Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

NORMALUMO FAŠIZMAS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

2018 metai Lietuvoje bus bene labiausiai įsimintini kaip aukštojo mokslo įstaigų reformos, universitetų jungimo, laikas. Tai, kas ilgus dešimtmečius gyvavo kaip tradicija, struktūra ir kultūros formos, buvo nuspręsta naikinti. Apie kitus metus politikai kalba taip, jog atrodo, kad ateis eilė muziejams optimizuoti. Šis draskymas ir intelektinių židinių pamatų griovimas optimizmo nesukelia – sujungti kaip lygiaverčių organizacijų nei universitetų, nei savivaldybių kultūros darinių neįmanoma. Lietuvos edukologijos universiteto jungimas prie Vytauto Didžiojo universiteto rodo, kad prijungtieji jaučiasi nevisaverčiai, patyrę prievartinę permainą, kuri vis dėlto tarnauja ne žmonėms, o pastatams prestižinėse vietose perimti ir pelningai parduoti. Vieni laimi, kiti, deja, visiškai pralaimi.

Savivaldybėms pavaldūs mažųjų Lietuvos miestų muziejai, tikėtina, ateinančiais metais bus sujungti į vieną megamuziejų. Atrodo, nereikšminga reforma, kuri niekaip nekeičia tų muziejų darbo ir kasdienybės. Vis dėlto tai dažniausiai reiškia etatų naikinimą ir vadovų kaitą. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę prieš keturis dešimtmečius, jei Panevėžio Juozo Miltinio teatras anuomet staiga būtų buvęs prijungtas prie kokios nors kitos kultūros įstaigos. Ir dar – jei teatro vadovas būtų rotuojamas kas penkerius metus. Unikalus Europos masto reiškinys būtų tiesiog sunaikintas. Dabartinių reformų šalininkai atsako, kad visa tai reikalinga, nes maži muziejai yra mažiau vertingi ir, atseit, reikalingi tik patiems jų darbuotojams ir saujelei lankytojų.

Žvelgiant į problemą giliau, matoma tai, ką režisierius Oskaras Koršunovas jau nuo praėjusių metų vadina Lietuvoje įsigalinčiu „normalumo fašizmu“, – visa, kas neatitinka standarto, kas pažeidžia bendrąsias ministerijų ir valdininkų nustatomas normas, yra naikintina. Šiame kontekste prasminga klausti: o kam išties reikalingos mažų miestų kultūros įstaigos? Atsakymas į klausimą, skambantį lyg aidas tyruose, būtų beveik akivaizdus, tačiau labai nenorimas matyti ir pastebėti. Tos įstaigos – tai reiškiniai ir vietos, kur įveikiamas kompleksas, kurį būtų galima apibūdinti fraze „o ką žmonės pasakys?“

Kitaip sakant, kultūros įstaigos veikia pirmiausia todėl, kad mažuose miestuose išliktų alternatyva paprastai buičiai ir banalybei – realybė, kuri ugdo kilnų žmogų. Kilnumas suprastinas kaip tai, kas verčia pakelti akis nuo sriubos lėkštės ir kitų varganų rūpesčių. Šis apibūdinimas svarbus ir patiems darbuotojams, ir įstaigų lankytojams. Pats svarbiausias savivaldybių kultūros įstaigų išsaugojimo tikslas – palikti mažų miestų žmonėms galimybę išgyventi ir mokytis nuo antikos laikų žinomos abėcėlės – tik kultūra geba koncentruotai ir maksimaliai įtemptai perteikti mūsų kaip žmogiškų būtybių prieštaringumą ir vidinius konfliktus. Kultūra yra būdas „suspausti“ ir paruošti žmogų egzistencinei patirčiai. Nei politika, nei socialinė veikla, nei švietimas to taip staiga padaryti negali. Žinoma, tie, kurie sumanė pertvarkyti ne vieną Lietuvos muziejų ir kitas kultūros įstaigas, yra seniai įveikę savo vidines dramas ir gyvena vienmatėje rutinos realybėje, kurią siūlo ir mažų miestų žmonėms, iki šiol išsaugojusiems kultūros kaip dvasios šventės tradiciją. Sujungti ir reformuoti muziejai – tai lyg ankstyvųjų sovietinių metų prievartą patyrę rašytojai, kuriems buvo beveik diktuojama, ką jie privalo rašyti.

Taigi, po saule nieko nauja – valdžios prigimtis sena, kaip žmonijos civilizacija.

NORMALUMO FAŠIZMAS
Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. (90.143.117.62)

    2018-12-06 at 22:26

    Na, jei užsiminėte apie O. Koršunovą, tai galėjote patikslinti, kad šių minčių režisierius sėmėsi iš N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“.
    Pagarbiai Žydrūnė Rakauskaitė

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų