Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DIDŽPRŪDŽIUS GLOBOJA KAIMO KRYŽIUS

Kaimo riboženklis, važiuojant nuo Antašavos.

Didžprūdžius ir Kupiškį jungia geras susisiekimas asfaltuotu plentu. Tik apie 10 kilometrų šio kaimo gyventojams iki miesto. Didžprūdžiai priklauso Antašavos parapijai. Greta yra Astravų, Bikonių, Duorpių, Dumbliūnų ir Maugarų kaimai. Kaimo rytiniu pakraščiu teka Didžprūdžio upelis. Jį užtvenkus, šio kaimo pakraštyje atsirado 5,5 hektarų tvenkinys.
Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Didžprūdžiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 106 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur plevėsuoja trispalvė

Į Didžprūdžius važiavome sniegu nuklotais laukais, kaip reta, saulėtą žiemos dieną. Iki šiol atmintyje liko grakštaus kaimo viduryje pastatyto kryžiaus vaizdas ir, be abejo, bendravimas su tenykščiais žmonėmis. Labai šviesiais, darbščiais ir kūrybingais.

Petras Beleckas į Didžprūdžius persikėlė iš Skapiškio.

Senovinė dviejų galų troba šalia kelio su veranda, iš tolo dvelkianti senove, kieme plazdanti Lietuvos vėliava paskatino stabtelėti ir pasibelsti į greta jos stovinčio namo duris.

Į vidų pakvietęs šių namų šeimininkas Petras Beleckas sakė, kad pats yra kilęs iš Skapiškio. Didžprūdžiuose gyvena apie 20 metų. Šis kaimas jo žmonos Dalios gimtinė. Šioje sodyboje gyveno jos tėvai Albinas ir Severija Kirdai bei seneliai Juozas ir Paulina Vasiliauskai iš mamos pusės.

„Persikėlę iš Skapiškio, pradėjome ūkininkauti. Su ganyklomis turime apie 60 hektarų žemės. Laikėme smulkų karvių ūkį. Ši žiema pirma, kai esame gyvulių atsisakę. Pasėjome tik šiek tiek javų. Prieš pradėdamas ūkininkauti kolūkiniais laikais aš Skapiškyje dirbau kolūkio inžinieriumi. Žmona šiuo metu dirba Kupiškyje, Žemės ūkio ir bendruomenių skyriuje. Užauginome du vaikus – sūnų Igną ir dukrą Ievą. Jie abu įsikūrę Kaune. Turime keturis anūkus – Simą, Liną, Ugnių ir Urtę. Mūsų atžalos apie grįžimą į kaimą nekalba. Taigi nebebus kam ūkio palikti. Didžprūdžiai dar gana gyvybingas kaimas. Tėra gal dvi tuščios ir parduodamos sodybos. Keliuose kiemuose gyvenimas atgyja, kai suvažiuoja vasarotojai. Daugelis darbingo amžiaus žmonių važinėja dirbti į Kupiškį. Kai kurie ir Panevėžyje ar kitur turi darbus“, – pasakojo vyriškis.

Pasiteiravus apie jų kieme stovinčią senąją trobą, Petras paaiškino, kad ji yra žmonos senelių Vasiliauskų. Kai jie grįžo iš Sibiro tremties, ten rado įkurdintą pradinę kaimo mokyklą. Namas buvo nacionalizuotas. Mokytoja jiems leido laikinai prisiglausti viename to namo kambariuke. Vėliau jie buvusią klėtį persidarė į gyvenamąjį namą. Šiame name jis su Dalia ir gyvenąs.

Pas dainingą medžiotoją

Genovaitė Elena ir Jonas Makšteliai santuokoje gyvena jau 55 metus.

Toliau judame į kitą kaimo pusę ir ties sankryža sukame, kaip nurodė P. Beleckas, pas šio kaimo senbuvį Joną Makštelę. Namų duris atveria pats jų šeimininkas. Žmogus man pasirodė labai matytas. Kalbantis paaiškėjo, kad jis net 25 metus dainavo Antašavos kultūros namų mišriame vokaliniame ansamblyje, kuriam vadovavo amžinatilsį Rapolas Lukoševičius. Taigi tuomet ir pradedu prisiminti, kad ne kartą esu ir Kupiškio kultūros centre mačiusi juos koncertuojant.

„Nebe visi vietiniai žmonės mūsų kaime gyvena. Yra namus čia nusipirkusių ir atvykėlių iš kitur. Mokyklinis autobusiukas dar atvažiuoja paimti, rodos, penkių mokinukų. Kaime yra ir vienas naujagimis. Gal dar greitai ir neišnyksime iš žemėlapio. Aš pats esu tikras didžprūdietis. Mano gimtoji sodyba buvo vienkiemyje anoje plento pusėje. Vykstant žemės reformai, kai kaimai skirstyti į vienkiemius, Didžprūdžiuose, senojo kaimo vietoje, teliko neišsikėlusios tik trys sodybos – Vasiliauskų, Vėtų ir Vizbarų. Po karo kelias jų šeimas išvežė į Sibirą. Vasiliauskų name buvo pradinė mokykla, o Vizbarų – kolūkio kontora. Tėvų, Prano ir Adelės Makštelių, šeimoje užaugau su broliu Algirdu. (Brolis buvo inžinierius. Gyveno Kupiškyje. Miręs.) Tėvai turėjo 15 hektarų ūkį. Kai melioracija pradėjo šluoti vienkiemius, prieš 40 metų pasistačiau namus šioje vietoje. Šiek tiek statybas finansavo kolūkis. Vėliau po truputį tą skolą jam grąžinau. Dabar kartais gailiuosi, kad tokį didelį namą stačiau. Iš pradžių, kai su žmona Genovaite Elena susilaukėme trijų vaikų Daivos, Jolantos ir Jono, tai gerai erdvus būstas buvo. Vaikams užaugus ir palikus namus, mums dviese su žmona namas yra per didelis. Žinoma, kai visi suvažiuoja su savo antromis pusėmis, anūkais Dovydu, Žilvinu, Gabija ir Giedre, pastarosios atžalėle, mūsų proanūke Luknyte, tai vėl namai pilni pasidaro. Dukros įsikūrusios Panevėžyje, sūnus – Vilniuje, bet per mėnesį net kelis kartus mus tai vieni, tai kiti aplanko. Man jau sunkoka sniegą apie sodybą nukasti. Gerai, kai vaikai prineša ir malkų krosniai kūrenti. Greitai tas gyvenimėlis bėga“, – kalbėjo pašnekovas.

Jono Makštelės medžioklės trofėjai.

J. Makštelė visą laiką dirbo kolūkyje traktorininku, ekskavatorininku. Kasdienybę paįvairindavo ne tik dainuodamas vokaliniame ansamblyje, bet ir medžiodamas. Buvo Antašavos medžiotojų būrelio narys. Šautuvą padėjo tik prieš ketverius metus.

Balsingas vyras dar ir šiuo metu priklauso Antašavos bažnyčios giedotojų grupelei, kuriai vadovauja Inga Baniulienė.

„Giedame du vyrai ir penkios moterys. Repetuoti, giedoti per šv. Mišias į Antašavą dar nuvažiuoju automobiliu pats“, – sakė jis.

Į pokalbį įsijungusi Jono žmona Genovaitė Elena papasakojo, kad į Didžprūdžius atitekėjo iš Panevėžio rajono Tiltagalių apylinkių. Ten anais laikais buvo garsus „Paežerio“ kolūkis.

„Visą gyvenimą dirbau kolūkio fermose. Esu kilusi iš devynių vaikų šeimos. Visi, išskyrus vieną brolį, likome gyventi ir dirbti kaime. Buvo tokie laikai. Dabar kitas gyvenimas, kitokios ekonominės sąlygos. Vaikai nebetęsia tėvų ūkininkavimo tradicijų. Kad kaime gyvenu, skųstis negaliu. Greitai pralėkė tie 55 metai nuo mūsų vestuvių. Užauginome vaikus. Gera, kai aplanko jų šeimos. Gaila, kad dabar jau sveikata nebe ta, sunkiai vaikštau“, – kalbėjo moteris.

Prieš nusifotografuojant Jonas pakvietė užkopti į kambarėlį antrame namo aukšte, kur pamačiau tikro medžiotojo buveinę. Vyras papasakojo, kad daugumą ragų pats pritvirtinęs prie lakuotų medžio gumbų. Jam patys svarbiausi yra du briedžio ragai. Įspūdingą medžioklę primena ir keli šernų kailiai, paukščio iškamša.

Kaip keičiasi kartos

Saulius Pirtinas didžiuojasi savo sūnų pasiekimais motociklų sporto varžybose.

Toliau važiuojame į sodybą kaimo pakraštyje, o gal pradžioje, nelygu iš katros pusės važiuosi į Didžprūdžius. Ankstesni pašnekovai nurodė, kad čia turėtų būti Pirtinų kiemas, kur gyvena ūkininkaujantys ir rajoną per motociklų sporto varžybas garsinantys sūnūs. Name randu tik jų tėvą Saulių Pirtiną.

Pasirodo, šis vyras irgi yra tikras didžprūdietis, užaugęs viename iš šio kaimo vienkiemių, buvusių kitoje plento pusėje. Praūžus melioracijai, 1975 metais jo mama į šią sodybą buvo persikėlusi. Jos jau nebėra. Tėvas mirė dar tebegyvenant vienkiemyje.

„Čia gyvenu su žmona Rima. Ji kilusi nuo Svėdasų. Dirba Kupiškyje, Socialinių paslaugų centre. Užauginome du sūnus, Joną ir Žygimantą. Jiedu čia ūkininkauja laisvu nuo darbo metu. Sėja grūdines kultūras maždaug 100 hektarų plote. Anksčiau mudu su žmona irgi ūkininkavome. Laikėme karves. Šiuo metu likusi tik viena karvė savo reikmėms. Nebe ta sveikata mums gyvulininkyste ar pienininkyste užsiimti. Aš pats dvidešimt dveji metai esu tolimųjų reisų vairuotojas. Važinėju į Rusiją. Šiuo metu nerimstu savo kailyje, nes reikia luktelėti tos šalies vizos. Nemėgstu tokio laukimo. Vairuodamas labai gerai jaučiuosi. Šį darbą dirbsiu, kol galėsiu. Reisas užtrunka dažniausiai apie penkias dienas ir aš vėl pasirodau trumpam namuose. Sūnus Žygimantas netoliese įsigijo sodybą. Ten po truputį kuriasi. Jonui, matyt, atiteks šitie namai. Žinoma, jei jis norės“, – kalbėjo apie save ir šeimą pašnekovas.

Anot jo, kaime galima žmogui pragyventi. Jei keli girtuoklėliai puikiausiai iš pašalpų išsiverčia, tai ką kalbėti apie žmogų, kuris dar sugeba daržus pasisodinti, vieną kitą gyvuliuką, paukštį laikyti.

Paprašytas papasakoti daugiau apie savo tėvų šeimą, Saulius sakė, kad užaugo Alfonso ir Valerijos (Navarskaitės) Pirtinų penkių vaikų šeimoje. Du broliai mirę, o dvi seserys gyvena netoliese, Uoginiuose.
Anuomet visi Didžprūdžių vaikai pradinę mokyklą lankė savo kaime. Daugelį jo bendraamžių mokė pirmasis mokytojas Jonas Klybas. Baigę mokyklą visi mokslus tęsė Antašavoje.

„Miestas manęs netraukia. Aštuonerius metus gyvenau Noriūnuose, daugiabučiame name. Nepripratau. Grįžęs iš darbo nežinodavau, kur dėtis. Tokia nuobodybė. O kaime viskas kitaip. Nuolat gali susirasti, ką prie ūkio reikėtų nuveikti. Čia ir poilsis gamtoje kitoks“, – atviravo Saulius.

Vyro išties nagingo esama. Kieme akį patraukia jo iš akmenų sumūrytas lauko židinys. Prieš atsisveikindama kieme su šios sodybos šeimininku, dar pašnekinau jo sūnų Joną, besiknebinėjantį prie motokroso varžyboms rengiamo motociklo. Palinkėjusi sėkmės atsisveikinau su abiem vyrais.

Kur gyvena seniausia kaimo gyventoja

Jonas Burokas su teta Bronislava Burokaite.

Toliau sukame į kelis išlikusius Didžprūdžių vienkiemius kitoje plento pusėje.
Pirmiausia apsilankome Burokų sodyboje. Iš toli baltame sniego fone geltonuoja dviejų galų troba. Su nekviesta viešnia sutinka pasikalbėti Jonas Burokas.

Vyras papasakojo, kad čia viename trobos gale gyvena jis su žmona Virginija, o kitame įsikūrusi jų globojama jo teta Bronislava Burokaitė. Moteris jau yra sulaukusi 93 metų. Ko gero, ji yra seniausia Didžprūdžių gyventoja.

„Šį namą mano seneliai Dominykas ir Uršulė Burokai pasistatė 1924 metais, kai kaimą skirstė į vienkiemius. Taigi netrukus ir šimtas metų tam statiniui, kaip ir klėtelei, tuoj bus. Kai melioracija vėl visus ginė į gyvenvietę, pasisekė šią sodybą išlaikyti. Mano tėvas Juozapas užaugo su seserimi Bronislava. Jiedu ankstyvoje jaunystėje, baigiantis karui, neteko abiejų tėvų. Taigi anksti tapo savarankiški. Pokario metais viename trobos gale buvo pradinė mokykla, o kitame gyveno tėvas ir jo sesuo. Aš vienturtis tėvų vaikas. Pats su žmona taip pat susilaukiau vienintelės dukros Vaidos. Ji gyvena Kaune. Anūkų dar neturime. Žmona kilusi iš Kupiškio. Esame smulkūs ūkininkai. Laikome tris karves. Labiau savo reikmėms. Yra 15 hektarų žemės. Aš dar dirbu Antašavos žemės ūkio bendrovėje. Žmonai, be ūkio, reikia pasirūpinti ir nevaikščiojančia savo mama, ir mano teta. Iš Didžprūdžių susisiekti su miestu be savo transporto būtų kebloka. Per mokslo metus čia darbo dienomis važinėja mokyklinis autobusiukas. Maršrutinis autobusas važiuoja gal tik du kartus per savaitę. Kas neturi automobilio, kooperuojasi su kitais į miestą važinėjančiais žmonėmis, jei prireikia ten kokius reikalus sutvarkyti. Parduotuvę iš dalies kaimo žmonėms atstoja kelis kartus atvažiuojanti parduotuvė ant ratų“, – pasakojo pašnekovas apie kaimo gyvenimo kasdienybę.

Dominyko Buroko name iki 1947 metų buvo pradinė mokykla.

Su Jonu užsukame į kitą trobos galą pas jo tetą Bronislavą pasilabinti. Pokalbį palaikyti trukdo suprastėjusi moters klausa. Bet šiaip ji labai guviai atsakinėja į klausimus ir mielai pozuoja su sūnėnu fotonuotraukai.

Jonas prisiminė vaikystės dienas. Pasak jo, Bronislava tuo metu dirbo kolūkio trąšų sandėlyje ir važinėdavo motociklu ižiuku. Teta jam įstrigo sėdinti ant žvilgančio juodo motociklo su šalmu ir apsimovusi motociklininko pirštinėmis. Tais laikais moteris, lakstanti motociklu, buvo retenybė. Su Jonu dar pasivaikštome ir po sodybą. Vyras aprodo jo tėvo ir tetos sodintus ąžuolus. Apgailestauja, kad po sniegu nematyti šalia sodybos iškasto tvenkinuko. Pataria, kaip geriau nufotografuoti seną klėtelę ir nuvažiuoti pas jų artimiausius kaimynus Gurklius.

Smulkus ūkis – gyvenimo būdas

Janina ir Bronislovas Gurkliai prie savo namų.

Gurklių kieme mus pasitinka gal penki nedideli amsintys šunys. Įsidrąsinusi išlipu iš automobilio ir pro gana draugiškai nusiteikusius keturkojus suku prie namo durų.
Namuose randu ne tik abu šių namų gyventojus Bronislovą ir Janiną Gurklius, bet ir pas juos užsukusį bičiulį iš Ničiūnų kaimo.

Bronislovas papasakojo, kad čia yra buvusi jo tėvų Algirdo ir Pranės Birutės Gurklių sodyba. Čia gyveno ir jo seneliai Jurgis ir Antanina Gurkliai. Jie turėjo du sūnus Algirdą ir Vytautą. Pastarasis buvo įsikūręs Kupiškyje. Nė vieno iš jų jau nebėra tarp gyvųjų.

„Į tėviškę su žmona sugrįžau 1990 metais iš Pandėlio, kur pas žmoną užkuriom buvau atėjęs. Pandėlyje teko vamzdelius kloti, būti kūriku, ragauti elektriko amato. Žmona dirbo pardavėja. Esame smulkūs ūkininkai. Pradėti ūkininkauti nebuvo labai sunku. Mano seneliai turėjo 22 hektarus žemės. Ji buvo per pusę padalyta abiem sūnums. Taigi ir man atiteko tėvo 11 hektarų. Daug metų laikėme po 4–5 karves. Šiuo metu belikę trys. Iš pieno ūkelio jokios didelės naudos nėra, kai pieno supirkimo kainos apgailėtinos“, – kalbėjo Bronislovas.

Jo žmona Janina pridūrė, kad be karvių jai būtų nuobodu. Kol dar turi sveikatos, visiškai ūkio nenorėtų atsisakyti. Jis svarbus jų pragyvenimo šaltinis ir prasminga veikla.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnyje, kurį parengė Alvydas Totoris, Vidmantas Jankauskas ir Genovaitė Masiulytė, rašoma, kad Didžprūdžių kaimas susiformavo XVI a. per Valakų reformą ir visą laiką priklausė Kupiškio seniūnijai. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą šis kaimas paminėtas 1581 metais.

Didžprūdžių kaimo centre 1993 metais už kaimo žmonių lėšas pastatytas tautodailininko Leono Perekšlio sukurtas kryžius.

Nuo 1681 metų Didžprūdžiai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose.
1798 metais kaime buvo 113 gyventojų ir 13 dūmų (ūkių), 1844 metais – 18 dūmų ir 112 gyventojų, 1853 metais – 125 gyventojai ir 16 dūmų.

1843–1915 metais kaimas priklausė Ukmergės apskrities Kupiškio valsčiui. Didžprūdžių gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime. Į jį išėjo trys broliai Gurkliai (Kazimieras, Jurgis, Dominykas), Jackus Graičiūnas, Gabrielius Jonušys.

1893 metų sausio 16 dieną policija Viktoro Buroko namuose rado slaptą jo vadovaujamą mokyklą su 17 mokinių, kuriuos mokė daraktorius Povilas Zuoza. Kazimieras Graičiūnas daraktoriumi dirbo aplinkiniuose kaimuose. 1900 metais Stanislovo Žekonio namuose žandarai darė kratą ir pas jį dirbusio siuvėjo J. Gurklio dėžutėje rado lietuvišką rankraštį.

1922 metais Didžprūdžius matininkas Antanas Kubilius išdalijo 22 savininkams: Jonui Vaitiekūnui, Motiejui Trasykiui, Povilui Vizbarui, Povilui, Petrui ir Broniui Gurkliams, Jurgiui Gurkliui, Dominykui Burokui, Juozui ir Paulinai Vasiliauskams, Onai Gurklienei, Dionyzo Ožio įpėdiniams, Povilui ir Barborai Masiuliams, Jurgiui Vėtai, Jonui ir Jurgiui Jonušiams, Antanui Natkui, Broniui, Uršulei ir Valiui Matekonims, Juozapotai Černienei, Juozui Jonušiui, Povilui, Antanui, Juozui, Teresei Žekonims, Jonui Čiuliepai, Kostui ir Dominykui Navarskams, Jackui Makštelei, Martynui Navarskui, Ievai Jakštienei. 33 hektarus užimanti Jauniškės pieva ties Astravais buvo padalyta į 16 sklypų. Bendrai nuosavybei palikti kapai, paskirtas sklypas mokyklai statyti. Daugiausia žemės gavo J. Vaitiekūnas (44,02 ha), P. Vizbaras (14,81 ha), J. Čiuliepa (37,47 ha), Žekoniai (36,22 ha). Tebuvo 2 mažažemiai.
1942 metais kaime buvo 26 ūkiai ir 118 gyventojų. 1944–1948 metais Didžprūdžių apylinkėse veikė A. Tindžiulio-Dėdės vadovaujama partizanų grupė. Iš šio kaimo kilęs partizanas Pranas Gurklys-Pasalūnas (1926–1953). Į Sibirą ištremtos Juozo Vasiliausko, Jono Čiuliepos šeimos.

Šiame name 1948–1996 metais veikė Didžprūdžių pradinė mokykla.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

1949 metais buvo įkurtas „Mūsų rytojaus“ kolūkis. 1950–1954 metais Didžprūdžiai priklausė Vabalninko rajonui. 1954–1973 metais čia buvo „Nemuno“ kolūkio centras.

1959 metais kaime buvo Juozo Buroko, Jono Prano Basakirsko, Juozo Vaitiekūno, Povilo Vaitiekūno, Jono Galvanausko, Petro Smičiaus, Jono Klybo, Juozo Vasiliausko, Juozo Navicko, Bogumilos Poškienės, Povilo Žekonio, Jono Čiuliepos, Uršulės Navarskienės, Prano Makštelės, Albino Navarsko, Antano Navarsko, Barboros Masiulienės, Janinos Navarskienės, Juozo Jonušio, Aloyzo Černiaus, Algirdo Gurklio, Akvilės Matekonienės, Uršulės Gurklienės, Juozo Gurklio, Povilo Gurklio, Juozo Trasykio ūkiai, 108 gyventojai.

Iš Didprūdžių kilusi tautosakos pateikėja ir etnografinių rašinių autorė Veronika Graičiūnaitė-Petrulienė (1867–1953), palikusi vertingų prisiminimų ir apie gimtąjį kaimą.

Vietovardžiai

1935 metais Didžprūdžiuose užrašyti šie vietovardžiai: Alksnyta, Degėsa (krūmai), Dokiškiai, Ponios lieknas, Rūdkasas (lieknai), Degesa, Geldakūdra, Mėžtina (kūdros), Ilgabrada (dirva), Ažukiema (pieva ir ariama dirva), Karklynėlis-Teliukina (krūmuota pieva), Ažusienis, Jauniškis, Kalmyta, Lunka, (slėnys-upelis), Prūdas (upelis), Ropidos (kalnelis), Velnyna (kūdra-aklaežeris), Velniopirštis (akmuo).

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. nuomonė (212.117.7.253)

    2019-02-13 at 08:24

    Centrinė Lietuvos valdžia galėtų labiau remti Lietuvos provinciją

  2. Oi (84.15.182.176)

    2019-02-04 at 16:09

    Grazus kaimelis ir geri, grazus jo zmones.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų