Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

KELIONIŲ VIRUSAS KUPIŠKĖNO NEAPLEIDŽIA

Kupiškėnas Vytautas Trasikis yra žinomas dėl savo pomėgio fotografuoti, bet tai ne vienintelis jo gyvenimo variklis. Jis savo gyvenimo neįsivaizduoja ir be kelionių. Keletą metų iš eilės Vytautas su draugų kompanija bent vieną mėnesį skiria pažinčiai su tolimesne šalimi. Ši vasara buvo skirta didžiajai kelionei po Kanadą.

Audinga SATKŪNAITĖ

Amerika nepalieka abejingo

Tokie yra Kanados miškai, kuriuose galima išvysti besiganančius laukinius gyvūnus.

Jau vienuolika metų sostinėje gyvenantis V. Trasikis intensyviai keliauti pradėjo studijų laikais, tuomet kelionių kryptys apsiribojo Europa. Vaikinas pasakojo, kad baigęs mokyklą su draugais autobusu patraukė iki Estijos. Tai buvusi pirma jų pačių suplanuota kelionė. Pašnekovas pastebėjo, kad keliauti prieš dešimt metų buvo kur kas pigiau. V. Trasikis prisiminė, kad anuomet per dviejų savaičių kelionę po Aukštuosius ir Žemuosius Tatrus Slovakijoje išleidę vos 600 litų.

„Pasaulio matyta nemažai, bet dar daugiau nepamatyta. Norėtųsi nuvykti ir į tas pačias vietas, kur jau buvau. Kai keliauji mėnesį automobiliu, ilgai vienoje vietoje neužsibūni, nes turi ribotą laiką. Jeigu neplanuotai per ilgai kažkur užtrunki, tuomet gali nepamatyti kažko kito, ką buvai suplanavęs“, – kalbėjo Vytautas.

Jis keliaudamas yra patyręs ir nusivylimų, nes tam tikri objektai nesukėlė tokio įspūdžio, kokio tikėjosi iš anksto. Pavyzdžiui, žymioji „Laisvės“ statula, kuri pasirodė ne tokia ir didelė.

Nors daugumai Amerika atrodo labai tolima ir nepasiekiama šalis, bet tik ne Vytautui. Jis juokiasi, kad Niujorke, kuriame lankėsi jau tris kartus, jaučiasi beveik kaip namie.

„Paskutinį kartą, kai ten buvau, nebesinorėjo eiti į tas pačias vietas, todėl lankiau tai, ko dar nebuvau matęs. Niujorkas skirtingais metų laikas atrodo vis kitaip. Man ten labiausiai patiko žiemą, nes nėra karšta, visai kitaip atsiveria miesto vaizdas ir gatvėse ar prie turistų mėgstamų objektų būna mažai žmonių. Niujorke pasiklysti tiesiog neįmanoma, nes gatvės ir aveniu yra aiškiai sunumeruotos, todėl labai lengva orientuotis pagal skaičiukus“, – tikino V. Trasikis.

Nors Vytautas apie emigraciją nemąsto, tačiau, jeigu rinktųsi užsienio šalį, kurioje norėtų apsigyventi, tai neabejotinai būtų JAV. Iš Europos šalių pašnekovas nė vienos išskirti negalėtų, bet vis dėlto širdis labiau linktų prie šilto klimato vietovių.

Įveikė per 20 tūkst. kilometrų

Turistai buvo nukeliavę iki Niagaros krioklio Kanadoje.

Paskutinį vasaros mėnesį V. Trasikis su dar šešiais bendražygiais keliavo po kontrastingąją Kanadą. Pagrindinis jo kelionių organizatorius yra buvęs bendraklasis, šiuo metu doktorantūrą studijuojantis Kvebeke Vilmantas Prėskienis. Jo dėka buvo sudėliotas ir didžiosios kelionės po Kanadą maršrutas.

Vytauto tikinimu, dauguma klaidingai galvoja, jog Kanada yra ta pati Amerika, bet taip toli gražu nėra. O prancūziškoji jos dalis neprimena nei Europos, nei minėtos Amerikos.

Vasaros kelionės po Kanadą ekipažą sudarė septyni žmonės: 2 merginos ir 5 vaikinai, iš jų 4 žmonės buvo vairuojantys ir trys – ne. Anot Vytauto, po Ameriką ir Kanadą keliauti automobiliu ypač patogu, nes šiose šalyse gerai išplėtota automobilių stovėjimo aikštelių, kempingų, poilsio vietų infrastruktūra. Daugumai vietinių, sužinojusių, kiek kilometrų lietuviai įveikė automobiliu, tai atrodė ne tik egzotiška, bet ir neįmanoma misija.

„Metus dirbi, o paskui mėnesį išeini atostogų. Pastaruosius ketverius metus lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijose, taigi trumpesniam laikui nei mėnuo ten vykti tiesiog neapsimoka“, – sakė V. Trasikis.

Kempingas.

Su tais pačiais žmonėmis, su kuriais Vytautas keliavo po Kanadą, anksčiau yra leidęsis į turą po Europą. Baigę universitetą tiesiog sėdo į automobilį ir ratu apkeliavo senąjį žemyną. Tąkart per tris savaites jie sukorė 9 tūkst. kilometrų.

Didžiosios vasaros kelionės į Kanadą metu kompanija keliavo skersai šalį pirmyn ir atgal – nuo ryčiausio taško Sent Džonso miesto iki pat vakariausio – Nutkos sąsiaurio ir įveikė 20440 km. Anot Vytauto, kelionės tikslas buvęs ne aplankyti žinomus Kanados miestus ar lankytinus objektus, o pamatyti gamtos grožį.

Draugų kompanija neaplenkė ir pagrindinių šalies miestų. Aplankė Torontą, Monrealį, Vankuverį, Kalgarį, Kvebeką, Edmontoną, Vinipegą, Halifaksą, Sent Džonsą ir kitus.

„Žmogaus sukurta architektūra manęs nelabai traukia. Daug didesnį įspūdį kelia gamtos architektūra. Ypač kalnai – pavyzdžiui, Banfo nacionaliniame parke stūksantys uoliniai kalnai, kur labiausiai norėjome nuvykti, man labai patiko. Labai gražių vietų galima atrasti tiesiog keliaujant. Važiuoji kur nors žvyrkeliu, palieki automobilį ir eini į kalną apleistu taku. O ant jo užlipęs, pamatai sudužusio lėktuvo liekanas. Mums ši vieta buvo staigmena. Taigi labiau ieškojome laukinių vietų“, – pasakojo Vytautas.

Šią vasarą Kanadoje V. Trasikis lankėsi ketvirtą kartą, tačiau niekada nėra keliavęs per visą šalį.

Nepakartojama gamta

Keliautojų stovyklą puošė Vytis.

Kad keliautojai mieliau rinkosi vietas, kur turistų buvo galima išvengti, rodo jų užmojis iki Sent Džonso maždaug apie 1 tūkst. kilometrų įveikti žvyrkeliu.

„Galėjome rinktis, arba iki tos vietos plaukti keltais, arba važiuoti žvyrkeliu, kur dieną galima sutikti vos vieną dvi mašinas. Važiuodamas ant kelio gali sutikti mešką – sustoji, pažiūri ir važiuoji toliau“, – juokavo kupiškėnas.

Pasak jo, Kanadoje tarp miestelių yra labai dideli atstumai – juos gali skirti ir apie 600 kilometrų, todėl reikėjo gerai apgalvoti, kaip įveikti tokius atstumus ir nepritrūkti kuro. Kompanija su tokiais iššūkiais nesusidūrė, tačiau su policijos pareigūnais pokalbį kelyje kartą turėję.

„Pabuvus Amerikoje ar Kanadoje atstumai Lietuvoje pasidaro juokingi. Ten žmonės 200–300 kilometrų važiuoja tik į vieną pusę į darbą“, – pabrėžė V. Trasikis.

Jį Kanada ir Amerika ypač žavinti ir dėl betarpiško žmonių bendravimo, todėl tose šalyse pokalbį su nepažįstamais žmonėmis lengva užmegzti tiesiog degalinėje ar parduotuvėje. Vytauto pastebėjimu, Kanadoje kuo toliau nuo miestų, tuo vietiniai yra draugiškesni.

Važiuodama per žemyną draugų kompanija pakeitė net šešias laiko juostas, todėl juos supantis gamtovaizdis taip pat nuolat keitėsi. Keliautojai aplankė drėgnuosius vidutinių platumų miškus Ramiojo vandenyno pakrantėje, Okanagano dykumą, uolinius kalnus, prerijas, plačialapius miškus prie Toronto, mišriuosius miškus, šiaurinius spygliuočių miškus, vėjo nugairintą Labradoro pakrantę be miškų.

Lietuviai į didžiąją vasaros kelionę po Kanadą leidosi septyniese.
Nuotraukos iš asmeninio Vytauto Trasikio albumo

V. Trasikis tikino, kad Kanadoje patyrė daug ekstremalių išgyvenimų, nes visur aplink supo gamta, kur laisvai galima sutikti laukinių gyvūnų. Viena iš avantiūrų, į kurią leidosi kompanija, buvo plaukimas kanojomis į atvirą vandenyną netoli Nutkos sąsiaurio. Tačiau Vytautas pavojaus ar baimės niekada nejautė, tokių pojūčių nesukėlė ir meškos, kurios baugina kitus turistus. Anot jo, prie žmonių meškas labiausiai privilioja maistas, todėl jo su savimi geriau neturėti, nes gyvūnai lengvai gali iškraustyti automobilį ar kuprines. Meškos – ne vieninteliai gyvūnai, su kuriais susidūrė keliautojai. Jie sutiko ir juodąjį lokį, ruonių, briedžių, šiaurės elnių, elnių vapičių, jūrinių ūdrų, baltagalvių erelių, orkų, grifų, bizonų, voverių ir burundukų.

Planuojama nauja kelionė

V. Trasikis nemažai laiko dirba įmonėje ESO, kuri į jo norą išeiti mėnesiui atostogų, skirtų pažinčiai su kokia nors šalimi, žiūri teigiamai, todėl keblumų nekyla.

„Viskas įmanoma ir susitarti tikrai galima. Apie kelionę į Kanadą darbdavį įspėjau maždaug prieš pusę metų. Tiesiog turėjau rasti žmogų, kuris mane pavaduotų“, – dėstė V. Trasikis.

Anot jo, tolimesnės kelionės dažniausiai pradedamos planuoti prieš metus, kai kada planavimas užtrunka ir dar ilgiau. Vytauto tikinimu, vos grįžus iš vienos kelionės galvoje ima kirbėti mintis apie kitą.

Kupiškėnas teigė, kad ruošiantis į tolimą kelionę, reikia ir pataupyti, tačiau žinant tikslą iš anksto, tai sunkumų nesudaro.

Po Europą ir Amerikos žemyną keliavęs V. Trasikis niekuomet nebuvo pasukęs Azijos kryptimi. Šiuo metu Vytauto ir jo draugų galvose sukasi mintis kitais metais nukeliauti iki Kinijos, tačiau, anot jo, yra daug stabdančių niuansų.

„Ten vairuoti automobilio negali, nes mūsų vairuotojo pažymėjimas negalioja, todėl reikėtų ieškoti, kas mus vežtų, arba nusipirkti traukinio mėnesinį bilietą ir važiuoti per visą Kiniją su kuprinėmis. Kol kas dar nesame apsisprendę, ar kitais metais keliausime būtent šia kryptimi. Tikriausiai teks pasitenkinti Islandija, nes dabar į ją būna pigių skrydžių“, – svarstė kupiškėnas.

Anot jo, keliaujant su didesne kompanija, optimalus keliautojų skaičius yra 6–7. Važiuojant didesnei grupei žmonių kyla nepatogumų vien dėl to, kad tenka keliauti keliais automobiliais. Vytautas patikino, kad niekuomet tarp keliaujančių žmonių nėra kilę didesnių konfliktų.

„Į kelionę reikia leistis su žmonėmis, su kuriais būtų lengva sugyventi. Labai svarbu tokius žmones surasti. Mes su ta pačia kompanija esame apkeliavę nemažai šalių, todėl vienas kitą gerai pažįstame“, – kalbėjo V. Trasikis.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų