Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

PROF. EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS: „GYVENKIME LOKALIAI, MĄSTYKIME IR VEIKIME GLOBALIAI“

Esu toks žmogus, kuris labiau tiki žmogaus prigimtiniais stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis. Taip pat tikiu, kad žmogui negana būti darbuotoju labai didelėje gamykloje ar fabrike, lenktyniaujančiame siuvėjų arba verpėjų skaičiumi su Kinija. Aš manau, kad žmogui reikia dar kažko daugiau. Kai kas įsivaizduoja, kad homo faber yra vienintelė žmonių siekiamybė. Bet žmogus yra tam tikra paslaptis, kurios neįmanoma visiškai nuspėti. Šiandien pasaulis vis labiau mato, kokiu greičiu technologijos pinga ir kokiu greičiu idėjos brangsta. Miestai jau nustojo būti sandėliai ir didžiųjų konvejerių koncentracijos vieta. Miestai yra idėjų, metaforų, simbolių, ženklų, prasmių generavimo lizdai.

Mano bičiulis Gintautas Mažeikis nuolat kartoja, kad miestas, kuris nesupranta, ką reiškia bohema arba neturi bohemistų, turi rimtai susirūpinti ir samdyti juos. Bohemos, kuriančio žmogaus būties lizdas, ko gero, šiandien yra svarbiausias. Maži universitetai, maži universitetiniai koledžai, kitokie nenaudingus dalykus studijuojantys ar studijuojančių žmonių susibūrimai yra vienas geriausių miesto, nesvarbu kokio, didelio ar mažo, savigarbos dalykas. Tai susieja ir didžiąsias industrijas, ir robotikas, ir ką tik norite. Bet viskas visgi prasideda nuo vieno žmogaus.

Kai mąstome apie miestų, didesnių ar mažesnių, likimus, turime suprasti, kad pirmiausia kiekvienas atskiras žmogus turi teisę į savąją laimę. Tai visiškai teisėta siekiamybė turėti bent kiek prasmės, laimės, pasitenkinimo, džiugesio, susietų su vieta, kurioje gyvena. Ypač tada, kai globalus pasaulis vis labiau atplėšia žmogų nuo jo natūralios gyvenimo vietos, vis labiau pakabina į kokios nors virtualybės padebesius, kai nebesuprasi, nei kur tavo šaknys, nei kur tavo šakos. Didysis tokio gyvenimo pavojus yra beprasmybė ir nuobodulys.

Jonas Mekas, vienas tų išminčių, yra ne sykį kartojęs, kad didžiausia žmogaus laimingumo tikimybė yra toje vietoje, kurioje jis gimė. Ir jeigu tai tampa neįmanoma, jeigu nutinka kažkas, kas išveja, kas išvaro iš tos vietos, yra kažkas ne taip. Bet šiaip, jei žmogus siekia savo laimingumo pilnatvės, jis visados jaus sąryšį su vieta, kurioje gimė.

Ar dabar Lietuvoje taip yra? Jei septyniolikmečių paklaustume, ar jie įsivaizduoja savo pilnatvę, laimingą gyvenimą toje vietoje, kur gimė, kokie būtų atsakymai?.. Tada norėčiau klausti, ar tik čia, mūsų žemėje, ar tik šiandien ir dabar? Atsakysiu pasiremdamas Umberto Eco žodžiais. Viename savo interviu jis yra sakęs, kad mes, vakariečiai, tiktai vaidiname, kad suprantame, kas nutiko posovietiniam žmogui. Receptai gali būti globalūs, bet mes esame šitoje konkrečioje vietoje. Mūsų sąmonė, mūsų mentalinis klimatas yra paveldėtas, mes esame jo įkaitai.

Ir migracija lietuvių yra labai sena. Galima pasidomėti, kodėl Pietų Afrikoje tiek daug išeivių iš Panevėžio. Čia XIX amžiaus „Varpo“ laikų pastebėjimas. Ir litvakai, ir lietuviai į Pietų Afriką traukdavo. Bet galima prisiminti ir kitą – Vakarų žmogaus iššūkį. Džeko Keruako romano „Kelyje“ herojus Morijarti keliauja kažkur į Vakarus ir susitinka Alabamos ar Montanos mažyčio miestelio bare gražią mergiotę, kuri ant jo peties verkia. Sako, kad jų ferma 20 kilometrų nuo čia ir kad tai vienintelė vieta, kur galima šeštadienio vakarą praleisti, o ji labai norėtų nuvažiuoti į Niujorką… Tada herojus, žinoma norėdamas suvilioti tą merginą, sako – bet Niujorke taip pat nieko nėra. Kito autoriaus niujorkiečio Paul Auster knygoje „Niujorko trilogija“ – šiuolaikinio žmogaus būsena, kai žmogus, kad ir labai sėkmingas, vis tiek įsivaizduoja, kad jis dar kažkur kitur turėtų gyventi negu toje vietoje, kur dabar gyvena.

Taigi, yra vietiniai, yra globalūs požymiai, bet su mumis, matyt, yra truputėlį daugiau bėdos ir tai susieta su reiškiniu, kurį sociologai galėtų pavadinti postsovietiniu postkolonializmu. O postkolonialo pagrindinis stimulas yra kaip nors būti pranašesniam. Pranašumas yra išvažiavimas. Pranašumas yra sostinių bokštai. Pranašumas yra kur nors kitur būti. Ir ten, kitur, esi pranašesnis negu tas, kuris čia gyvena. Čia yra postkolonializmas. Tą patį galima matyti stebint naujai praturtėjusių žmonių savijautą. Jų reikšmingumas yra begalinis, ir šitas jausmas jiems labai trukdo patikėti, kad įmanomas gyvenimas toje vietoje, kurioje jie gyvena. Žavingas miestas vien dėl to, kad čia gimei, čia tėvai, čia šaknys, čia genealogija. Panevėžys su savo švariais gražiais nameliais, su tuo panevėžietišku tvarkingumu man visą laiką buvo įspūdingas. Kitaip sakant, mes galime į tuos dalykus žiūrėti kaip į kažką, kas su mumis yra unikaliai nutikę.

Ir dar – apie šviesas tunelio gale. Būsena, kur mes esame, ir Panevėžyje, ir mažesniuose miesteliuose, net Nidoje, turi tiek daug nuliūdimo, kad nieko nebėra. Nebėra jaunuomenės, yra tik naujaturčių supirkti namai, vasarinis sezonas, ir šiaip gyventi kaip ir nebeįmanoma. Tokia nuotaika. Net nustembi, kad taip gali būti. Tačiau yra keletas dalykų, kurie šviesą tunelio gale didina. Be abejonės, tai ir visa ekonominė, ūkinė, investicinė plėtra, įskaitant ir „Rail Baltica“, nors nebe XIX amžius, nebe tie laikai, kada geležinkelio linija pakeitė gyvenimus. Aš tikiu, kad žmogaus egzistencinė paslaptis kaip tik ir yra kažkur tarp to, kas yra daiktiško, ir to, kas yra mums prasmę teikiančio. Ta šviesa visados bus susijusi su viešosios erdvės kokybe, su didėjančiu atsiradimu tokio tipo individų, kurie seniai suprato, kad baisiausia, kas mūsų laukia, tai yra nuobudulys ir beprasmybė. Yra tie, kurie savo niujorkus, karibus ar australijas galbūt matė arba nematė, ir tie, kurie jau suprato, kad yra įmanoma ir labai įdomiai gyventi visiškose tuštumose. Taip kaip ištuštėjusio ir beveik mirties nuosprendį išgirdusio žemutinio Manhatano bendruomenę sukūrė menininkai, panašūs į Joną Meką ar Jurgį Mačiūną. Taip į visiškas tuštumas ateina laisvi individai, kurie gali sakyti, kad viskas kuriasi iš nieko. Tad gausėjimas tokių kilnesnių individų, tam tikras jautrumas leistų šitai apšviesti.

Dar man, tikinčiam stebuklais, svarbiausia yra patys žmonės arba tai, kas yra vadinama laisvanoriškų asociacijų kultūra. Tai pilietinė visuomenė, draugijos, klubai, susibūrimai. Tai yra esminiai egzistenciniai lizdai, darantys žmogui vietą, kurioje gyvena, jo namais. Jeigu nėra šitų tinklų, jeigu visi mes gyvename simpatinėse gaujose visiškai užmiršę empatijos prievoles, tai iš tikrųjų niekas per daug neberiša. Jautiesi nereikalingas, atskiras. Tikiu, kad svarbiausias dalykas – iš paskutiniųjų skatinti pilietines, savivaldiškas, laisvanoriškas, asociatyvines, menines, polinkių, sporto ar kokias tiktai norite, bet asociacijas. Asociacijas, kurios nebežiūri į valdžios delną ar burną ir nebesiklaupia prieš didįjį kapitalą. Čia mano viltys. Tai yra šviesa tunelio gale. Ir Panevėžys to potencialo turi gana daug.

Ir galų gale, pati didžiausia šviesa tunelio gale yra tie, kuriuos aš pavadinčiau glocal (red. pastaba – dviejų angliškų žodžių „global“ (globalus) ir „local“ (lokalus) mišinys) Lithuanian, glokalūs žmonės. Tie, kurie supranta, kad šiandien Lietuva šalia savo miškų, mėgstamų rodyti reklamuojant Lietuvos grožį, turi pačius geriausius komunikacijos tinklus. Galima gyventi savo kaime, viensėdyje turint patį geriausią internetą, ir veikti globaliai. Think globally, live locally. Gyvenk lokaliai, mąstyk ir veik globaliai. Šitų individų kritinė, kad ir minimali masė išgelbės ne tik Panevėžį. Aš tikiu tokiais stebuklais, linkiu ir Jums jais tikėti. Čia viskas įmanoma.

Kalba, pasakyta gegužės 11 d. per „Panevėžio forumą 2018“.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų