Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

AMBICINGOJI DOVILĖ NEŽADA SUSTOTI

Dovilė Černauskaitė – komunikabili, kūrybiška ir tikslo siekianti asmenybė.

Šio straipsnio herojė Dovilė Černauskaitė – komunikabili, kūrybiška ir tikslo siekianti asmenybė. Iš Kupiškio kilusi mergina mokslus profesinėje mokykloje išmainė į auklės darbą Norvegijoje, o kone po dešimtmečio savęs ieškojimo per įvairius darbus ir profesijas vėl atsigręžė į Lietuvą, tiksliau – su šeima įsikūrė ramiame Alizavos miestelyje. Emigrantės duonos ragavusi jauna mama papasakojo vingrią savo gyvenimo istoriją, kokius darbus yra išbandžiusi, ko yra išmokusi ir kaip atsitiktinai sutiktas vaikinas su pieno buteliu pasiliko su ja amžiams.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Vos septyniolikos – į Norvegijos salą

Dovilė gimė ir augo Kupiškio centre. Nuo pat mažų dienų lankė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Mokytis patiko, bet, kaip patarlė sako, žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau. Baigusi dešimt klasių ir šiek tiek pasimokiusi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje mergina susiviliojo tetos pasiūlymu – atvykti pas ją į Norvegiją ir prižiūrėti pusantrų metų dukterėčią. „Tai buvo tikrai netikėta. Nemėgau mažų vaikų, turėjau susikūrusi apie juos įvairių stereotipų, kad vaikai niekada neklauso, visada verkia, nemiega. Iškart išsigandau, kad nesusitvarkysiu. Tačiau nebuvo taip sunku, kaip galvojau. Mergaitė rami, buvo smagu ją prižiūrėti. Daug laiko praleisdavome gryname ore. Mokydavau mažąją dukterėčią pirmų lietuviškų žodžių. Padirbusi aukle, pradėjau į mažylius žiūrėti kitaip, ir, galima sakyti, įveikiau šį išbandymą“, – pirmo darbo ypatumus prisiminė Dovilė.

Dovilė su drauge Frøya salos šventėje pristatė savo gimtąją šalį.

Dovilė gyveno įdomioje vietovėje – nedidelėje Frøya saloje („Google“ duomenimis, 2014 metais saloje gyveno per keturi tūkstančiai gyventojų). Sala nedidelė, didžiąją dalį gyventojų sudaro emigrantai: lenkai, bulgarai, lietuviai. Yra ir norvegų, bet jų mažiau. Darbo yra, tik norėk dirbti. Veikia tinklų, žuvies, putų polistirolo dėžučių fabrikai, valymo firma. Mokėti anglų ir norvegų kalbas – didžiulis pliusas, atveriantis naujas galimybes tiek darbe, tiek multikultūrinėje aplinkoje. Tai buvo būtina ir Dovilei, kurią aplinkybės tiesiogiai privertė išeiti iš komforto zonos. Po pusės metų Dovilė pradėjo dirbti valymo firmoje. Pradžioje čia bent anglų kalba – neišvengiama. Valymo firmoje jaunajai emigrantei sekėsi puikiai, tik praktikos ir įgūdžių kalbėti angliškai – trūko. „Turėjo praeiti tam tikras laikas, kol įvyko lūžis ir įsidrąsinau. Drąsiau prakalbusi angliškai, pradėjau savarankiškai mokytis norvegų kalbos“, – apie iššūkių pilną kelią dėstė pašnekovė.

Dovilė įveikė kalbos barjerą ir po dvejų metų įsidarbino tinklų fabrike, o po keleto mėnesių – žuvies fabrike.

Šiame žuvies fabrike mergina dirbo ne vienerius metus.

Paatostogavo, įgijo specialybę ir sutiko būsimą vyrą

Išbandžiusi beveik visas įmanomas salos darbovietes, Dovilė nusprendė pailsėti nuo darbų ir trumpam grįžti į savo gimtąją šalį. Čia ji įstojo į Utenos profesinę mokyklą ir mokėsi barmene-virėja. Mokytis sekėsi labai gerai, Dovilė sparčiai tobulėjo ir mokslo metai praskriejo nepastebimai greitai. Merginos tikslas buvo įgyti vidurinį išsilavinimą, profesiją ir grįžti į Norvegiją. Likus mėnesiui iki išvykimo nutiko dalykas, sumaišęs visas kortas: viešėdama pas draugus Kupiškyje Dovilė susipažino su būsimu vyru ir dar nė nenutuokė, kuo viskas baigsis. „Pažintis buvo labai netikėta. Buvau pas draugus ir kaip tik atvažiavo pas juos svečių. Tarp jų – ir Arminas. Jis nešdamas pieną į virtuvę jis į mane užsižiopsojo ir išmetė butelį su visu pienu. Vėliau iš jo sužinojau, kad kritau Arminui į akį. Bet aš jau turėjau išvykti, – pasakojo Dovilė ir pati stebėjosi, koks netikėtas gali būti gyvenimas: – Man tada Arminas nerūpėjo. Dar trukdė ir tai, kad jis vieneriais metais jaunesnis už mane. Tuo metu man tai kėlė juoką. Be to, kaip tik buvau išsiskyrusi su buvusiu draugu, norėjau kurį laiką pabūti viena.“

Greitai Dovilė grįžo į žuvies fabriką, tik jau į atnaujintą, modernesnį, ir  išsinuomojo būstą su drauge. „Vieną dieną sulaukiau skambučio iš draugės, ji pasiūlė pabendrauti su Arminu per „Skype“ programą. Pradėjome dažnai bendrauti, viskas perėjo į abipusę simpatiją. Po pusmečio grįžau trumpų atostogų į Lietuvą. Kai susitikome su Arminu, jis iškart pasiūlė draugauti. Jei ne mano draugai, kaži ar būtume susitikę“, – šypsojosi pašnekovė.

Lemtingi namai Naujakurių gatvėje

Šiandien Dovilė ir Arminas gyvena kartu ir augina beveik dvejų metų sūnų Meinardą. Pasiteiravus Dovilės, kaip kilo idėja įsigyti namus Alizavoje, ji teigė nuo pat pirmos dienos audusi mintį užsidirbti pinigų ir grįžusi įsikurti Lietuvoje. „Maždaug po mėnesio draugystės Arminas atvažiavo paskui mane į Norvegiją. Abu dirbome tame pačiame žuvies fabrike. Iš vienos algos gyvenome, kitą – atidėdavome. Taupėme vestuvėms ir namui, bet, kai po trejų metų grįžome, jau buvo įvestas euras, tad išėjo tik namai“, – apmaudo neslėpė alizavietė.

Simboliška, bet nauji jaunos šeimos namai – Naujakurių gatvėje. „Kai internete ieškojome būsto, šį namą seniai buvau nusižiūrėjusi. Širdis iškart pajuto, kad tai mano namai. Aišku, privertė apsispręsti ir nekilnojamojo turto kainos“, – teigė viską apsvarsčiusi pašnekovė.

Alizava, kaip ir jai pažįstama Norvegijos sala,  straipsnio herojei patinka, tik niūriau žiemą, norėtųsi daugiau veiklos. „Čia, priešingai nei Norvegijoje, žmonės bijo išeiti į lauką. Norisi išeiti kur nors, pabendrauti. Nors čia gyvenu nebe pirmus metus, gerų draugių dar nesusiradau“, – sakė Dovilė.

Butelis, dekoruotas Kalėdų tema.

Noras mokytis ir tobulėti – iš mamos

Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Tokia taisykle vadovaujasi ir pašnekovė, turinti keletą diplomų, kuriuos pritaiko kasdienybėje. „Esu baigusi masažo, floristikos kursus. Juos baigiau dar mokydamasi mokykloje. Kai visam laikui grįžau į Lietuvą, nusprendžiau įgyti apskaitininkės specialybę“, – vardijo Dovilė.

Veikli moteris turi ir daug kūrybinių pomėgių: be maisto ruošimo, dar ji mėgsta fotografuoti, graviruoja ant stiklo, dekoruoja butelius, o pastaruoju metu daro meškiukus iš plastmasinių rožių, kurie šiuo metu labai madingi. „Padarau darbelį ir nelaikau namuose užrakinusi – iškart padovanoju“, – atviravo Dovilė.

Naujų kūrybos technikų pašnekovė ieško internete ir dalijasi su mama Laimute. „Aš daug ką išmokau iš mamos: kad reikia pakovoti dėl savęs, kad būtina mokytis ir tobulėti. Norėčiau jai už tai padėkoti“, – teigė alizavietė.

Rankomis kurtas meškiukas iš netikrų rožyčių pastaruoju metu labai madingas.
Nuotraukos iš Dovilės Černauskaitės asmeninio albumo

Pasiteiravus apie ateities planus, Dovilė sakė, kad tai bus susiję taip pat su vienu širdžiai mielu pomėgiu – floristika: „Kai sūnelis paaugs, svajoju apie savo verslą. Konkrečiau – tai bus gėlių parduotuvė.“

Savame krašte geriausia

Apie emigrantų pamėgtą šalį, vadinamą „Norge“, moteris atsiliepė tik gerai. „Mano akimis, šalis labai graži. Ne gamta, o pasaka. Kai visam laikui išvykau, gavau dovanų knygą apie Norvegiją. Dažnai ją pavartau“, – atvėrė širdį šilto ir šalto mačiusi jauna mama. Nors apie šią šalį pašnekovė atsiliepia tik gerai, dėl apsisprendimo grįžti į Lietuvą Dovilė nė kiek nesigaili. „Užsienis nėra blogai, bet iš tikrųjų gimtasis kraštas yra savas. Gimtinė, draugai ir patys artimiausi žmonės – štai kas svarbiausia“, – pabrėžė emigrantės duonos ragavusi moteris ir pridūrė, kad pinigus užsidirbti užsienyje yra labai gerai, tačiau jei nori daug uždirbti, turi dar daugiau paaukoti. „Atsimenu savo dvidešimt pirmus, antrus ir trečius metus: daug ir sunkiai dirbau, nes troškau kuo daugiau užsidirbti. Gražiausi jaunystės metai prabėgo, o iš jų atsimenu tik tiek, kad ištisai dirbau“, – prisiminė pašnekovė.

Darbų sūkuryje reikia rasti laiko ir sau. O jaunimui, nežinančiam ko imtis baigus mokyklą, Dovilė patarė: „Ieškokite ir išbandykite daug visokios veiklos, mokykitės, ir eikite į priekį.“

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Senis (90.131.45.37)

    2019-03-14 at 09:49

    Tiesiog tobula mergina. Šitiek mokslų ragavo, net dviejose profkėse pasimokė. Super karjerą padarė. Norgeje silkėms žarnas išiminėti, tiesiog gyvenimo svajonė. Nirvana!

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų