Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

ATSAKYMŲ PAIEŠKOS – PER SAVUOSIUS ATRADIMUS

Skirtingų epochų tautinio identiteto suvokimas kito, o šiandien sukelia nemažai diskusijų, nes jį ypač veikia migracijos problema, keičianti tam tikras tautos vertybes, papročius, tradicijas ir kalbą.

Ar iš tiesų dėl jaunimo noro vis plačiau atverti duris ir langus į platųjį pasaulį reikia sunerimti, nes tai reiškia, kad jie atsuka nugarą savajam identitetui?

Apie tautinį identitetą, jo apraiškas, užsienio lietuvių bendruomenių gyvenimą pasikalbėjome su dizainere Jolanta Rimkute, kartu su kolege Ieva Ševiakovaite daugiau nei dešimt metų kuriančia projektą „LT identity“.

Audinga SATKŪNAITĖ

Atsikratėme konservatyvumo?

Kostiumų dizainerė J. Rimkutė, kartu su I. Ševiakovaite bendru kūrybiniu keliu keliaujanti du dešimtmečius, sakė, kad projektas „LT identity“ išsirutuliojo iš pasaulio pažinimo. Jo pavadinime tiesiogiai užkoduotas identiteto klausimas, kuris, anot J. Rimkutės, per penkiolika metų kryptingo ir sąmoningo darbo gali būti baigiamas mažesniu klaustuku.

Kostiumų dizainerės Jolanta Rimkutė (kairėje) ir Ieva Ševiakovaitė keliauja po užsienio lietuvių bendruomenes ir gali susipažinti su svetur gyvenančių tautiečių pasaulio matymu. Prie jų neretai prisijungia istorikas Norbertas Černiauskas.
Nuotrauka iš projekto „LT identity“ archyvo

„Šis procesas yra kintantis kaip tekanti upė. Yra dalykų, kurie niekada nenusistovės. Mūsų gyvenimams didelę įtaką turi įvairūs procesai. Pavyzdžiui, kaip lokalumas ir globalumas. Dabar mes esame atviri pasauliui, o prieš tai iš lietuvių daug dalykų buvo atimta arba uždrausta. Todėl yra labai daug dalykų, kuriuos norisi pastebėti ir vienaip ar kitaip parodyti juos savo kūryboje“, – aiškino pašnekovė.

J. Rimkutė prisimena, kad abi būsimosios kostiumų dizainerės įstojusios į jau nepriklausomos Lietuvos dailės akademiją. O tai ir buvęs tarsi nesąmoningas žingsnis projekto „LT identity“ link. Abi dizainerės baigusios studijas daug keliavo ir, kaip sako J. Rimkutė, šis pasaulio pažinimo etapas buvęs be galo svarbus suvokimui, kad Lietuvoje viskas yra labai gerai.

„Tai padėjo suvokti, kad mes esame jauna valstybė, kuri kuria naują istoriją. Skirtingų profesijų atstovams reikėjo suvienyti jėgas ir kartu spręsti daug naujų uždavinių. Mes, kaip kūrėjos, labai dažnai reflektuojame aplinką ir tai, ką darome, rodome visuomenei. Pirmos mūsų kolekcijos buvo tarsi klaustukas, kas yra lietuvių tapatybė, iš kokių kultūrinių sluoksnių mes susidedame ir kokie palikimai mums diktuoja estetinius, moralinius ar vertybinius pasirinkimus“, – kalbėjo dizainerė.

Projektas „LT identity“ yra neatsiejamas nuo dizainerių J. Rimkutės ir I. Ševiakovaitės tandemo, tačiau nuo tos dienos, kai jos savo kūryboje pradėjo naudoti gerai lietuvio akiai atpažįstamą simboliką, praėjo nemažai laiko. J. Rimkutė pasakojo, kad atspirties taškas buvo „čia ir dabar“: kokius simbolius naudojame ir turime aplink save?

Anot pašnekovės, į jų simbolių interpretaciją žmonės visuomet reagavo teigiamai, bet ji prisiminė kitų kurtą provokuojamą produktą – moteriškas apatines kelnaites su Vyčiu. Jis sukėlęs nemažai diskusijų apie simbolikos panaudojimo ir jos interpretavimo ribas. J. Rimkutė ir I. Ševiakovaitė savo kūryboje yra panaudojusios himno žodžius, tačiau ir šį kartą jos sulaukusios tik palaikančios reakcijos.

„Pavyzdžiui, britai ir amerikiečiai labai seniai naudoja šalies vėliavą apatiniame trikotaže. Lietuvoje šiek tiek krebždesio būta, kai pradėjome naudoti tautinius raštus, o tiksliau moteriškų kostiumų audinius ir raštus pritaikėme vyriškiems kostiumams. Tai galbūt sutrikdė tradicinio tautinio kostiumo gerbėjus“, – aiškino J. Rimkutė.

Ji įsitikinusi, kad jų kūrybinis tandemas su istorine vertybe – įvairiais simboliais ir raštais – elgiasi pagarbiai. Pasak J. Rimkutės, tiesiog siekiama simboliams suteikti šiuolaikinio dizaino išraišką.

Nereikia grūmoti emigrantams

J. Rimkutė kartu su I. Ševiakovaite ir istoriku Norbertu Černiausku maždaug metus aktyviai lanko užsienio lietuvių bendruomenes. Anot pašnekovės, istorinių žinių ir kūrybiškumo junginys daug kam atrodo netikėtas. Per susitikimus žmonės ne tik gali pasitikrinti savo istorines žinias arba sužinoti kažką naujo, bet ir panirti į kūrybą.

„Žmonės ant atsineštų marškinėlių gali užsidėti norimus simbolius, tuomet toks drabužis tampa tarsi jų vizitine kortele. Man atrodo, tai ir yra demokratijos principas, kai tu pats nusprendi. Šis projektas yra išskirtinis tuo, kad tinka labai didelei auditorijai ir įvairioms amžiaus grupėms. Ypač smagu stebėti, kokį kūrybinį džiaugsmą gali patirti visa šeima“, – sakė J. Rimkutė.

Dizainerė teigė, kad ir JAV, ir Europos bendruomenės, kuriose lankėsi, yra susikūrusios iš savo resursų, o kai kurios jų turi gilias tradicijas ir vienija ištisas kartas. J. Rimkutė neslėpė žavesio žmonėmis, kurie savo laisvalaikį gyvendami svetur skiria savosios kultūros puoselėjimui.

„Dauguma lietuvių vaikų lanko lietuviškas mokyklėles savaitgaliais. Svarbu tai, kad svetur gyvenantys tautiečiai nori išsaugoti kalbą. Žmonės poilsio laiką skiria tam, kad jų vaikai kalbėtų lietuvių kalba ir susipažintų su kultūra“, – bendravimo su lietuvių bendruomenėmis įspūdžius perteikė J. Rimkutė.

Ji įsitikinusi, kad užsienyje gyvenantys lietuviai turi daug galimybių neatitrūkti nuo savo šaknų. Ir dauguma jomis – televizija, radiju, spauda – sėkmingai naudojasi. J. Rimkutė sakė, jog svetur gyvenančių tautiečių nereikėtų skubėti badyti pirštais ir svaidyti kaltinimų.

„Aš nematau nieko blogo, kad atsidarius sienoms žmogus pasinaudoja proga patirti ir pažinti kažką naujo. Daug blogiau, kad valstybė nebando išvykusiųjų matyti, girdėti ir bandyti pritaikyti jų patirtį ir juos vienaip ar kitaip susigrąžinti“, – mintis dėstė J. Rimkutė.

Ji pastebi, kad daugelis išvykusiųjų į Lietuvą negrįžta ne dėl to, kad nenori, o bijo, kad vietiniai tokį žingsnį gali palaikyti pralaimėjimu. Dizainerė pabrėžė, kad grįžtančiųjų nereikėtų spausti prie sienos su klausimais „Kodėl grįžai?“, nes nė vienas neturėtų teisintis dėl savo vienokio ar kitokio pasirinkimo.

„Šitą mums būtina keisti, nes kitaip mes uždarome jiems duris. Užsienyje gyvenantys lietuvių bendruomenių pagalba kuria dideles šeimas ir labai gera matyti, kiek daug žmonių stengiasi išlaikyti savo kalbą, gerbti šalį, kurioje gyvena, tačiau puoselėja ir savo tradicijas“, – kalbėjo J. Rimkutė.

Svarbu išsaugoti kalbą

Pašnekovė mano, kad identiteto sąvoka pernelyg susiaurinama ir tautiečiai yra linkę tam tikrus dalykus matyti mažu masteliu, o ne globaliai.

„Identitetas nėra vienas. Būti mama, kūrėja, mokytoja – tai irgi yra identitetas. Aš esu klaipėdietė, nors ilgą laiką gyvenu Vilniuje. Įvyko mano emigracija Lietuvoje, tačiau aš iki šiol myliu Klaipėdą. Šio miesto niekada neišsižadu. Vaikas gyvenimo pagrindą įgyja per pirmuosius dešimt metų. Mano pagrindas, kuris įaugęs į kraują, yra jūra, žuvėdros, horizontas ir t. t. Tai yra mano klaipėdietiškas identitetas“, – kalbėjo J. Rimkutė.

Daug diskusijų kelia ir klausimas, kas yra tauta? Dizainerės nuomone, vieno tautos apibrėžimo nėra, todėl kiekvienas atsakymų turėtų ieškoti savyje.

„Šiandien man, gyvenančiai Lietuvoje, svarbiau yra ne tauta, o pilietis. Nors gyvename XXI a., bet vis dar knaisiojamės po XX a. sąvokas. Praėjus 28 metams nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo vienu svarbiausių klausimų turėtų būti, ar piliečiai vykdo savo įsipareigojimus“, – kalbėjo pašnekovė.

J. Rimkutė pabrėžė, jog nereikia tikėtis, kad jaunuolis iki aštuoniolikos metų ar studijų universitete išspręs vidinį tautinio identiteto galvosūkį. Jos manymu, vaikui pirmiausiai svarbu žinoti tam tikrą istorinį kontekstą ir mokėti lietuvių kalbą. Tai, anot pašnekovės, yra tautos pradžia. Tautinio identiteto klausimo ji nėra linkusi susieti su materialu ar nematerialiu tautinio paveldo išsaugojimu, nors tokios sąsajos irgi galimos, o akcentuoja kalbos svarbą.

„Jei mes nebeturėsime kalbos, bus visai nebesvarbu, kiek muziejų įkursime ar kiek paminklų restauruosime, nes be kalbos mes save prarasime kaip tauta. Kodėl žmonės mokosi užsienio kalbų? Kad labiau suprastų vienos ar kitos šalies kultūrą. Jaunam žmogui privalu pažinti kuo daugiau pasaulio, pakeliauti, kad jis galėtų matyti išskirtinumą ir pradėtų lyginti. Tik per savo patirtį galima suprasti, kas tinka ar nepatinka. Jaunas žmogus turi turėti savo atradimus“, – sakė J. Rimkutė.

Anot jos, nereikia manyti, kad kelias kalbas mokantis vaikas tarsi tampa potencialiu šalies „išdaviku“, nes svarbiausia, kad viena jų būtų lietuvių.

„Kalbų mokėjimas žmogų padaro atviresnį ir kitaip vertinantį aplinką“, – tvirtino dizainerė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų