Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KIEKVIENĄ DIENĄ KAIP DOVANĄ PRIIMA

Su kupiškėne Vanda Deveikiene susėdome prie stalo, prie senų nuotraukų albumų ir prisiminimų.
Autorės nuotrauka

Gyvenimas sulaukus 90 metų, koks jis yra? Smalsu žinoti, kaip atrodo praėjęs laikas, kai žvelgi atgal. Ir kodėl 90, o ne 80 ar 100 metų?

Todėl, kad kupiškėnei Vandai Deveikienei spalio 10 dieną suėjo šitokia graži metų sukaktis. Tokį gyvenimą gauna ne kiekvienas, jo reikia nusipelnyti.

Ada DVARIONAITĖ

„Nesu įžymi, nieko nepasiekiau, didelių darbų nenuveikiau, atrodys, kad giriuosi, nerašykit apie mane, bet jeigu labai reikia, tai labai mažą rašinuką“, – ilgai kuklinosi ir atsikalbinėjo mieloji pašnekovė, įsileidusi į savo namus miesto centre.

Užduotis nelengva – ilgą gyvenimą sudėti į trumpą pasakojimą, bet bandyti verta. Nujaučiu, negali žmogus atsisakyti, jeigu prašai gerą darbą padaryti – patarti man ir kitiems, kaip gyventi ilgai, kad matytum užaugusius vaikus ir anūkus, gimusius proanūkius, kad vaikščiotum po savo namų kiemą, gėles sodintum ir jomis džiaugtumeis, prisimintum, kas buvo, ir svajonių turėtum, į rytdieną žvelgtum.
Vanda Deveikienė, miela ir guvi pašnekovė, sodina už stalo, siūlo kavos ir saldumynų, ką darys su įkyruole, nenuvys nuo slenksčio. Ir anūkė Laura, sūnaus Kęstučio dukra, gyvenanti Kanadoje, sako, kadaise buvo pristojusi: „Užrašyk, močiute, savo gyvenimo istoriją, juk labai įdomu.“ Ir storą sąsiuvinį nupirko, ir rašiklių paliko. Vis neprisiruošė, o gal dabar bus proga pradėti. Dabar pat, nuo šiandienos.

Kiekviena diena – dovana

„Senybiniai žmonės sakydavo: užmiršo mane Dievas, todėl ilgai gyvenu. Džiaugiuos, kad užmiršo. Ir džiaugiuos kiekviena diena. Jau nuo ryto. Pasižvalgau iš savo buto, iš aukštai, matau Vytauto gatvėje savo buvusio tėvų namelio iš Čiovydžių kaimo stogą, o kitoje pusėje, Vilniaus gatvėje, mano sodybėlė, kur vaikai užaugo. Dabar ten nuolat nebūnu, laikausi čia, bute, bet ten daržas, gėlynas, ir dabar gausiai tebežydi. Turiu darbo, iš pavasario sodinu, raviu, laistau, vasarą ten labiau pasiilsiu, ne taip karšta medinėje gryčioje. Pasiimu lazdukę ir be skubos nueinu, pajudu. Sūnus Kupiškyje gyvena, vis aplanko, padeda, ko neįveikiu. Sekmadieniais, pusę antros, per Klasikos radiją išklausau šv. Mišias, iki bažnyčios kas sekmadienį nebenueinu. Televiziją pažiūriu, žinių klausau, padraugauju su kaimyne, daug veiklos, neturiu laiko liūdėti, tingėti, galvoti apie save, ligas. Smagiau galvoti apie anūkus, vaikus, kad jie sveiki būtų, kad sektųsi gyvenime…“ – pasakojo V. Deveikienė.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų