Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KAIMAS, KUR PASAK LEGENDOS, NEREGIO ŽYDO GYVENTA

Beregiai – kaimas nuo Šimonių, seniūnijos centro, nutolęs 10 kilometrų į šiaurės rytus. Iš Adomynės iki Beregių yra apie 2 kilometrus į šiaurės vakarus. Šalia kaimo teka Aluočio upelis. Įspūdingas kaimo akcentas – aukštas baltas kryžius.

Gretimi kaimai: Mieliūnai, Naujikai, Puzionėliai, Puzionys, Vairiškiai, Vodonys.

Beregių neaplenkė sodybų tuštėjimo metas. Kadaise čia buvo 24 sodybos, o šiuo metu iš jų likusios gal šešios. Ne visose kasdien verda gyvenimas. Nepaisant tokios liūdnos statistikos, apsilankymas šiame kaime nuteikė optimistiškai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Čia atsikėlė iš Puknių

Ona Vilimienė su sūnumi Stasiu sodybos kieme.

Pirmas kiemas, į kurį užsukau, buvo Vilimų. Mane priebutyje pasitikęs Stasys Vilimas iškart patarė apie kaimą pasikalbėti su jo mama Ona Vilimiene. Moteris papasakojo, kad Beregiuose gyvenanti nuo 1990 metų. Anksčiau čia buvo Stepono ir Zosės Raugalių namai. „Iš jų sodybą nusipirkome. Anksčiau mes Pukniuose gyvenome. Taigi nesu vietinė ir apie Beregių praeitį nedaug ką žinau. Marti Zita norėjo kraustytis arčiau Adomynės, kad vaikams į mokyklą būtų netoli, o jai į darbą kolūkio kontoroje. Vaikai jau užaugo ir tos kontoros nebėra. Šiuo metu marti ir sūnus šiek tiek ūkininkauja, 10 hektarų žemės turi. Dvi karvutes laiko. Marti dar dirba Adomynės daugiafunkciame centre valytoja. Greitai tas gyvenimėlis bėga. Varau devyniasdešimtus metus, visko nebeatmenu“, – kuklinosi pašnekovė, nustebinusi gera atmintimi.
Lyg iš rašto vardijusi visus anūkus ir proanūkius, pasakojusi, ką kiekvienas veikia ir kur gyvena.

O. Vilimienė trisdešimt vienerius metus melžė kolūkio karves. Iš pradžių „Šetekšnos“ kolūkyje. Vėliau jį sujungė su Adomynės kolūkiu, kuriam pirmininkavo Jurgis Valeckas. Jos vyras Alfonsas buvo neįgalus. Kai sveikata leisdavo, šienaudavo kolūkio pievas. Daugiau nei trisdešimt metų yra jo netekusi. Be sūnaus Stasio, jiedu dar užaugino ir dukrą Reginą. Ji gyvena Biržuose.

„Turiu penkis anūkus Andrių, Rasą, Liną, Kristiną ir Simoną. Sulaukiau ir trijų proanūkių Andrėjos, Austėjos ir Adrijos. Šios atžalėlės per Antanines bažnyčioje gėles barstė vienodom suknytėm aprengtos. Gražu buvo. Viena šaškėmis gerai žaidžia. Ir medalių iš varžybų parsivežė. Anūkės gyvena Vilniuje. Šių namų anūkas – Juodpėnuose. Džiaugiuosi, kad visi Lietuvoje, kad aplanko. Viena anūkė gyveno šešerius metus Švedijoje. Ten išmoko švedų kalbą, o sugrįžusi į Lietuvą nesunkiai gavo darbą“, – apie savo artimuosius pasakojo O. Vilimienė.

Ji sakė, kad Beregių žmonės buvo kaip viena šeima, kartu darbus dirbo, į atlaidus eidavo, per laidotuves visas kaimas susirinkdavo su velioniu atsisveikinti, mirusiojo artimųjų palaikyti. Dabar Beregiai baigia ištuštėti. Nebėra artimos kaimynės Pranės Balčiūnienės, tik jos anūkas iš Vilniaus bando žemę dirbti. Namiejūnienė Kaune pas dukrą gyvena. Buvusią Kaziunės Raugalienės sodybą gražiai su vyru tvarko jos dukra Irena, gyvenanti Panevėžyje.
Atsisveikinant O. Vilimienė patarė užsukti pas Bronę Janiulienę, tikrą šio kaimo senbuvę, ir pas Aldoną Buzėnienę bei Gediminą Buzėną.

Brangina savo tėviškę

Kazė Raugalienė su vaikais.

Visgi pirmiausia patraukiau į gretimą sodybą, kur originaliai tvarkosi Kazės ir Antano Raugalių palikuonys.

Man pasisekė, nes vasarotojus radau susiruošusius išvažiuoti. Bet jie sutiko minutėlę pasikalbėti apie tėviškę ir artimuosius. Pirma pašnekovė buvo Raugalių dukra Virginija. Ji papasakojo, kad užaugo su dviem sesėmis Irena ir Regina bei broliu Drąsučiu. Visos trys sesės tapo mokytojomis, o brolis įgijo elektriko specialybę. Ji įsikūrusi Mažeikiuose, Irena gyvena Panevėžyje, o Regina – Utenos rajone, Leliūnuose. Brolis įsikūręs Adomynėje. Virginijos vyras Vladimiras Gromakovas ir Reginos vyras Ričardas Stukas yra šimoniečiai. Taigi beveik iš to paties krašto.

„Tėveliams mirus, nutarėme išlaikyti šią sodybą, kad būtų kur visiems sugrįžti. Čia tėvelių kapai. Visus metus gimtoji sodyba lankoma savaitgaliais, per šventes, o labiausiai atgyja vasarą. Daugiausia triūso čia įdėta Irenos ir jos vyro Mariaus Jasiūno. Jiedu labai darbštūs ir nagingi. Marius mėgsta iš akmens ką nors sumeistrauti, iškalė Beregių kaimo atminimo akmenį, akmenyje iškalė ir uošvių namo statybos datą – 1955 metai. Dar prie mamytės pradėjo sodybą tvarkyti. Ruošiasi daržinę ir tvartą perstatyti. Reikia tik laiko ir sveikatos. Liūdna, kad nulūžo sena obelis. Pamažu sodą atsodiname. Bet stengiamės kuo ilgiau išsaugoti tėvelio sodintas obelis. Jos mena mūsų vaikystę“, – kalbėjo Virginija.
Mums kalbantis iš Šimonių girios su mėlynių pintinėle sugrįžo Regina, čia atostogaujanti su vyru.

Iš kairės: Regina Stukienė (Raugalytė), sesers Irenos anūkai Dominykas ir Nojus, Virginija Gromakovienė (Raugalytė).

Ji papasakojo, kad jų tėtis buvęs labai geraširdis žmogus, batsiuvys. Mama garsėjo kaip gera šeimininkė. Kurį laiką dirbo kolūkio valgykloje. Pagal jos receptą yra kepamos garsiosios Adomynės pagrabinės bandelės. Tas bandeles kepa jos marti Vita.

Raugalių pavardė yra paplitusi šiame krašte. Mamos mergautinė pavardė buvo Raugalytė, bet jos tėvai su žento šeima nebuvo giminės. Mama buvo kilusi iš Bagdonavos kaimo.

„Beregių kaimo kryžius atnaujintas prieš 30 metų. Pirmas kryžius buvo nuverstas sovietiniais laikais ir atitemptas į mūsų kiemą. Tėvas neleido mums ant jo šokinėti, niekinti kryžiaus. Vėliau kaimo žmonės tą kryžių pergabeno į senąsias kapinaites. Sovietiniais laikais kaimo kryžius prie kelio buvo atstatytas“, – prisiminė Regina.

Senosios Beregių kaimo kapinės.

Eidama pas A. Buzėnienę užsukau į senąsias Beregių kaimo kapines, saugomas valstybės. Nustebino neregėto stiliaus cementiniai kryžiai. Visą kapinių plotą baigia užkariauti alyvos. Matyti, kad su jų atžalomis labai sunkiai reikia kovoti šios vietos prižiūrėtojams. Nukapoti tų krūmelių stagarai duria kojas tarsi nenorėtų, kad kažkas čia vaikštinėtų ir drumstų protėvių ramybę.

Ilgisi Zarasų krašto

Iš kapinaičių patraukiau į A. Buzėnienės kiemą po ūksmingais medžiais. Sodriai žalioje pievoje lesinėjo margaspalvis vištų pulkelis. Iš toli panašus į vasarines gėles. Pasibeldus netrukus pasirodė ir šios sodybos šeimininkė su skalijančiu šuniuku ant rankų. Pririšusi amsintį ir besimuistantį keturkojį prie būdos, moteris mielai sutiko papasakoti apie save.

Aldona Buzėnienė gėlėmis išpuošė ir visus sodybos kampelius.

„Čia mano amžinatilsį vyro Bronislavo Buzėno tėviškė. Čia gyveno jo tėvai Juozas ir Juozapota Buzėnai. Į šį kaimą atitekėjau 1970 metais. Įsikūrėme pas uošvius. Esu kilusi iš Zarasų. Prieš vestuves buvau pradėjusi pagal paskyrimą dirbti gretimame Mieliūnų kaime agronome. Čia aplink geros žemės. Bet šiame krašte iki galo ir nepripratau. Vyras mirė 1996 metais. Vienai nuobodoka. Žinoma, gyvenimu labai skųstis negaliu. Pasitvarkiau namus. Tik nuotaiką kartais sugadina žvyrkelio dulkės. Kai vėjas pučia į kiemo pusę, negaliu lauke skalbinių padžiauti. Man stinga Zarasų krašto ežerų. Netoliese yra tik Adomynės tvenkinys. Be to, šio krašto žmonės uždaroki. Palaikau ryšius su vyro seserimi B. Janiuliene, gyvenančia kaimynystėje. Labai mėgstu skaityti knygas, tik neturiu su kuo apie jas pasikalbėti“, – išsipasakojo pašnekovė.

Ji pridūrė, kad su vyru susilaukė dukros Irenos. Ji įsikūrusi kitur. Dirba Noriūnuose bibliotekininke.

Čia gimė ir gyveno kelios Buzėnų giminės kartos.

Vėliau susisiekiau ir su Irena Buzėnaite-Gasparoniene. Ji pasakojimą apie gimtąjį kaimą papildė įdomia detale. Pasak jos, labai seniai skaičiusi Adomynės mokyklos surinktą kraštotyrinę informaciją apie savo kaimą ir radusi užfiksuotą tokį faktą apie jo pavadinimo kilmę. Esą kaime kadaise gyvenęs aklas žydas. Dėl to jis ir pavadintas Beregiais. Ar tai tiesa, ar tik graži istorija, niekas nebepasakys.

Nufotografavusi A. Buzėnienę prie klėties sienos, kur sustatyti iš tolo raudonuojantys pelargonijų vazonėliai, nuskubėjau pas pašnekovės vyro seserį, gyvenančią šiek tiek tolėliau, kitoje kelio pusėje.

Pas kaimo senbuvę

B. Janiulienės kiemas dvelkė senoms sodyboms būdinga kaimo ramybe. Čia radau ir šulinį su medine svirtimi. Retai kur tokį gali pamatyti. Akį traukė tvarkingai daržinės pasienyje sukrautos malkos, didžiulis kluonas, į aplinką natūraliai įkomponuotos kelios gėlių lysvelės kieme priešais namą ir šalia surikiuoti kibirai su vandeniu.

Bronė Janiulienė gimė ir užaugo Beregiuose.

„Mano kojos jau padilę. Vaikštau lazdele pasiremdama. Duktė prisodino gėlių. Aplanko mane beveik kas savaitę. Padeda apsitvarkyti. Paprašiau, kad vandens kibirus pilnus paliktų. Tai pamažu palaistau augaliukus. Šiemet taip sausa“, – nuo kasdieninių reikalų pradėjo šneką moteris.

Ji patvirtino, kad yra gimusi gretimoje sodyboje. Kaime buvo keli Buzėnų kiemai. Jos tėvų Juozo ir Juozapotos Buzėnų šeimoje išaugo septyni vaikai. Tėvas anksti mirė. Mama su pulku vaikų sunkiai vertėsi. Nebuvo iš ko atžalų į mokslus leisti. Taigi ji tėra baigusi tik Adomynės mokyklos keturis skyrius. Dirbo kolūkyje laukininkystės brigadoje, vėliau melžė karves.
Ši sodyba jos mirusio vyro Valero Janiulio tėviškė. Namas statytas prieš karą vyro tėvų ar net senelių. Jo motina Pranė Janiulienė buvo labai tikinti. Janiulių kieme būdavo rengiamos gegužinės pamaldos (mojavos).

Janiulių sodyba mena tolimus prieškario laikus.

Čia atitekėjusi apie 1960 metus. Tvartas vyro statytas 1961 metais. Gerai atsimenanti, nes tais metais gimė ir sūnus Eugenijaus. Su vyru susilaukusi ir dviejų dukterų Janinos bei Mildos. Sūnus gyveno kartu. Jaunas mirė. Viena dukra gyvena Kaune, kita – Vilniuje. Anūkai Andrius, Živilė ir Vaidas įsikūrę irgi sostinėje. Kaskart visi ją aplanko. Dažniausiai iš Kauno atvažiuoja Milda.

„Anksčiau Beregiuose palei kelią ir vienkiemiuose gyveno daugiau kaimynų. Vieni iš vienkiemių išsikėlė į Adomynę, kiti pasimirė. Jaunimas čia nebesikuria. Jauniausi žmonės Gediminas ir Ramunė Buzėnai irgi suaugusius vaikus turintys žmonės. Nebeužsuka į Beregius automobilinė parduotuvė, nes neapsimoka dėl kelių pirkėjų. Jei man ko prireikia, jaunesni kaimynai iš Adomynės atveža, dukra Milda iš Kauno dažniausiai parūpina. Turiu daržiuką, vištų. Vištos visa mano zabava. Pasikalbu su jomis į kiemą išėjusi. Milda vis sako, kad nebelaikyčiau jų. Aš jai sakau, kad tada užmiršiu ir kalbėt. Gerai dar, kad ir katinėlis, šuniukas prie šono vis trinasi, kad kartais ir su broliene Aldona sueinam, pasišnekam. Nuobodu žmogui vienam gyventi. Bet gerai, kad dar šiaip taip krutu, nežinau, kaip bus, jei kojų nebepakelsiu“, – kalbėjo pašnekovė.

Ūkis – tik prasimaitinti

Pasukau į paskutinę Beregių kaimo sodybą. Iš toli matyti, kad čia gyvena ūkininkų šeima. Pievoje ganėsi žalmargių ir juodmargių karvių pulkelis. Kai kurių galvos buvo lyg su baltomis kaukėmis. Vėliau sužinojau, kad taip atrodo simentalų veislės galvijai.

Ūkininkė Ramunė Buzėnienė.

Kieme sutikau sodybos šeimininkę Ramunę Buzėnienę. Trumpai abi pasikalbėjome.
„Aš esu iš Kupiškio. Beregiai – mano vyro Gedimino tėviškė. Tik jo tėvai gyveno kitoje vietoje. Čia buvusi Jono Raugalės tėvų Petro ir Onos Raugalių sodyba. Ją įsigijome 1986 metais ir pradėjome kurtis. Vyras tuo metu dirbo kolūkyje vairuotoju, o aš kolūkio valgykloje. Dabar ūkininkaujame. Vyras dirba tėvų žemę, apie 30 hektarų. Iš pradžių man, miestietei, kaimo gyvenimas buvo neįprastas. Reikėjo vyro tėvus slaugyti. Vėliau apsipratau. Šiuo metu laikome dešimt raguočių, iš kurių 8 melžiamos karvės. Pamažu bandą mažiname. Plėsti ūkį nebėra noro. Pieno supirkimo kainos juokingai mažos. Laikau ir vištų. Iš tokio ūkelio pelno ne kažin kiek. Malonu tik, kad pats gali prasimaitinti ir iš valstybės pašalpų nereikia prašyti“, – kalbėjo moteris.

Buzėnų vaikai Deividas ir Ieva jau sukūrę šeimas. Gyvena Kupiškyje. Širdį džiugina dvi anūkės Akvilė ir Rusnė. Jaunimas tikriausiai į kaimą nebegrįš.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Beregius rašoma, kad jie pirmą kartą minimi 1662 metais, kada kaip Aluotų dvaro dalis iš Čapskių atiteko Pliateriams. Tuo metu kaime būta 8 dūmų (ūkių). Iki XIX a. pradžios Beregiai priklausė Pliaterių valdoms. Tuo metu kaime buvo 14 ūkių: Baltramiejaus Janiulio, Ignoto Beragio, Gasparo Žilinsko, Silvestro Buzėno, Juozo Semėno, Martyno Grucės, Gasparo Namiejūno, Antano Jasaičio, Gabrieliaus Janiulio, Martyno Janiulio, Juozo Buzėno, Juozo Jasaičio, Kazimiero Namiejūno, Tado Jurkšto. Prie kaimo buvo dvaro smuklė.
Beregiai 1817 metais kartu su Naujikais, Geiminiais, Puzionimis, Ruzgais atiteko Aluotėlių dvaro savininkui J. Žurauskiui. Beregių kaimo valstiečiai aktyviai kovojo su dvarininku dėl ganyklų bei pievų. Ta kova buvo išaugusi net į riaušes, kurioms malšinti naudota kariuomenė ir raitų policininkų būrys.

1861–1915 metais kaimas priklausė Ukmergės apskrities Aluotų valsčiui. Pirmi liustraciniai šio kaimo ūkininkai buvo Adomas Janiulis, Tadas Jančys, Antanas Namiejūnas, Adomas Raugalas, Petras Raugalas, Jurgis Kemininis, Adolfas Janiulis, Aleksandras Buzėnas, Julijonas Mazarevičius, Mikas Semėnas, Mikas Raugalas, Tamošius Jasaitis, Tamošius Janiulis, Povilas Buzėnas. Buvo ir trys trobelninkai. 1903 metais Beregiuose gyveno 126 žmonės.

Per Pirmąjį pasaulinį karą einant frontui kaimas du kartus degė, sveiki liko tik du ūkiai. Dauguma gyventojų išsiblaškė kur kas arba gyveno tvartuose.

Beregių kaimo kryžius.
Autorės nuotraukos

Norėdami greičiau atsistoti ant kojų Beregių ūkininkai paprašė juos kuo skubiau išskirstyti į vienkiemius. Matininkas Edvardas Daujotas 1921 metais tai ir atliko. Žemė buvo išdalyta į 27 sklypus: Mykolui Buzėnui, Antanui ir Marijonai Buzėnams, Augustui ir Onai Buzėnams, Jurgiui Raugalei, Jurgiui ir Veronikai Raugalėms, Antanui Raugalei, Jonui Valeckai ir Antanui Janiuliui, Mykolui Jasaičiui, Pranui Zabuliui, Juozui Janiuliui, Veronikai Jančienei, Simonui Janiuliui, Feliksui, Barborai, Onai, Pranciškai ir Marijonai Janiuliams, Feliksui Jančiui, Feliksui ir Juozui Buzėnams, Ignui Mazarevičiui, Antanui Janiuliui, Petrui ir Juozui Buzėnams, Veronikai ir Onai Vilimaitėms, Uršulei Gasiliūnienei, Jonui Namiejūnui, Jonui Raugalei, Petrui Namiejūnui, Mykolui ir Juozui Namiejūnams. Bendra nuosavybė liko kapeliai ir žvyrynas.

Didžiausi ūkiai buvo M. Jasaičio (27,39 ha), Janiulių (22,10 ha), F. ir J. Buzėnų (21,53 ha).

1919–1947 metais kaimas priklausė Šimonių valsčiui ir Svėdasų parapijai. 1923 metais čia buvo 27 sodybos ir 126 gyventojai, 1942 metais gyveno 131 žmogus.

Iš kaimo į Sibirą buvo ištremta Raugalių šeima. Rezistencinėse kovose dalyvavo Alfonsas Zabulis (žuvo 1945 m.) ir Mykolas Namiejūnas-Rimantas (žuvo 1952 m.), Janiulis globojo partizanus. Partizanai nušovė Buzėnienę ir jos sūnų Bronių. Nuo valdžios kentėjo Valero Janiulio kiemas (du sykius konfiskuotas).

Beregiuose 1949 metais buvo įkurtas „Rytmečio“ kolūkis. Janiulio ūkyje įrengta arklių, o Raugalės – kiaulių ir karvių fermos. Vėliau šis kolūkis buvo prijungtas prie Adomynės kolūkio, gyvavusio iki 1992 metų.

Beregiuose 1959 metais buvo Antano Buzėno, Onos Vilimaitės, Antano Janiulio, Juzės Buzėnienės, Antano Jėckos, Valero Janiulio, Erasto Dorandovo, Marės Tumonytės, Petro Raugalės, Vinco Buzėno, Marijonos Mikėnienės, Barboros Namiejūnienės, Aloyzo Buzėno, Felikso Buzėno, Pranės Jančienės, Prano Zabulio, Kazio Buzėno, Domės Pranskūnienės, Jurgio Raugalės, Mykolo Jasaičio, Juozo Buzėno, Antano Januškos, Domės Janiulienės, Antano Dulksnio, Antano Raugalės I, Alfonso Gaseliūno, Anelės Namiejūnienės, Antano Raugalės II, Galinos Raugalytės, Jono Raugalės, Igno Mazurevičiaus, Vlado Mazurevičiaus ūkiai. Iš viso buvo 108 gyventojai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų