Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ŽINOMAI TEATROLOGEI KUPIŠKIS – PABĖGIMO MIESTAS

Teatrologės Audronės Girdzijauskaitės pasakojimų apie turiningą jos gyvenimą, santykius su kultūros elitu, atvirų vertinimų galima būtų klausyti valandų valandas.
Autorės nuotrauka

Teatrologė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Audronė Girdzijauskaitė yra parašiusi ne vieną knygą. Vienose jų pasakojama apie iškilias meno asmenybes, o antrose iškyla pačios autorės gyvenimo prisiminimai.
Teatrologės gyvenimo kelias trumpam buvo užsukęs ir į Kupiškį, kurį ji vadina pabėgimo miestu.

Audinga SATKŪNAITĖ

Ryšys su teatrologija

Pirmiausia viešnia su Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriumi Algirdu Venckumi išsirinko pašnekesio temą, kuria tapo gyvenimas.

„Kiekvieno žmogaus gyvenimas gali būti pokalbio tema. Visi žmonės, apie kuriuos rašiau, buvo man pažįstami ir labai įdomios asmenybės – dailininkai, rašytojai, aktoriai. Mano visos knygos yra apie žmones“, – pokalbį su negausiai susirinkusiais klausytojais pradėjo bibliotekos viešnia.

A. Girdzijauskaitei taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad ji pasirinko teatrą, nors jaunystėje labiau mėgo dailę ir muziką. Tėvas, gydytojas Vytautas Girdzijauskas, neišleido dukters studijuoti dailės į Leningradą, todėl ji pasirinko kitą kryptį – Maskvą, kur praleido septynerius metus ir studijavo teatrologiją, ragavo režisūros.

„Čia jau buvo praminti takai Lietuvos aktorių, kurių visas kursas vėliau grįžo į Kauną ir įsikūrė Kauno dramos teatre. Tie aktoriai buvo labai stiprūs ir gerai parengti“, – kalbėjo A. Girdzijauskaitė.

Ji grįžusi iš Maskvos pradėjo dirbti teatrologe, o tai buvo nelengva, nes apie Lietuvos kultūrą ar teatrą tuomet nebuvo jokių žinių. A. Girdzijauskaitė galėjo neblogai susipažinti su rusų kultūra ir šiek tiek su užsienio, kol Vakaruose neprasidėjo modernus menas. Ši teritorija buvo uždrausta.

„Reikėjo laikytis socialistinio realizmo principų, kurie draudė daryti kitokį meną, nes buvo pripažįstamas tik realistinis menas. Grįžus reikėjo išstudijuoti lietuvių teatrą, todėl turėjau versti visus laikraščius, o prieškario laikraščiai laikyti specialiuose fonduose. Kiekvienam darbui reikėjo gauti leidimą, kad būtų leista juos skaityti ir ieškoti, kas buvo rašoma apie teatrą, ir rinkti informaciją. Man vienu metu atrodė, kad galima palūžti, nes toks darbas, rodos, niekur neveda“, – tikino teatrologė.

A. Girdzijauskaitė pabrėžė, kad pirmos knygos dienos šviesą išvydo labai vėlai. Jos manymu, dėl to kaltas sovietinių žmonių vėlyvas brendimas. Taip pat trukdė ideologiniai reikalai, todėl labiausiai sekėsi tiems, kurie paklusdavo ideologijai.

Aprašomas asmenybes – pažinojo

Pirma A. Girdzijauskaitės knyga apie pirmąją Lietuvos moterį režisierę Kazimierą Kymantaitę išleista 1983 metais. Teatrologė teigė, kad režisierė neragavo mokslų Maskvoje, nors visa plejada režisierių patirties sėmėsi būtent Maskvoje arba Leningrade.

„Jie visi gavo tvirtą rusišką mokyklą, tačiau kūrė lietuvių teatrą. Jis buvo kitoks, nes dauguma režisierių turėjo stiprią lietuvišką pasaulėjautą“, – pastebėjo A. Girdzijauskaitė.

Pasak jos, lietuvių teatras nuo 1960 metų pradėjo kilti ir pasiekė tokias aukštumas, kuriose laikėsi kelis dešimtmečius, kad netgi pralenkdavo europinį teatrą.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Tautvile (84.15.181.85)

    2018-11-05 at 13:48

    Idomi pasnekove.

  2. Jonas (83.176.206.202)

    2018-11-05 at 08:02

    Nieko nuostabau, kad Audronei Girdzijauskaitei Kupiškis yra „pabėgimo“ miestas. Kaip visada giminės šaknys traukia ten, kur jos pradėję skverbtis į šią žemę. Jos mama buvusi Žiurlytė, kilusi iš Vėžionių kaimo. Jų gryčia stovėjo Vėžionių kaimo gale, paskutinė kairėje pusėje, kur dabar dar yra kryžius prie kiemo pastatytas. Tą sodybą tik vėliau nupirko Danielius Alekna grįžęs su šeima iš Amerikos. Vėliau, jau sovietmečiu, mirus Danieliui Aleknai, tą sodybą nupirko Bartulis, o po Bartulienės mirties, vėl perėjo į kitas rankas.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų