Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

SVETUR SUSIKŪRĖ MAŽĄ LIETUVĄ, BET ŠIRDIS LIKO TĖVYNĖJE

Rasa su dukrele Medeina.

Iš Astravų kilusi Rasa Kapočienė (Laužikaitė) niekada nesvajojo rinktis pedagogės kelio. Paradoksas, bet atsitiko būtent taip, kad ji puikiai žino mokytojo duonos skonį. Šio darbo paragavo ir Jungtinėje Karalystėje. Septynerius metus ten praleidusi kupiškėnė šiandien su šeima kuriasi Lietuvoje ir toliau dirba su jauniausia ir jautriausia visuomenės dalimi – vaikais. 

Jurga BANIONIENĖ

Rasa, prisimink laiką, praleistą Kupiškyje. Koks jis buvo, ar smagu čia sugrįžti?

Gimiau ir augau mažame Astravų kaimelyje netoli Antašavos. Turėjau stulbinamai smagią vaikystę, pilną išdaigų, nuotykių, fantazijos ir polėkio. Mano šeima gyveno kartu su seneliais sename prosenelio statytame name, tai buvo puiki dirva vaizduotei augti. Dabar, kai grįžome į Lietuvą, visada labai smagu bent kartą per mėnesį aplankyti artimuosius.

Kokiu keliu norėjai sukti vaikystėje, apie ką svajojai?

Visuomet buvau literatė, rašydavau miniatiūras, eiliavau, žaidžiau kitaip žodžiais. Norėjau, kad ir studijos būtų artimos šiam pomėgiui. Svajojau apie žurnalistiką, bet įstoti pritrūko balų. Tai patekau į Vilniaus pedagoginį universitetą, lituanistikos fakultetą. Studijos man patiko, tik purčiausi tos minties, kad kada nors dirbsiu mokykloje. Darbas su vaikais tada tikrai nebuvo mano svajonė. Bet atsitiko taip, kad mokantis dar dieninio skyriaus pirmame kurse ir pradėjus ieškotis darbo lanksčiu grafiku vakarais, rinktis buvo galima tik iš dviejų: kavinėje padavėja arba aukle. Pasirinkau antrą variantą, nes niekaip neprisipratinau minties, kad įkaušusiems studentams nešiosiu alaus bokalus (net nežinau, kodėl būtent taip įsivaizdavau tą darbą).

Visus mano įsitikinimus, kad tikrai niekada nebūsiu pedagoge, pakeitė šeima, į kurios namus pakliuvau. Tai buvo labai graži muzikantų intelektualų šeima. Po pirmos darbo savaitės ir žvėriško nuovargio, man bandant pranešti, jog tikrai nesu ta auklė, kurios jiems reikia, gavau galybę gražiausių žodžių ir paskatinimą, kad esą iškart matyti, kad esu skirta dirbti su vaikais, darau stebuklus, tiesiog kaip Merė Popins. Kažkas širdyje tąkart sukirbėjo. Pasilikau dar savaitę, paskui dar vieną, o galiausiai – beveik visą studijų laiką. Tokia buvo mano pedagoginio darbo pradžia. Vasaromis grįždavau į Kupiškį, padėdavau rengti „Kupiškėnų studijos“ laidas, buvau įsidarbinusi ir vietiniame laikraštyje. Iškart po bakalauro studijų įstojau į Vilniaus universiteto literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą. Norėjau palyginti du universitetus, o ir studijos buvo labai įdomios.

Bet dar jų nebaigusi pasirinkai emigraciją. Kodėl, kas tai lėmė?

Nuostabi Anglijos architektūra.

Visiems juokiuosi, kad esu meilės emigrantė. Tik mano vyras ne kokios nors egzotiškos šalies pilietis, o lietuvis iš Druskininkų. Prasidėjus ekonominei krizei jis neteko darbo Vilniuje ir draugų paragintas išvažiavo į Londoną. Aš pati kaip tik baiginėjau magistrantūros studijas. Buvo toks balto lapo periodas: mokslai baigti, rimti darbai nepradėti, tad ir nusekiau paskui būsimą vyrą į Jungtinę Karalystę.

Papasakok plačiau apie patirtį svetur. Kuo užsiėmei, ką išbandei?

Pradžia svetimoje šalyje tikrai nebuvo lengva. Užtrunki, kol perpranti vietinių mentalitetą, kol įsitvirtini darbo rinkoje, įsigilini į mokesčių sistemą. Net prie kitokio oro reikia pratintis. Taip susiklostė, jog Londone vėl dirbau su vaikais. Pirmiausia – savaitgalinėje mokyklėlėje, o vėliau lietuviškame vaikų darželyje. Atsirado pirmos pažintys, pirmi nauji draugai. Mokyklėlėje susipažinau su nuostabiomis mokytojomis, po metų jos pačios atidarė savo privačią mokyklą. Perėjau dirbti ten. Tai buvo pats nuostabiausias iki šiol išbandytas darbas. Kai esi kartu su žmonėmis, dirbančiais iš idėjos, vyksta tikri stebuklai. Visą laiką sukausi tarp lietuvių vaikų, šeimų. Juokdavausi, kad susikūriau mažą Lietuvą Anglijoje.

Bet grįžai į Lietuvą. Kas tai lėmė?

Gyventi galima ir laiveliuose.

Niekada neplanavome likti Londone. Nors būta tikrai labai smagių akimirkų, visada jaučiau, jog nesu savo vietoje. Jungtinėje Karalystėje mudu su vyru susilaukėme dukters Medeinos. Visada sakėme, kad būsime ten tik tol, kol dukrytei užteks darželio. Nenorėjome leisti jos į tenykštę mokyklą, maniau, kad pradėjus ją lankyti atsiras priežastis likti. O mūsų vieta Lietuvoje, visuomet tai žinojau.

Bet kokiu atveju šios patirties nekeisčiau, daug pamačiau, išmokau, keliavau. Vien gyvenimas tokiame multikultūriniame mieste yra ir pamoka, ir iššūkis. Labai susidraugavome su kaimynais turkais, nuostabia šeima, auginančia panašaus amžiaus mergaitę, kaip ir mūsų dukra. Bendravimo pradžioje buvo visokių kuriozų, atrodė, kad esame lyg iš skirtingų planetų. Tie skirtumai pradžioje gąsdino. Pavyzdžiui, grįžtu iš gimdymo namų (beje, Anglijoje niekas kelių parų ligoninėje su naujagimiu tavęs nelaiko, jei viskas gerai, po keleto valandų esi išleidžiama namo) visa išsekusi, pavargusi, nors ir labai laiminga. Namuose chaosas, vyras tveria lovelę, lekia pirkti sauskelnių. Naujas žmogutis – tikrai išbandymas pirmomis dienomis, o ką kalbėti apie pirmas valandas. Staiga skambutis į duris. Visa turkų šeima su gėlėmis, sausainiais (puoštais mano naujagimės vardu) ir didžiausiais sveikinimais įlekia mūsų sutikti. Lieku netekusi žado, kaip čia taip – dar nei seneliai nematė anūkės, o ją jau sūpuoja mums vos pažįstami žmonės. Išleidusi svečius puoliau skambinti draugei ir guostis, pasirodo, taip įprasta ne tik pas juos, žmonės tiesiog taip džiaugiasi tavo laime. Ilgainiui pamatai, kad nepaisant to, iš kokio krašto būtum, pamatiniai dalykai sutampa.

Londono panorama.

Londonas pirmiausia mane išmokė tolerancijos, kitaip gyventi tokiame tautų katile būtų buvę neįmanoma. Manau, kad visiems sveika kartkartėmis pasižiūrėti, kas vyksta už tavo kiemo vartų, kitaip atbunki ir nebepastebi, koks turtingas, saugus ir laimingas esi namie.

Kokias perspektyvas matai čia, savo šalyje?

Dar sunku pasakyti, esu tik neseniai grįžusi. Šiaip matau daug gerų pokyčių. Daug kas skundžiasi, kad kaimai mažėja, nyksta, bet pažiūrėkite, kaip jie gražėja. Jei seniau buvo populiaru visai šalia namo auginti bulves ar ganyti veršiukus, dabar atsiranda vis daugiau žmonių, tiesiog gražiai tvarkančių savo teritoriją. Arba, pavyzdžiui, kultūra parduotuvėje – išmokome bendrauti, vienas kitam šypsotis, net jei vienam žmogui yra eilinė sunki darbo diena, o kitas iš kuklios algos perka ką nors vakarienei. Gyvenimas daug lengvesnis ir šviesesnis, kai gyveni su šypsena. Pamenu, gal prieš dešimtmetį atvažiavome su būsimu vyru pirmą kartą į Kupiškį – nei kur pavalgyti, nei kur prisėsti. Šiandien čia nebūtų gėda ir Didžiosios Britanijos karalienę pasikviesti, nes tiek yra jaukių vietų tiesiog išgerti kavos. Miestas diena iš dienos tik gražėja.

Kuo dabar užsiimi, ar esi patenkinta šiandienos gyvenimu? 

Jaukūs Londono rajonėliai.
Nuotraukos iš asmeninio Rasos Kapočienės albumo

Kaip nebuvo lengva išvažiuoti, taip nebuvo lengva ir grįžti, bet aš laiminga. Vėl dirbu su vaikais privačiame darželyje Vilniuje. Medeina taip pat lanko darželį. Gyvename nuostabios gamtos apsupti šalia Vilniaus, galime kada panorėję aplankyti saviškius Kupiškyje. Nėra lengva, daug ką mokomės iš naujo, bet patys to norėjome.

Ar nesusimąstote apie gyvenimą Kupiškyje?

Kai rinkomės, kur gyvensime grįžę, įkalbinėjau vyrą kurtis Kupiškyje, bet pasirinkome pusiaukelę tarp mano ir jo gimtųjų kraštų. Abu buvome gyvenę Vilniuje, labai mylime šitą miestą.

Ką manai apie emigraciją? Jos mastai ir toliau auga.

Man atrodo, kad reikia tiesiog leisti žmonėms rinktis. Tegu važiuoja, pamato, išmoksta ir patiria kuo daugiau. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę mes atgavome laisvę ir dabar negalime nė vieno žmogaus įkalinti. Dalis lietuvių liks, dalis sugrįš, visokių bus istorijų, bet žmogus turi turėti pasirinkimą ir nebūti dėl to teisiamas. Reikia orientuotis ne į išvažiuojančius, o į grįžtančius lietuvius, gal jų patirtį galime pritaikyti čia. Gal dar gajų posovietinį mentalitetą galėtumėme bent sušvelninti vakarietišku.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų