Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

TARP PLANO IR IMPROVIZACIJOS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Tradiciškai ir istoriškai planas kaip veiklos būdas visada buvo Rytų kultūros, o improvizacija ir laisvė – Vakarų kultūros tapatybė. Totorių ordos, viduramžiais siekusios užimti kuo daugiau žemių, savo veiksmus visada planavo ir nuolat puldinėjo kaimynines valstybes, kartu ir Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę. Tuo tarpu Vakarų kultūra, užgimusi senovės Graikijoje ir vėliau išsiplėtojusi į šventąją Romos imperiją, beveik visais laikais formavosi sporadiškai, neplanuotai. Juk senovės Roma teritorijas prisijungdavo ne vien todėl, kad siekė primesti savą valdymą, bet dar ir dėl tos priežasties, kad barbarų žemių užvaldymą traktavo kaip aukštesnės civilizacijos nešimą ginklu.

Nuo viduramžių per XX amžių iki šių laikų labiausiai dėl komunistinio socialinio, politinio ir kultūrinio eksperimento pasauliui būdinga tai, kad Rytų šalių gyvenimas, įskaitant ir musulmoniškas valstybes, yra taisyklių, instrukcijų ir paklusnumo, prievolių rinkinys. Jungtinės Amerikos Valstijos iki šiol, nepaisant įvairių politinių faktorių, vis dar įkūnija improvizaciją, pirmiausia, mene, kultūroje. Rytietišką valdymą lengviausia suprasti, įsivaizduojant valdovą aukso rūmuose, o vakarietišką laisvę – džiazmeną Niujorko ar Naujojo Orleano muzikos klube.

Vakarų civilizacija, kaip darinys, visada pasirengęs netikėtumams, labiausiai pagrįstas pasitikėjimu menu, mokslu ir religija. Suprantama, kad meninėje kūryboje planas ir paklusnumas kūrėjo laisvės apribojimams yra beveik neįmanomas. Tiesa, Rytų civilizacija yra sukūrusi ištisą ne renesansinį, o vidinį kalėjimą primenantį menininko paklusnumą dvarui, valdžiai. Keista girdėti susižavėjimą visa rusų kultūra – juk ji yra nuolatinis bandymas įkvėpti laisvo oro gurkšnį nelaisvėje. Vakarų menas alsuoja ta laisve ir primena, kad tik esant nevaržomoms aplinkybėms gali gimti unikalūs kūriniai, nagrinėjantys ne išlikimo, o prasmingo ir savaime laisvo gyvenimo problemas. Kova kaip prasmė – Rytų kultūros bruožas. Laisvė kaip prasmė – vienas ryškiausių vakarietiškos kultūros atributų ir ženklų. Tai nestebina, nes, kai reikia paklusti, laisvas mokslinis ekperimentas tampa beveik neįmanomas. Beveik visi moksliniai atradimai ir išradimai radosi kaip tam tikras atsitiktinumas. Mokslo revoliucijų konstituciją nagrinėjęs filosofas Thomas Kuhn‘as XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad istoriškai mokslas atsinaujina labiausiai dėl laisvų autsaiderių mokslinės veiklos. Taigi – ir dėl improvizacijos. Pagaliau vakarietiška krikščionybė tampa laisvės buveine todėl, kad žmogui, gyvenančiam istoriniu laiku, esminis Dievo planas pažinus tik iš dalies, tiek, kiek įmanoma spręsti pagal Bibliją. Dekalogas yra Įstatymas, nurodantis, ko negalima daryti. Rytietiškų religijų dažna ypatybė – nurodymai, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. Katalikybė ir kitos vakarietiškos religijos palieka improvizuoto gyvenimo laisvę, nustatydamos jos ribas, o Rytai siūlo generalinius planus, kaip praleisti laiką nuo gimimo iki mirties.

Kasdieniame šiandienos Lietuvos gyvenime aiškiai pastebima, kad poreikis planuoti ir žmogaus puikybės diktuojamas noras viską numatyti rodo mūsų slinktį rytietiško mąstymo ir elgesio link. Jei paklaustume, kuo per darbo dienas užsiima daugelis viešojo sektoriaus specialistų, paaiškėtų, kad gyvenama nuo plano iki ataskaitos. Paradoksas toks, kad įvykdytas planas ir gera ataskaita užtikrina psichologinį saugumą ir įsitikinimą, kad dirbama gerai, tikslingai ir produktyviai. Tikroji laisvė, dėl kurios pasaulį ir išvysta įvairios naujovės, dažniausiai reiškia nuolatinį nepasitenkinimą savimi, savo darbu ir gyvenimu – tai esminiai kaitos ir tobulėjimo varikliai. Ekonomikai tampant nesusiorganizavusios liaudies (visuomene ją būtų vadinti tuomet, jei pastarajai būtų būdingi laisvi pilietiniai dariniai – ne dėl pelno, o dėl bendro gėrio, susikūrusios draugijos, klubai) pagrindu ir nuolat bijant krizių, sunkmečių, planas ima atrodyti kaip panacėja. Vis dėlto vakarietiškas išradimas – rinkos ekonomika – tai ne tvarkingai surikiuotų veiksmų ir išdavų planavimas, o iš kultūros ir senos civilizacinės patirties ateinantys improvizacijos pagrindai: tik gerai dabarties momentą suprantanti ekonomika geba žengti teisingą kitą žingsnį. Globali ekonomika, Lietuva ir daugelis kitų valstybių su jose gyvenančiais žmonėmis, besivadovaudamos planine logika, iš tiesų sukuria tik iliuzinį saugumą, praranda nuolatinio atsinaujinimo galimybę, sukuria žmogui priešišką mokslą ir asmenį, kuris nebetiki jau niekuo, nes už jį viską numato turintieji finansinę ir simbolinę galią. Plano įsigalėjimas visose gyvenimo srityse – tai dar XX amžiaus pradžioje filosofų diagnozuoto Vakarų kultūros saulėlydžio vienas iš svarbių požymių, reiškiantis beveik negrįžtamą laisvės praradimą, nes tas, kuris gauna galimybę improvizuoti po ilgos priespaudos, sukuria tik anarchiją ir sėja destrukciją. Improvizacija – tai ne chaosas, o daugelio žmonių siekio kūrybingai perprasti savąjį gyvenimą ir pasaulio sąrangą siekis.

Valio Staburo nuotrauka

TARP PLANO IR IMPROVIZACIJOS
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų