Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

SVAJONIŲ PREZIDENTAS

Ramūnas Čičelis
žurnalistas, rašytojas

„Leiskite man pasvajoti“, – tokiais žodžiais prieš dešimtmetį filmininkas, poetas Jonas Mekas pradėjo savo vardo centro atidarymo Vilniuje šventę. Šio komentaro tikslas – apsvarstyti ne neįmanomo, tik svajonėse realaus, būsimo Lietuvos prezidento asmenybę ir biografiją. Siekiama ne fantazuoti apie neįmanomus dalykus, o pabandyti sukurti įmanomą šalies vadovo portretą, kuris gal kiek primintų vieną ar kitą asmenį, pareiškusį apie dalyvavimą prezidento rinkimuose.

Mano svajonių prezidentas turėtų būti išeivijos žmogus: tik užsienyje gimę, užaugę, susiformavę ir tebegyvenantys lietuviai gali suteikti Lietuvai ir jos žmonėms ne „kieto kumščio“, o prezidento Valdo Adamkaus laikais išbandytą „švarių rankų“ politiką, perimtą iš Vakarų gerosios patirties, o ne iš sovietinio paveldo.

Pageidautina, kad būsimo šalies vadovo genealogija siektų bajoriškas šaknis, nes tokia kilmė įgalina ne tuščią pasipūtimą ir snobišką savo giminės dokumentų paiešką ir demonstravimą, o pirmiausia tai, ką vadinčiau „dvasios aristokratija“, – tokį bendravimo ir reikalų sprendimo stilių, kuriuo niekada nesistengiama sutrypti kitamanį ar demonstruoti nepagarbą kitai asmenybei. Pats prezidentas turėtų būti ne vien žmogus, asmuo, individas, bet labiausiai – neeilinė asmenybė. Tai reiškia, kad toks vadovas būtų sėkmingai ir etiškai išsprendęs savo gyvenimo kelyje kilusias moralines dilemas ir nestokojantis vidinės kultūros.

Svajonių prezidento tėvai turėtų būti pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, nes priešinosi sovietiniams ir nacių okupantams ir jų nuoširdžiai nekentė. Mažasis šalies vadovas turėtų būti gimęs ir vaikų darželį lankęs DP (liet. žmonių be vietos) stovykloje. Ankstyvosios vaikystės prisiminimai ir labai stiprūs įspūdžiai, patirti matant lietuvius, kurie nežmoniškomis sąlygomis vis dėlto kūrė ir puoselėjo kultūrą, mokslą, išsilavinimą, mūsų įsivaizduojamam vadovui turėtų būti suteikę didžiulę pagarbą švietimui ir menui.

Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrę būsimo prezidento tėvai lietuvybę tėvynės okupacijos metais turėtų būti palaikę ne muziejiniu (labai kritikuotų egzilyje), tuščių ritualų formalumu, o gilia meile, bet ne nostalgija paliktai gimtajai šaliai. Nostalgija konservuoja ir atriboja nuo gyvenimo, meilė ugdo ir turtina.

Būsimas Lietuvos prezidentas galėtų būti aukštąjį išsilavinimą įgijęs Artes liberales universitete, kuriame pirmi studijų metai studentus išvaduoja nuo specialybės pasirinkimo ir išugdo įgūdžius giliai, visapusiškai ir plačiai diskutuoti apie bendrąsias humanistikos problemas. Vėliau būsimas prezidentas galbūt pasirinko technikos mokslų studijas – tokia asmenybė beveik savaime yra linkusi į pasaulio įvairovės pripažinimą ir dialogą tarp skirtingų nuomonių. Po studijų būsimas Lietuvos prezidentas, patyręs 1969 metų laisvės amerikietišką vasarą, galėjo iškeliauti motociklu ir autostopu pervažiuoti visą Afrikos žemyną. Šis biografijos faktas garantuoja pakankamą socialinį ir egzistencinį jautrumą, kurį būsimasis Lietuvos vadovas ugdėsi ir visą gyvenimą periodiškai klausydamas klasikinės muzikos, lankydamas parodas ir teatro spektaklius.

Po nepriklausomybės atkūrimo atsidūręs Lietuvoje, svajonių prezidentas galėjo būti apsigyvenęs nedideliame Lietuvos mieste, kur savo bendravimu ir žinojimu dalijosi su vietine bendruomene, kurios atsiradimui pats ir suteikė lemiamą postūmį. Jo suburta bendruomenė pastaruosius tris dešimtmečius ne protestavo ar vien tik rengė šventes, bet ir rūpinosi, kad miesto žmonių gyvenimas būtų prasmingas ir panašus į senas demokratinių visuomenių susiorganizavimo tradicijas, priešingas rusiškai privataus ir viešo gyvenimo rutinai, kurią labai gerai pažįsta iš kritinių rusų literatūros skaitymų jaunystėje ir dabar. Svajonių prezidentas galėjo būti dėstęs viename iš šalies universitetų ne kaip akademikas, o kaip profesionalas praktikas.

Būsimas svajonių prezidentas savo kandidatūrą keltų ne kaip verslo ar politikos užaugintas veikėjas, o kaip tas, kurio darbai ir biografija skirti visuomenei (siekdamas ne papildyti sąskaitą banke ar pataikaudamas galios struktūroms), todėl užtikrina, kad jis sugebės atlaikyti visų interesų grupių spaudimą ir nebus tik vykdytojas, – Lietuvą jis suprastų kaip kūrybingų poliloginių sprendimų vietą.
Šalies vadovas neturėtų būti antžmogis (išdėstyta biografija byloja apie visišką nepriekaištingumą ir didžiulę gyvenimo, profesinę ir moralinę patirtį) – nesuklys tie, kurie pastebės, kad savo svajonių prezidento portretą sukonstravau iš kelių asmenybių gyvenimo faktų. Tai – prezidentas Valdas Adamkus, išeivijos filmininkas Jonas Mekas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, rašytojas Grigorijus Kanovičius, filosofas Leonidas Donskis, rašytojas Kazys Almenas, verslo konsultantas Vytas Adomaitis, rašytojas Vytautas Martinkus ir keli mano paties studijų draugai.

Tebūna šis kolektyvinis portretas – ne agitacija balsuoti už vieną ar kitą realų kandidatą, o tam tikra Renesanso laikų mąstytojo Tomo Moro veikalus primenanti utopija, kurios pamiršti negalime tik tada, jei pripažįstame, kad gyvename laisvės laikotarpiu. Laisvė – geriausias būvis svajoti ir kurti tai, kas atrodo neįmanoma, tačiau nesunkiai gali tapti tikrove. Jei sutinkame, kad, kaip teigia vienas iš kandidatų, Lietuva turi atgimti, tai šis procesas galėtų vykti ne izoliuojant save, pabrėžiant siauras savo tradicijas ir šaknis, o atsiveriant pasaulio įvairovei ir lietuvybei, kuri nerepresuoja. Lietuvos atgimimas galėtų priminti ne lietuviško Sąjūdžio, o istorinius Italijos Renesanso laikus, kai klestėjo visos gyvenimo sritys.

SVAJONIŲ PREZIDENTAS
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų