Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

OŽKOS DINGO, BET OŽKINIAI TEBĖRA

Ožkinių kaimas yra Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje. Nuo čia iki Kupiškio 7 kilometrai. Kaimynystėje yra Bikonys, Didžprūdėliai, Dumbliūnai.

Kaimo rytiniu pakraščiu teka Didžprūdžio upelis. Į rytus yra Laičpievių miškas.
Šio kaimo pavadinimas asocijuojasi su ožkomis. Ir ne veltui. Mat pasakojama, kad senais laikais kiekvienas kiemas čia turėjęs po 2 ar 3 ožkas.

Gal taip ir buvo. Tik šiuo metu, atrodo, kad ožkos Ožkiniuose išnykusios. Praretėję ir gyventojų.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pas muzikantą seniūnaitį

Lyg tyčia Ožkiniuose pirmiausia pasibeldėme į seniūnaičio Jono Ragausko namų duris. Šis žmogus ne tik seniūnaitis, bet ir daugeliui gerai pažįstamas muzikantas, apie penkiolika metų buvęs folklorinio kolektyvo „Kupkėmis“ narys, o šiuo metu priklauso noriūniečių kapelai „Iki ryto“.

Seniūnaičio muzikanto Jono Ragausko instrumentų kolekcija.

Kol jo žmona Regina kaičia kavą, Jonas nuveda į kitą kambarį, kur ant sofos išrikiuota gausybė armonikų, akordeonų, tarp jų ir bajanas. Dalis muzikos instrumentų jo uošvio palikimas. Kampe stovi saksofonas ir klarnetas. Šių instrumentų savininkas pasigiria, kad visais moka groti. Esąs savamokslis muzikantas. Muzikos mokyklos nelankęs. Nebuvo tam sąlygų mokykliniais metais. Gimė ir užaugo Plačeniškių kaime, netoli Rudilių. Mokąs ir piešti. Kariuomenėje dvejus metus dailininku buvo. Paklaustas, ar groja ir jo vaikai, Jonas atsakė, kad sūnus linkęs prie technikos. Groti šiek tiek moka dukra Aurelija.

„Šiuo metu šildau Kupiškį“, – suintriguoja pašnekovas ir paaiškina, kad dirba „Simegos“ katilinėje. Esąs ką tik iškeptas pensininkas, bet darbe jį dar laiko. Darbas pamaininis. Tad ir namuose tvarkytis laiko užtenka. Laikąs apie 15 bičių šeimų. Pats avilių rėmus, penėtuves pasidaro. Su bitėmis moka apsieiti ir sūnus Marius. Žmona padeda medų išsukti.

Jonas, pasirodo, meistrų meistras esąs. Pats name krosnį pasimūrijęs. Pasistatęs technikos garažą. Traktoriuku ne tik sau sklypą aparia, bet ir kaimynams paprašytas patalkininkauja.

Jonas ir Regina Ragauskai gyvenimu Ožkiniuose nesiskundžia.

Į pokalbį įsijungia ir Regina. Moteris sakė, kad jiedu gyvena buvusioje jos tėvų, Povilo ir Bronės Valmų, sodyboje. Čia po tėvų mirties atsikraustė apie 2005 metus. Kurį laiką sodyba buvo tuščia. Jie turi butą Kupiškyje. Ten ir gyveno, sukūrę šeimą. Šiuo metu jų bute gyvena sūnus. Dar turi ir dukrą Aureliją. Ji įsikūrusi Noriūnuose. Kupiškyje gyvena ir Reginos sesuo Alma. Tėvų šeimoje jos augo dviese. Almos sūnus Vygantas studijuoja Kaune.

„Esu gimusi netolimame Keršuliškių kaime. Iš ten turėjome išsikelti dėl melioracijos. Šioje sodyboje Ožkiniuose įsikūrėme apie 1975 metus. Šiame kaime plėtėsi kolūkinė gyvenvietė. Dauguma naujų gyventojų čia atsikėlė taip pat dėl jų sodybas palietusios melioracijos. Mano mamos (Kavoliūnaitės) tėviškė buvo Buivėnuose, o tėvas kilęs iš Keršuliškių. Mama dirbo kolūkyje. Buvo gera šeimininkė. Ją kviesdavo baliams maistą ruošti. Mokėjo daryti alų. Tėvas buvo batsiuvys. Grojo armonika. Ožkinių vaikai lankė Didžprūdėlių aštuonmetę mokyklą. Kas norėjo toliau mokytis vidurinėje mokykloje, važinėjo į Kupiškį. Ožkiniečiams artimiausia parduotuvė buvo Didžprūdėliuose. Ten ir pieną nešdavo į surinkimo punktą. Į biblioteką reikėdavo kulniuoti į Keršuliškius. Jaunimo populiariausi šokiai vasarą vykdavo Siauriuose. Susitaisydavome merginų pulkas ir eidavome ten pėsčiomis. Sesuo Alma yra dirbusi keliose laikraščių redakcijose. Aš buvau „Simegos“ valgyklos, buvusio Kupiškio restorano valgyklos virėja. Šiuo metu namuose prižiūriu ūkį. Laikome karvę ir telyčią, vištų. Dar turime ir šunį, katiną. Gaila, bet kiaulių dėl afrikinio kiaulių maro laikyti negalime“, – pasakojo apie save Regina.

Pasmalsavome, kaip Jonas su Regina susipažino. Juk buvo kilęs lyg ir ne iš tos pačios parapijos. Jonas mokytis buvo nusidanginęs net į Alytų, kur baigė politechnikumą ir įgijo elektriko specialybę. Nestokojantis humoro vyras papasakojo, kad jaunystės metais yra vežiojęs kamazu smėlį į „Simegos“ gamyklą. Šios gamyklos valgykloje dirbo simpatiška virėja. Pastebėjęs, kad po bulvių koše jam vis būna pakištas papildomas kotletas. Taip ir susidomėjęs, kokia virėja stengiasi jį gausiau pamaitinti.
Jono, kaip seniūnaičio, pasiteirauju ir apie Ožkiniams šiuo metu aktualius reikalus. Pasak jo, labiausiai reikia asfalto vienoje iš pagrindinių kaimo gatvelių. Anksčiau ten buvo tokia kelio danga, bet nusidėvėjo. Buvo nuspręsta tą kelią pažvyruoti, o ne išasfaltuoti. Vasarą šalia jo gyvenantys ožkiniečiai dūsta nuo dulkių. Pavyko išprašyti, kad čia būtų pastatytas greitį ribojantis kelio ženklas. Tik kas iš to. Automobiliai dažnai lekia to nepaisydami.

Jonas papasakojo ir apie originalų kaimo kryžių. Dažniausiai tokie kryžiai būna mediniai, o čia ant akmens sumontuotas metalinis kryžius. Kaip jis turėtų atrodyti, pats Jonas pabraižęs, o metalo suvirinimo darbus pagal tą brėžinį atlikęs Ožkinių auksarankis meistras Petras Smičius. Sumontavus tą kryžių buvo surengtos ir jo pašventinimo iškilmės.

Pas garsią šeimininkę ir auksarankį meistrą

Iš seniūnaičio namų patraukiame į Smičių kiemą. Pas juos randame užsukusią pasisvečiuoti kaimynę Bronę Gurklienę. Visi ir pasišnekame.

Petro Smičiaus žmona Irena sakė, kad jiedu ne čionykščiai. Ji kilusi iš Dūbliškių, o jos vyras – iš Radžiūnų. Po vedybų gyveno pas tėvus. Ieškojo, kur galėtų įsikurti atskirai. Ožkiniuose vieta atsirado, kai tuometinio „Neries“ kolūkio pirmininkas Stasys Vizbaras čia juos priėmė dirbti ir davė nebaigtą įrengti kolūkio namą su visomis tam užbaigimui reikalingomis statybinėmis medžiagomis. Pamažu ir įsikūrė šioje vietoje 1973 metais. Kolūkyje dirbusi laukininkystės brigadoje, vėliau fermoje. Vyras buvo ir traktorininkas, ir kombainininkas, ir suvirintojas, ir tekintojas. Jo rankos lipo prie visų techniškų darbų. Pora užaugino sūnų Rimantą ir dukrą Irmą. Abu vaikai nuo gimtųjų namų nenutolo. Dukra gyvena tame pačiame kaime, o sūnus – Miliūnuose. Turi keturis anūkus: Mantą, Karoliną, Rasą ir Liną. Panevėžyje įsikūrusi Karolina juos pradžiugino pirma proanūke Liepa. Laukiamos ir smagios akimirkos būna, kai visi artimieji suvažiuoja pas juos.

„Dirbau ir kolūkio valgykloje. Reikėdavo maistą ruošti į talkas atvykusiems studentams. Buvau kviečiama šeimininkauti ir vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose. Maistą esu gaminusi 200–300 žmonių. Anksčiau tiek į vestuves būdavo sukviečiama svečių. Šeimininkauti kartu eidavau su Brone Kriaučiūniene iš Didžprūdėlių, Verute Kalinkiene, Lione Kirdiene, Stase Kalamažnikiene, Brone Valmiene ir Šalkauskiene. Dirbta maždaug 45 kiemuose. Kai kuriuose iš jų net po šešis kartus“, – prisiminė pašnekovė.

Paklausta, ar kur nors mokėsi valgių gamybos, Irena sakė, kad yra savamokslė. Knygų apie maisto gaminimą neskaitydavo. Valgį virti mokėsi iš mamos, vėliau iš kitų moterų patirties, per praktiką.
Į pokalbį įsijungusi kaimynė Bronė Gurklienė atviravo, kad dažnai mintyse pereinanti jų kaimo trobas. Net šiurpu pasidaro, kiek daug jau nebėra senųjų Ožkinių ir aplinkinių kaimų gyventojų. Jų sodybose įsikūrę vaikai, anūkai – nauja karta.

Bronei nesunku mintimis nukakti į tas sodybas. Mat ji septyniolika metų buvo šio kaimo ir jo apylinkių, nuo Didžprūdėlių iki Siaurių, laiškanešė. Tad gerai pažinojo vietinius gyventojus.

Abi moterys tvirtino, kad liūdinčios dėl išėjusių į amžinybę žmonių. Nebėra Vogulio, Kairio, Gurklio, Minkevičių, Valmų ir daugelio kitų. Kaimas buvęs labai draugiškas. Visi bendrai švęsdavo Naujuosius metus, Velykas, gimtadienius. Valma Povilas užgrodavo armonika, visus į krūvą burdamas.

Petras Smičius savo namų kieme prie paties sumeistrauto staliuko.

„Dabar pasenom. Gal nebe tokie judrūs pasidarėm. Tokių susibūrimų beveik nebėra“, – apgailestavo Bronė. Ji papasakojo, kad gyvena su vyru Viliumi ir sūnumi Aurimu. Sūnaus pagalbos abiem labai reikia, sveikata nebekokia. Užaugino ir dvi dukras. Vilma gyvena Noriūnuose, o Virginija – Šepetoje. „Visgi vaikų savas gyvenimas, savi rūpesčiai. Gera būna pabendrauti, susitikti su savo bendraamžiais“, – kalbėjo Bronė, trumpam užsukusi pas Smičius šnektelėti.

Taigi matyti, kad kaimynai Ožkiniuose dar sueina, jaunas dienas prisimena, šiandienos rūpesčiais pasidalija ir, ko gero, šviesiau gyventi pasidaro.

Žodelį tarstelėjo ir šių namų šeimininkas Petras, įdėmiai klausęsis moterų pokalbio. Įdomu sužinoti, iš kur jis toks nagingas žmogus. „Tėvas buvo kalvis. Šiaip tai esu savamokslis tekintojas ir suvirintojas. Baigiau tik traktorininko kursus“, – sakė pašnekovas.

Smičių kieme matyti, kur šio vyro rankų pridėta. Akį patraukia iš metalinių vamzdelių suvirintas įtaisas, primenantis medžio šakas, stiklainiams, puodynėms ir panašiems daiktams sukabinti. Prie staliuko paprašau Petro papozuoti nuotraukai. Moteriškių kartu įsiamžinti neprikalbu.

J. Ragausko patarti iš šio kiemo sukame pas bene stambiausius šiuo metu Ožkinių ūkininkus Tuskas. Tik pasikalbėti su jais nepasiseka. Pataikome netinkamu laiku. Žmonės užsiėmę ūkio reikalais. V. Tuska tik tarsteli, kad šiame kaime geri žmonės gyvena, o jis yra nečionykštis, rokiškėnas.

Pas buvusią bibliotekininkę

Keliukas veda į Pranutės Minkevičienės sodybą.

Pranutės Minkevičienės sodybą randame už kolūkinės statybos namų.

Į ją nusigauname per naujesnę sodybą, kurioje staliaus dirbtuves turi įsirengęs jos sūnus Stasys. Vyras ir parodė, kur gyvena jo mama. Šnektelėti su mumis jis neturėjo laiko, nes skubėjo darbo reikalais.
Pranutė pasitinka prie durų ir pakviečia į vidų. Jaukioje virtuvėje susėdame pasišnekėti.

„Čia mano amžinatilsį vyro Broniaus Algirdo Minkevičiaus tėviškė. Jis buvo gimęs 1934 metais. Į šią sodybą jo tėvas atsikėlė 1928 metais, kai po žemės reformos buvo išdraskyti gatviniai kaimai ir žmonės išsiskirstė po vienkiemius. Vyro tėvai buvo Liudvikas ir, rodos, Barbora Monkevičiai. Jų pavardę iškraipė kunigas, registravęs santuoką. Anuomet į tokias rašybos klaidas žiūrėta pro pirštus. Be mano būsimo vyro, ši šeima susilaukė dar ir dukters Marijos. Ji gyveno Vabalninke, dirbo paštininke. Vaikų neturėjo. Mano uošvis, žmonai mirus, buvo vedęs antrą kartą. Iš tos santuokos yra dukra Danutė. Ji gyvena Kėdainiuose, pardavėja. Susilaukė dviejų sūnų. Aš su vyru užauginau sūnų. Jis gyvena Kupiškyje, bet kasdien mane aplanko, nes čia jo dirbtuvės. Turiu du anūkus Deivydą ir Almantą. Ožkiniuose mano vyro tėvai bene daugiausia turėjo žemės. Jų buvusiose valdose nauji šio kaimo namai pastatyti. Kai žemę grąžino, tai dalį atidavė kitoje vietoje. Mano vyras ūkininkavo. Sėjo grūdines kultūras. Šiek tiek laikėme ir karvių. Po vyro mirties žemė išnuomota“, – pasakojo Pranutė.

Ji į Ožkinius atitekėjo iš Mieliūnų kaimo, netoli Adomynės. Dirbo Didžprūdėlių kaimo bibliotekoje. Kai pasiligojo uošvis, dvejus metus nedirbo. Reikėjo daugiau namuose suktis. Tiesa, tuo metu laikinai buvo įsidarbinusi laiškininke. Vėliau perėjo dirbti į Kupiškio biblioteką. Labai mėgo skaityti knygas, bet tam nuolat stigo laiko. Nugriebdavo laisvesnę minutę darbe per pietų pertrauką tam užsiėmimui. Po darbo grįžus namo, laukdavo ūkio reikalai.

Dirbdama Pranutė baigė bibliotekininkystės mokslus tuometinėje Vilniaus kultūros mokykloje.
Pašnekovė papasakojo, kad iš šio kaimo kilęs ir žinomas Lietuvoje architektas, jos vyro pusbrolis, Jonas Minkevičius.

Čia Violetos šaknys

Violeta Petrulienė sugrįžo gyventi į Ožkinius, kur gimė ir užaugo.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Tądien paskutinius Ožkiniuose aplankėme Violetos ir Vidmanto Petrulių namus. Į jų sodybą, kur prie pat namo auga dvi šimtametės vinkšnos, atvažiavome jau visiškai sutemus. Namuose radome tik Violetą. Mums pasisekė, nes ji šiuo metu vienintelė vyresnės kartos Ožkinių gyventoja, kurios šaknys yra čia. Moteris kurį laiką su šeima gyveno Kupiškyje. Bet tėviškės trauka nugalėjo ir ji sugrįžo į gimtinę.
„Ožkiniai mano močiutės iš mamos pusės gimtinė. Jos sodyba buvo už asfaltuoto kelio. Ten gyveno ir mano tėvai Jonas ir Vanda Minkevičiai. Ten ir aš su broliais Virgilijumi ir Aleksu užaugau. Sodyba tebėra. Tuose namuose šiuo metu įsikūręs mano sūnus Donatas su šeima. Ūkininkauja. Yra mamos paveldėtos žemės. Jo dukros, mūsų anūkės Kamilė ir Paulina, nuolat pas mus sukiojasi. Joms tik per kelią pas senelius. Turiu dar du sūnus Tomą ir Tadą. Tomas gyvena Daršiškiuose. Dirba mieste. Tadas įsikūręs Panevėžyje. Džiaugiamės ir šių sūnų atžalomis Gabrieliumi ir Joriu. Mes gyvename buvusioje Jono ir Pranės Vanagų sodyboje. Jonas buvo mano močiutės brolis. Anksčiau čia kurį laiką gyveno jų dukra Alė su vyru Aloyzu Paukšte. Jie abu buvo agronomai. Vėliau jie persikraustė į Paketurius. Šiuo metu Alė gyvena Panevėžyje, o jos vyras jau miręs. Šią sodybą mano tėvai iš jų nusipirko 1979 metais. Prieš tai jie gyveno kartu su mano seneliais iš tėvo pusės. Bet ten visiems vietos buvo mažoka. Po tėvelių mirties mes iš Kupiškio čia sugrįžome gyventi 2005 metais. Šis namas 1958 metais buvo perstatytas. Klojimas prieškario metais, maždaug 1929-aisiais, statytas“, – pasakojo moteris.

Violeta dirba Kupiškio valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Ji yra baigusi žemės ūkio buhalterinės apskaitos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Gyventi mieste gal ir buvo patogiau. Turėjo keturių kambarių butą, darbas arčiau buvo. Visgi tėviškės trauka nugalėjo. Anksčiau gyveno ūkiškai. Šiuo metu laiko tik vištų. Kol ji dirba, namuose šeimininkauja vyras.

„Vaikai pas senelius praleisdavo daugiausia laiko. Miestas jiems buvo reikalingas tik pernakvoti ir dėl mokyklos. Kaime daugiau erdvės pasireikšti. Berniukai nuo mažumės buvo įpratę prie visokių ūkiškų darbelių. Mieste jie nenorėjo gyventi. Tad persikelti į Ožkinius apsisprendėme nesunkiai, nors mano vyras ir miestietis. Jo mama, Birutė Petrulienė, buvo ilgametė Kupiškio poliklinikos medicinos seselė“, – pasakojo apie save ir savo šeimą pašnekovė.

Violeta prisiminė, kad palei kelią, kur stovi jų namas, buvo gatvinis Ožkinių kaimas. Šiuo metu dar tebėra kelios senus laikus menančios sodybos. Jų kaimynai buvo Pranas ir Elena Rudžiai. Dabar Rodkinai. Už asfalto tebėra ne tik buvusi jos senelių sodyba, kur šiuo metu šeimininkauja sūnus Donatas, bet ir Vlado Kurulio, Dominyko, Juozo Rudžių sodybos. Pastarojo sūnus Boleslovas Rudys iš Vilniaus į tėviškę atvažiuoja ir gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pakrūmėje yra buvęs Dyrų vienkiemis. Šioje asfalto pusėje tolėliau medžiai žymi sudegusią Kirdų sodybą.

Ožkiniuose kurį laiką veikė ir kolūkio kontora. Ji buvo įkurta viename iš naujų namų, kitame kaimo gale.
„Ožkiniai ne koks užkampis. Kupiškis nuo čia ranka pasiekiamas, tik 7 kilometrai. Kol dirbu, man nenuobodu. Nežinia, kaip bus, kai į pensiją išeisiu, kaip kaimas man atrodys. Guodžia mintis, kad senjorai dažniausiai skundžiasi, jog laiko pristinga visiems savo užsiėmimams. Gal ir man taip bus. Bent jau vasarą, kai prasideda sodyboje žolės pjovimas, ravėjimai“, – svarstė apie ateitį pašnekovė. Paklausta, ar kas nors kaime dar laiko ožkas, Violeta patikino, kad jų jau nebelikę. Net ir karvė čia retokas gyvulys.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris rašo, kad XVI a. pabaigoje Ožkiniai buvo Ukmergės pavieto bajorų žemės. 1603 metais Kupiškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad šiose vietose yra bajorui Peliskiui priklausomų valstiečių žemės, bet kaimo pavadinimas neminimas. Ožkiniai 1649 metais paminėti Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje. Nuo 1692 metų jis minimas ir Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Tuo metu Ožkiniai tikriausiai jau priklausė Aukštutinės Palėvenės (Gradauskų) dvarui, kuris vėliau atiteko Komarams.

Originalus Ožkinių kaimo kryžius.

1709 metais kaime minimas Kazys Valma. 1795 metais čia buvo 4 dūmai (ūkiai): Stanislovo Juškos, Jurgio Vanago (Tado sūnaus), Mykolo Vanago, Jurgio Vanago (Kazio sūnaus). 1898 metais Ožkiniuose buvo 8 kiemai. 1903 metais – 47 gyventojai, 1923 metais buvo 10 ūkių ir 58 gyventojai.
1921 metais ūkininkai panoro skirstytis į vienkiemius, o nesulaukę valdžios skirtų matininkų, tais pačiais metais išsiskirstė privačiai (matininkai A. Kubilius ir A. Golubevas). Sodybos liko vietoje, o ariamos žemės sklypai paskirti atskirai. Nepaisant to, ūkininkai išsikėlė į laukus, o buvusias sodybas naudojo kaip ganyklas.

1932 metais parengtas naujas kaimo žemės projektas, pritaikytas galiojusiam žemės tvarkymo įstatymui. Matininkas Vytautas Vitortas pagal tą projektą žemę paskirstė vienuolikai ūkių: Stasiui Dyrai, Dominykui Kumščiui ir Adelei Dyrienei, Liudui Monkevičiui, Kaziui Monkevičiui, Jokūbui Kriaučiūnui ir Veronikai Rudytei, Jonui Kuruliui, Pranui ir Dominykui Rudžiams, Vladislavai ir Onai Rudytėms, Juozapotai Rudienei, Stasiui, Kaziui, Juozui ir Antanui Rudžiams, Adelei, Valerijai ir Anelei Rudytėms bei Emilijai Rudienei, Eugenijai, Elenai ir Bronislavai Valmaitėms, Onai Valentėlienei, Jonui Valentėliui, Ksaverai Valentėlytei, Onai Vanagienei ir Povilui Vanagui, Jonui Vanagui. Be jų, kaime liko M. Menkenaitės ir K. Jofės sklypas (buvusi karčema, išstovėjusi iki 1942 metų).

Didžiausi buvo S. Dyros (35,48 ha), Valmaičių (29,23 ha) ir L. Monkevičiaus (23,41 ha) ūkiai.
1942 metais kaime buvo 57 gyventojai. 1948 metais Ožkiniuose nuo MGB kariuomenės žuvo vabalninkėnai partizanai Balys Likas ir Vincas Jėčius. 1949 metais Prano Rudžio sodyboje žuvo partizanų vadas Albinas Tindžiulis-Dėdė. Partizanų rėmėjas P. Rudys buvo suimtas ir 1949–1956 metais kalintas Oziorlage, Irkutsko srityje.

1959 metais kaime buvo Kazio Monkevičiaus, Liudo Monkevičiaus, Prano Rudžio, Jono Vanago, Emilės Kriaučiūnaitės, Pranės Vanagaitės, Antano Aleknos, Jono Valentėlio, Bronės Čepelienės, Prano Augustausko, Stasio Rudžio, Domo Rudžio, Juozo Rudžio, Vlado Kurulio, Kazės Dyraitės, Bronės Kibienės namų ūkiai, iš viso 52 gyventojai. 1979 m. – 72 gyventojai, 1992 m. – 75 gyventojai, 1998 m. – 33 ūkiai ir 70 gyventojų, 2003 m. – 32 sodybos ir 72 gyventojai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų