau pakomentuoti ką nors niūraus, į galvą švystelėjo mintis: kodėl pati būdama susiraukusi savo neigiamas mintis noriu išlieti ant kitų, niekuo dėtų žmonių? Juk jie nekalti, kad aš jaučiuosi nelaiminga.

Ir aš mokausi. Mokausi nebūti niūraus veido. Ryte atsikėlusi pasižiūriu į veidrodį ir nusišypsau. Sau. Kartoju mintyse kaip maldą: „Gyvenimas yra gražus. Saulė visiems šviečia vienodai. Aš sveika. Man sekasi.“ O vakare prieš užmigdama kaskart pagalvoju: „Kokia aš laiminga, kad ši diena gerai baigėsi, kad nutiko daug (kartais ir ne visai gerų, bet įdomių) dalykų.“
Ir tikrai, dėkingumas gyvenimui – veikia. Nesvarbu, kiek pinigų padėta į banko sąskaitą. Kartais laimingesnis tas, kuris mažai uždirba ir turi realių draugų, nei tas, kuris apšepęs eurais, turi krūvą virtualių draugų, bet yra vienišas.

Priimkime kiekvieną dieną kaip iššūkį, kurį galime įveikti ir tikrai įveiksime. O kai vėl prisėsime prie laiką ryjančių socialinių tinklų ir perskaitysime kokią sėkmės istoriją, kad ir labai pavydu, pasistenkime pakomentuoti ką nors gražaus ir pamatysime, kaip patys pasijusime geriau.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

KAI PAVYDAS BAMBĄ GRAUŽIA
Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Įtariu, kad labiausiai pavydi smerkiantys pavyduolius (78.57.189.140)

    2019-03-24 at 17:40

    Taip, mes nuolat pavydime, bet pagalbos sulaukiame paprastai iš kaimyno, bendradarbio, giminaičio ar net atsitiktinio nepažįstamo žmogaus. Mes pavydime, bet nuolat didėja parama maisto bankui. Mes pavydime, bet vis daugiau atiduodame buities daiktų, drabužių jų stokojantiems.*************************************************************
    Taigi, nemaišykite negerovių pastebėjimo su pavydu.

  2. Rašytoja (83.176.251.166)

    2019-03-23 at 17:16

    Straipsnis pradėtas negatyvia informacija…tokie mūsų genai…:(

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų